Įspūdžiai iš JAV: globaliame pasaulyje yra vietos tautiškumui

JAV nepriklausomybės dieną – Liepos 4-ąją – švenčia visa tarptautinė komanda. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos mokinių prezidentas Edgaras Narkus šias vasaros atostogas praleido kitaip nei ankstesnes. Jis laimėjo nacionalinę atranką į Jungtinėse Valstijose vykstančią Benjamino Franklino transatlantinę jaunimo mainų programą ir liepos mėnesį praleido JAV.
Purdue universitete, Indianoje, kartu su bendraamžiais iš įvairių pasaulio šalių mažeikiškis susipažino su JAV istorija, užsienio politikos prioritetais, mokėsi lyderystės.
Įspūdžiais ir patirtimi Edgaras mielai dalijasi su „Santarvės“ skaitytojais.

– Edgarai, papasakokite, nuo ko prasidėjo ši istorija.
– Pati pradžių pradžia, kodėl iš viso pradėjau domėtis JAV kaip valstybe, o ne Belgija, Vokietija ar Pietų Korėja, buvo prieš keletą metų nusipirktas žurnalas apie įvairiausius pasaulio faktus. Tokius, kaip: Berlyno siena, „Titaniko“ kelionė ir daugelį kitų, bet didžiąją žurnalo dalį sudarė labai įdomūs straipsniai apie JAV istoriją. Tai mane ir sužavėjo, panorau pažvelgti į šią šalį plačiau, ateityje apsilankyti ir viską pamatyti savo akimis.
Kuo toliau, tuo labiau ėmiau domėtis Jungtinių Amerikos Valstijų istorija, politine sistema, gamtos stebuklais ir viskuo, kas susiję su šia šalimi. Po gerų metų pradėjau domėtis, kaip galėčiau nuvykti į Valstijas ir su amerikietiška aura susipažinti iš arti.
Nusprendžiau, kad per maža būtų nuvykti pačiam, lankyti įdomias vietas ir apsistoti viešbutyje, tad pradėjau ieškoti mainų programų, kad galėčiau laiką Amerikoje praleisti su bendraminčiais ir kad ta kelionė būtų ne tik pilna įspūdžių, bet ir suteiktų naudingų patirčių.
Kiek programų radau, jos visos buvo vienerių metų trukmės. Nesiryžau to daryti – vis tik visus metus būčiau toli nuo namų, šeimos ir draugų.
Apie mano norą išvykti į JAV daug kalbėjau ir su savo anglų kalbos mokytoja Rita Meškiene. Vieną dieną mokytoja, JAV ambasados puslapyje radusi kvietimą dalyvauti Benjamino Franklino programos atrankoje, pasiūlė man tai padaryti ir padrąsino, jog viskas bus gerai.
Po geros savaitės pasiruošimo aplikacijos formą sėkmingai išsiuntėme į ambasadą. Taip ir prasidėjo mano kelionė į Jungtines Valstijas.

– Ar žinojote, ko reikės atrankai? Ar ji buvo sudėtinga?
– Apie atrankos etapus ir tai, ko reikia atrankai, buvo nurodyta ambasados puslapyje, tai įsitikinęs, jog atitinku programos kriterijus, pradėjau iškart pildyti aplikacijos formą, nes laiko pasiruošimams ar apmąstymams nebuvo daug.
Išsiuntęs visus reikiamus dokumentus pirmajam etapui, pradėjau ruoštis interviu telefonu – skaičiau knygas, JAV naujienas, kiekvieną vakarą su pussesere kalbėdavome telefonu angliškai vis kitomis temomis, kad stiprėtų argumentų pamatai ir platesnis požiūris.
Atranka susidėjo iš trijų etapų: aplikacijos, interviu telefonu ir kompetencijų įvertinimo iš Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento. Reikėjo aprašyti savanoriavimo, paskaitų ir konferencijų patirtį, atsakyti į keletą klausimų, parašyti esė tema „Ką man reiškia Benjamino Franklino programa“ ir pateikti mokytojos rekomendacinį laišką.
Po savaitės gavau patvirtinimą, kad sėkmingai patekau į kitą programos etapą – interviu. Interviu dalyvavo trys ambasados darbuotojos, kiekviena pateikė po 3–4 klausimus, pvz.: „Kaip šios programos vertybės yra susijusios su tavo asmeninėmis vertybėmis?“, „Jei būtum JAV, kokį žmogų norėtum sutikti?“ ir panašiai. Vėl praėjo savaitė ir gavau pranešimą, kad sėkmingai perėjau antrą etapą, o mano dokumentai išsiųsti į Vašingtoną galutiniam įvertinimui. Po dar dviejų savaičių laukimo sužinojau, kad laimėjau ir tapau vieninteliu delegatu iš Lietuvos atstovauti jai tarptautiniame projekte.

