Išsipildė gyvenimo svajonė – iš arti pamatė Everesto viršukalnę

Juozas Taunys Everesto turistinėje bazėje. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Mažeikiškis pedagogas, keliautojas ir fotografas Juozas Taunys keliavo po Nepalą ir užkopė į kalną, esantį visiškai šalia didžiausio pasaulyje kalno Everesto. Įspūdžiais apie kelionę, kurioje patirta ne tik teigiamų emocijų, bet neapsieita ir be stresą sukėlusių nuotykių, jis sutiko pasidalyti ir su „Santarvės“ skaitytojais.

Įkopė į ne vieną viršukalnę

J. Taunys studijų metais buvo profesionalus alpinistas. Tarybiniais metais buvo gavęs net antrą atskirį alpinizmo sporto šakoje. Per kelis dešimtmečius aplankė ir įkopė į ne vieną dešimtį garsių viršukalnių tiek buvusioje Tarybų Sąjungoje, tiek dabartinėje Europos Sąjungoje.
„Todėl, kaip alpinistui, buvo labai įdomu pamatyti, kaip atrodo aukščiausias pasaulyje kalnas Everestas. Tai buvo viso mano gyvenimo svajonė, kuri pagaliau išsipildė. Pavyko pamatyti Everesto viršukalnę iš pakankamai arti“, – džiaugėsi vyras.
Ši kelionė Everesto viršukalnės link nebuvo tradicinė alpinisto kelionė, tai buvo daugiau turistinė pažintinė kelionė. Tai tarsi turistinis žygis į Nepalą per Himalajus iki Everesto bazinės stovyklos su nepakartojamais aukščiausių viršūnių vaizdais ir ramybėje skendinčiais budistiniais vienuolynais. Šiam žygiui nebuvo reikalinga speciali alpinisto įranga.
„Reikėjo ištvermės ir geros sveikatos, kad atlaikytum aukščio svyravimus. Kelionė buvo suskirstyta tam tikrais etapais, tam tikrų nueitų kilometrų skaičiumi per dieną. Pakeliui buvo paruoštos apsistojimo ir nakvynės vietos“, – prisiminė keliautojas.

Prasidėjo nuo nerimo

Kiekvieną dieną J. Taunys su kelionės draugais kilo į kalnus ir adaptavosi prie aukščio. Keliautojas sakė, kad įdomybės prasidėjo dar net nenusileidus lėktuvu į Everesto regione įsikūrusį Luklos kaimą, nuo kurio ir prasidėjo kelionė Everesto viršūnės link, o vien pamačius lėktuvo nuleidimo taką.
„Nors mūsų lėktuvas ir nedidelis, bet nusileidimo takas atrodė dar mažesnis. Todėl kiekvienas milimetras buvo svarbus, atrodė, kad jei pilotas bent kažkiek pasuks vairą, atsitrenksim į kalnus. Kūnas nuėjo pagaugais nuo tokio vaizdo. Neveltui šis oro uostas yra pripažintas vienu pavojingiausių pasaulyje. Laimei, pilotai profesionalai, todėl viskas baigėsi sėkmingai“, – kalbėjo pašnekovas.
Luklos kaimas yra 2800 m virš jūros lygio, į jį galima patekti tik pėsčiomis arba nedideliu lėktuvėliu. Vėliau turistų laukė trijų valandų žygis iki Phakdiko kaimo, esančio 2610 m virš jūros lygio.