Su programos dalyvius savaitei priėmusia amerikiečių šeima. Iš viso ši šeima priėmė keturis vaikinus: Edgarą  ir moksleivius iš Portugalijos, Kipro, JAV.

Su programos dalyvius savaitei priėmusia amerikiečių šeima. Iš viso ši šeima priėmė keturis vaikinus: Edgarą ir moksleivius iš Portugalijos, Kipro, JAV.

– Kiek „konkurentų“ teko nugalėti? Kaip manote, kodėl pasirinko būtent Jus?
– Tikslus skaičius, kiek mokinių pretendavo į šią programą, nėra skelbiamas, bet, kiek sužinojau iš ambasados, į telefoninį interviu pateko apie pusšimtis kandidatų.
Atranka nepasirodė labai sunki. Man šis projektas buvo reali galimybė išvykti į JAV ir daugiau sužinoti, pamatyti, todėl kelis mėnesius mano jėgos buvo skirtos pasiruošti šiai atrankai.
Dalyvaudami programose mes beveik visada turime parodyti kažką neįprasto ir ypatingo, kad būtumėme atrinkti, todėl, manau, mano raktas į sėkmę buvo gana plati visuomeninė veikla, keletas gerų idėjų, pasakytų per interviu, ir nuveikti darbai, dėl kurių net yra tekę nuvykti pas buvusią šalies Prezidentę Dalią Grybauskaitę.

– Mainų programos organizatoriai skelbė: „Tikimasi, kad programoje norintys dalyvauti moksleiviai bus smalsūs, atviri įvairių tautų žmonėms, tolerantiški, norintys įgyti žinių ir bendrauti“. Kaip tai reikėjo įrodyti?
– Mano manymu, šias asmenines vertybes reikėjo įrodyti atrankos metu: tiek pildant skiltis apie savanoriavimo, renginių organizavimo patirtis, tiek telefoninio interviu metu. Džiaugiuosi, kad mano patirtys, išsakytos mintis ir nuveikti darbai atrankos komisijai pasirodė vertingi.

– Kaip praleidote tas keturias savaites Jungtinėse Valstijose? Kokia buvo programa?
– Galiu pasakyti: praleidau puikiai! Kaip ir norėjau, ne tik nuvykau ir keliavau aplink Ameriką, bet ir įgijau neįkainojamų patirčių bei naujų žinių JAV istorijos, politikos ir gyvenimiškose srityse.
Pirmąsias tris savaites praleidome Purdue universitete – ten mums vyko paskaitos, o vėliau savaitė buvo skirta kelionei ir buvimui Vašingtone.
Programos veiklos Valstijose susidėjo iš paskaitų apie politiką, diplomatiją, lyderystę, teisėsaugą, iš pažintinių išvykų į kitus miestus, o taip pat – iš aukšto lygio susitikimų su JAV politikais valstijų sostinėse ar Vašingtone – Kapitolijuje ir Valstybės departamente.
Vietinėse bendruomenėse šventėme JAV nacionalines šventes, susipažinau su delegatais iš 46 pasaulio šalių. Laikas, kurį praleidome drauge, buvo labai įsimintinas ir smagus.
Gerų emocijų, juoko ir įvairiausių nuotykių neįmanoma išsakyti žodžiais – galėčiau metus pasakoti, ką mes nuveikėme per keletą savaičių. Tai reikia pajausti. Man ši programa – lyg nauji vartai į ateitį.