Neapsakomas grožis

Mažeikiškiui neišdildomą įspūdį paliko pirmieji snieguotųjų viršūnių vaizdai ir žygis iki šerpų tautelės sostinės – Namče Bazaro, esančio 3440 m virš jūros lygio. Nors pamažu kilti į viršų buvo vis sunkiau, tačiau nuovargis pasimiršo pamačius pirmuosius snieguotųjų Kasum Kangru, esančio 6369 m virš jūros lygio, ir Nuptsės (7879 m virš jūros lygio) viršūnes.
J. Taunio teigimu, kelionė Everesto turistinės bazės link nebuvo vien tik kopimas į kalną, vyko ir aklimatizacija, tam tikro laiko praleidimas be itin didelio judesio, kad organizmas priprastų ir prisitaikytų prie aukščio ir atmosferos pokyčių.
Pirmoji aklimatizacija prie aukščio buvo nesudėtingas pasivaikščiojimas iki Kumdės bei Kumdžiungo kaimų apie 3700 m virš jūros lygyje. Ten buvo galima susipažinti su tradiciniu šerpų gyvenimu bei apsilankyti budistų vienuolyne.
J. Taunys kartu su kitais turistais aplankė ir garsųjį Tengbočės budistų vienuolyną, esantį 3860 m virš jūros lygio. Tai didžiausias vienuolynas Kumbu slėnyje, pastatytas prieš 100 metų. Dabar čia nuolat gyvena apie 60 vienuolių. Ši vietovė keliautojus užburia ne tik ypatinga atmosfera, bet ir nepakartojamais Everesto, Nuptsės, Lotsės, Amadablamo bei kitų viršūnių vaizdais.

Bėdos dėl rūko ir debesų

Toliau kelionė tęsėsi vaizdingu pakilimu iki Dingbočės kaimo, įsikūrusio 4250 m aukštyje virš jūros lygio. Čia J. Taunys pasinėrė į aklimatizaciją atskirai nuo kitų turistų ir tai vos nesibaigė tragedija.
„Šovė mintis vienam pačiam paėjėti šiek tiek toliau ir įkopti į šalia esančio kalno viršūnę, kad organizmas prisitaikytų prie didesnio aukščio. Kaip sumaniau, taip padariau. Pradėjau lipti, atrodė taip netoli, o vėliau paaiškėjo, kad viršūnė, į kurią užkopiau, yra daugiau nei penki su puse kilometro virš jūros lygio. O nuo tos vietos, kur buvau apsistojęs, nužingsniavau į viršų daugiau nei kilometrą, o tai jau didelis aukščio skirtumas“, – paaiškino J. Taunys.
Keliautojas papasakojo, kad, užkopus į kalno viršūnę, apėmė neapsakoma palaima nuo pamatytų vaizdų.
„Sėdėjau ten viršui, relaksavau gal kokias dvi valandas, neskubėjau niekur, galvoju, spėsiu nusileisti. Žvalgausi į kitų kalnų viršūnes, viena tokia lyg debesų aureole prisidengusi. Taip besižvalgant pakilo rūkas, debesys sutirštėjo labai greit ir nebemačiau, į kurią pusę eiti nenorint nusileisti į nakvynės vietą“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Siaubą kėlusi situacija

J. Taunys sakė, kad, kopiant į kalno viršūnę, nebuvo jokių takų, pažymėtų specialiais ženklais, vėliavėlėmis, kas padėtų nusileisti į apačią. O dar užsitraukus debesims, rūkui, visai nieko nebesimatė.
„Kaip buvęs alpinistas žinau, kas yra pavojingas kalnas, kas ne. Kai pradėjau kopti, atrodė, kad visiškai jokio pavojaus nėra. Tačiau kai reikėjo pradėti leistis į apačią, situacija kardinaliai pasikeitė. Sunku buvo ką ir įžiūrėti. Pradėjau leistis žemyn, ir staiga išvydau, kad čia pat bedugnė, kelio nebėra. Pačiu laiku spėjau pasukti kiton pusėn“, – prisiminimais dalijosi vyras.