– Ar su visais programos dalyviais susipažinote? Gal su kuo susidraugavote labiau ir kodėl?
– Susipažinau tikrai su visais, nes kiekvienos šalies delegatai buvo bendraujantys, norintys ir siekiantys pažinti vienas kitą.
Aišku, visą laiką praleisti kelioms dešimtims žmonių (o mes buvome 55) kartu būtų neįmanoma. O kur dar mūsų nuostabiųjų mentorių komanda!
Taigi dažniausiai laisvą laiką leisdavome pasidaliję į grupeles, bet tos grupelės vieną dieną būdavo vienokios, kitą – kitokios, tad kažkiek praleidau su kiekvienu programos dalyviu.
Labiau susidraugavau su Petr iš Čekijos. Su juo beveik visą laiką ir būdavome kartu, pasikviesdavome keletą draugų ir keliaudavome ieškoti nuotykių. Matyt, artimesnį susidraugavimą lėmė tos pačios interesų sritys, didelis noras kuo daugiau apkeliauti ir pažinti.

– Ar tarp programos dalyvių jautėsi konkurencija? Kad ir panaši į mokyklinę – kai norisi būti pagirtam, pastebėtam, siekiama geriau pasirodyti…
– Konkurencija kartais jautėsi, bet, manau, sveika konkurencija yra pagirtina ir tuo remiasi žmogaus tobulėjimas.
Kai konkurencija tapdavo kietesnė, mūsų mentoriai mums sakydavo: „Ši programa – ne varžybos. Siekite, stenkitės, bet neleiskite kitiems jaustis blogesniems už jus. Jūs kiekvienas čia esate geriausias.“

– Gera pamoka. O ko dar Jus ten išmokė? Kokios patirties įgijote?
– Mums tris savaites buvo dėstoma JAV ir Europos šalių politika, jos diplomatinės sąsajos, teisminių sprendimų procesų tvarka, jaunimo projektų rašymo strategija. Taip pat ugdoma lyderystė, kritinis mąstymas, dezinformacijos atpažinimas, demokratinių sprendimų priėmimo tvarka ir daugelis kitų sričių.
Kalbant apie patirtį, pirmiausia tai pažintys su kiekvienos šalies delegatu, jo pomėgių pažinimas ir noras bendrauti.
Aišku, per mėnesį teko pramokti ir angliškų teisinių terminų. O taip pat – kaip skalbti ir džiovinti drabužius amerikietiško standarto mašinomis, kaip susiplanuoti aplankyti norimas vietas laisvo laiko metu. Pavyzdžiui, Vašingtone per dieną nueidavome apie 32 kilometrus, aplankydami įstabiausias miesto vietas. Deja, ir tokio tempo neužteko per 3 dienas aplankyti viską, ko norėjome. Galiu pasakyti, kad teko patirti tikrai daug – juk mėnesį turi praleisti be tėvų. Su tėvais ar draugais susisiekdavau bent kartą per 2–3 dienas, nes darbotvarkė buvo labai užimta. O ir noras viską aplankyti – beribis. Beveik visus savo patyrimus per tą mėnesį galiu pavadinti gyvenimiškomis pamokomis ir įgūdžių lavinimo užduotimis.

– Kaip atrodo Lietuva, kai nuo jos nutolta šitiek kilometrų?
– Amerikiečių akimis Lietuva pasaulio žemėlapyje atrodo gana gerai. O kai pasakodavau savo šalies istoriją, kalbėdavau apie tai, ką lietuviams teko patirti, amerikiečiai likdavo labai nustebę, kad tokia maža šalis gali išgyventi tiek daug ir išlikti stipri bei turinti tvirtas pozicijas.
Kaip ir aš sakau, Lietuva nėra maža. O jei savo teritorija ir pasirodome lyg žirnis prieš tokias šalis kaip JAV, tai nereiškia, kad mes negalime turėti savo nuomonės ir gyventi laimingai savo krašte.
Lietuva yra didi savo istorija, dabartimi ir ateitimi ir to paneigti negali niekas.
Labai smagu būdavo, kai pasakius, kad esu iš Lietuvos, žmonės linksi ir žino, kur yra mano šalis. Vienai senutei pardavėjai net ašara išriedėjo, išgirdus, kad esu iš Lietuvos, – mat jos seneliai kilę iš Lietuvos ir ji visada norėjo aplankyti jų gimtinę. O paklausus „Ar žinote Sabonį?“ kartais atsakymą išgirsti tokį, kad gali „iškristi iš padų“ – „Arvydą ar Domantą?“. Tas jausmas mane ir žavi…
Kitų Europos šalių delegatai labai palankiai vertino Lietuvą. Kai kalbėdavomės su mergina iš Sakartvelo (buvusios Gruzijos), ji tiesiog man keletą dešimčių kartų kartojo „ačiū“ – kad turėjome tokią šaunią Prezidentę Dalią Grybauskaitę (ji yra labai daug vienaip ar kitaip padėjusi tokių šalių, kaip Sakartvelas ar Ukraina, gyventojams). Tai ne mitas, jog daugelis šalių prašo „paskolinti“ Dalią Grybauskaitę.
Nors mūsų demokratija ir jauna, lyginant su JAV, bet mūsų demokratijos vertybės – aukšto lygio.

– Kokia Jums pasirodė Amerika? Ką įdomaus pamatėte, patyrėte?
– Visų pirma, Amerika man pasirodė kaip iš filmų – atrodė, lyg pats būčiau amerikietiško filmo veikėjas. Daugelis matytų nuotraukų iš žurnalų ar interneto virto realiais vaizdais. Įspūdingo dydžio dangoraižiai, didelės mašinos, dideli namai ir didelės maisto porcijos… Mūsų įprasta didžiausia kokio nors patiekalo porcija Amerikoje atitinka pačią mažiausią.
Jei kalbėtumėme apie žmones, tai kai pirmą kartą sutikau tikrą amerikietę – ambasados darbuotoją, negalėjau patikėti, kad amerikiečiai – tokie malonūs, paslaugūs ir besišypsantys. Įsitikinau tuo ir JAV, nes savaitę praleidau gyvendamas su amerikiečių šeima – tikrai labai didelė dalis amerikiečių yra būtent tokie, kaip sutikta ambasados darbuotoja. Ir visais kitais aspektais vertinant, JAV tikrai paliko puikų įspūdį.
Pamatėme labai daug – per mėnesį spėjome aplankyti daugumą Indianos valstijos lankytinų vietų, matėme tikrą amerikietišką cirką, beisbolo ir krepšinio rungtynes, miesto paradą, automobilių lenktynių trasą ir dar daug daug kitų dalykų. Aplankėme miestus: Indianapolį, Lafayette ir West Lafayette, Čikagą, Vašingtoną, taip pat Pensilvanijos ir Ohajo apylinkes.
Įsiminė apsilankymas Willis dangoraižyje ir 103 aukšte įrengtose apžvalgos aikštelėse. Negaliu nepaminėti, jog didžiausią įspūdį paliko Vašingtonas – JAV sostinė. Per tris dienas ten pėsčiomis nuėjome apie 100 kilometrų ir nors kiekvieną dieną grįždavome labai pavargę, visada su dideliu noru planuodavome kitos dienos maršrutą.
O dienotvarkės būdavo panašios į šią: 5:00 – kėlimasis, 5:30 – išėjimas iš bendrabučio, ėjimas arba bėgimas iki Linkolno memorialo žiūrėti tekančios saulės, nes viena gražiausių panoramų atsiveria būtent iš ten, tada – Vašingtono monumentas, įvairių karų memorialai, Baltieji Rūmai, keleto parkų aplankymas; 9:00 – grįžimas į bendrabutį, visos komandos pasitarimas; 10:00–12:00 – bendros veiklos – valstybinių įstaigų lankymas ir t. t.; 12:00–19:00 – laisvas laikas: muziejų (visi valstybiniai muziejai Vašingtone, kurių yra apie 20, nemokami!), parodų, bibliotekų, parkų, pastatų ir kitų vietų lankymas; 19:00–22:00 – bendros komandinės veiklos – ėjimas į operą, teatrą ar piknikas viename iš parkų.
Aišku, darbotvarkė, kurią nupasakojau, laisvesnė nei ta, kuri buvo pirmąsias tris savaites – kai būdavome universitete ir eidavome į paskaitas.
Nenusivyliau Amerika nė vieną minutę ten būdamas. O dabar vėl noriu ten sugrįžti.

– Taigi pamatėte, kaip atrodo globalus pasaulis. Kaip, Jūsų nuomone, vykstant šiems pokyčiams, išlaikyti savo nacionalinį tapatumą?
– Globalus pasaulis, mano nuomone, tai realūs procesai, kurie vyksta kiekvieną sekundę – žmonės kalbasi telefonu, būdami skirtingose šalyse, keliauja iš vienos šalies į kitą, ten mokosi, o gal net dirba ar gyvena. Bet vis vien daugelis, kurie gyvena ne savo gimtosiose šalyse, stengiasi puoselėti savo patriotiškumą.
Kai plaukėme Čikagos upe Čikagoje, netikėtai pamačiau plazdančią Lietuvos vėliavą – įspūdingoje upės pakrantėje, apsuptoje šimtaaukščių pastatų. Ten yra įsikūręs Lietuvos konsulatas. Labai smagu matyti, kad tavo šalis yra globali. Ir tai tikrai nėra blogai, jei tik nori išlaikyti savo tautinę tapatybę, nors ir būdamas Amerikoje, tai labai pagirtina. Tapatumo išlaikymas tikrai nėra lengvas, kai esi apsuptas kitos kultūros ir tradicijų.
Labai geras pavyzdys Čikaga – tai didžiausias lietuvių centras pasaulyje už Lietuvos ribų. Čia žmonės nebijo iškelti savo šalies vėliavos ir pasakyti, kad yra iš Lietuvos, čia lietuviai leidžia savo laikraštį, domisi, kas vyksta Lietuvoje, balsuoja mūsų valdžios rinkimuose ir visaip kitaip stengiasi išlaikyti savo nacionalinį tapatumą. Tai padaryti yra tikrai įmanoma, tik svarbu tam būti pasiryžus.

– Ar per tas keturias savaites teko pakeisti kokius nors asmeninius stereotipus? Jei taip, kas privertė?
– Tikrai reikėjo pakeisti nemažai stereotipų, nes aš daug ką buvau susikūręs iš informacijos, kurią perskaitydavau ir priimdavau kaip tikrą. Kai praleidi nemažai laiko kitoje šalyje, supranti, kad stereotipai yra sukuriami pačių žmonių, o kai pažvelgi savo akimis, tai atrodo visiškai kitaip. Juk kiekvienas žmogus yra skirtingas ir viena situacija gali būti įvertinta šimtu skirtingų požiūrių.

– Užbaikite mintį: savo šalies patriotas, pilietis – tai žmogus…
– … Kuris išvykęs į kitą šalį nori sugrįžti į savo šalį, o jei dėl susiklosčiusių aplinkybių to padaryti negali, tai stengiasi puoselėti savo tautinę tapatybę bet kokiame pasaulio kampelyje.
Tai žmogus, kuris širdyje turi vietos savo šaliai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*