Juozui Tauniui Everesto viršukalnė buvo beveik pasiekiama ranka. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Tačiau ir čia kelias tęsėsi neilgai. Jis susiaurėjo ir staigiai nuėjo į bedugnę. Keliautojas sakėsi vos spėjęs rankomis nusitverti už akmenų.
„Su ranka truktelėjau už akmens, į kurį buvau įsikibęs, ir jis atsikabino. Staigiai griebiau už kito akmens. O tas pirmasis akmuo krisdamas kliudė kitą ranką ir gana stipriai sutrenkė, vėliau atsirado mėlynė. Nepaisant skausmo, tvirtai laikiausi, nes suvokiau, kad bent vienas neteisingas judesys ir nugarmėsiu į bedugnę“, – apie ne itin malonų nuotykį pasakojo J. Taunys.
Susikaupęs, po truputį kabindamasis už akmenų, jis pradėjo judėti žemyn, kol stabtelėjo prie didelio akmens, kuris priminė palėpę ir kur buvo galima pasislėpti. Pamanė, kad čia teks nakvoti, nes toliau leistis darėsi jau pernelyg pavojinga. Laimei, rūkas, debesys pradėjo sklaidytis ir jau buvo aiškiau, kur reikia eiti, norint saugiai nusileisti. Taip jis laimingai pasiekęs apsistojimo vietą.

Užburiantys vaizdai

Kitą dieną po šio įvykio J. Taunys su bendražygiais pakilo ir 4900 metrų aukštyje įsikūrusią Lobučės gyvenvietę. Kopiant atsivėrė nuostabūs Pumori 7161 m virš jūros lygio kalno vaizdai, buvo pasiekti ir garsiojo Kumbu ledyno pakraščiai.
Dar dvi dienos kopimo ir jos atvedė iki užsibrėžto tikslo – Everesto bazinės stovyklos, įsikūrusios 5364 m virš jūros lygio. Iš čia jau profesionalūs alpinistai pradeda kopimus į aukščiausią pasaulio viršūnę. Turistai paprastai iš šios bazės pakyla į 5545 m virš jūros lygio esantį Kalapataro kalną, kuris traukia keliautojus pritrenkiančiais Everesto vaizdais. Vėliau jau laukė ilga kelionė atgal žemyn.
J. Taunys sakė, kad sunku net rasti žodžius, apibūdinti tai, ką jam teko išvysti ir patirti, kai Everesto viršūnė atrodo pasiekiama ranka.
„Vaizdas tiesiog užburia. Kiek buvo įmanoma, užfiksavau nuotraukose ir filmuotoje medžiagoje, kad ilgam išliktų gyvenimo svajonės išsipildymas“, – teigė pašnekovas.

Ne visi įveikia kelionę

J. Taunys pasidžiaugė, kad daugiau nei dvi savaitės trukusios kelionės metu sveikatos sutrikimų nepajutęs, nors jau ir esantis solidaus amžius – jam per 60 metų. Tačiau teko matyti, kaip kiti turistai neatlaiko aukščio, slėgio skirtumų ir tiesiog baigdavo kelionę pusiaukelėje, būdavo priversti leistis žemyn, nepasiekus Everesto turistinės bazės.

Juozas Taunys aplankė ir garsiuosius budistų vienuolynus. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Jis pastebėjo: kuo viešbučiai įsikūrę aukščiau, tuo brangesnės juose būdavo ir prekės, ir paslaugos. Pagrindinės buvo dvi piniginės valiutos – doleriai ir rupijos. Vienas doleris atsiėjo šimtą rupijų.
„Tai esant visai netoli Everesto turistinės bazės, mineralinio vandens buteliukas kainavo keturis dolerius. O norint pasikrauti mobilųjį telefoną, tekdavo pakloti tris dolerius“, – prisiminė vyras.

Kitoks gyvenimas

J. Taunys sakė, kad norintys pasilengvinti kelionę galėjo nusisamdyti „šerpą“ – palydovą į kalnus ir „porterį“ – visos mantos nešiką. Tie nešikai dažniausiai būdavo suvargę, nedidelio ūgio vyrai. Jų nešuliai būdavę gerokai sunkesni už juos pačius, tačiau jie nesiskųsdami atlikdavo savo darbą.
Mažeikiškis teigė norėjęs pajusti tikrąjį kelionės po kalnus skonį, todėl nešiko paslaugų atsisakė ir visus reikalingiausius daiktus nešėsi kuprinėse pats.
„Jau ir taip buvo gaila žiūrėti į tuos nešikus, taip sunkiai velkančius nešulius į kalnų viršūnes. Ne ką mažiau dirba ir jų moterys. Teko matyti, kaip jos didžiuliais sunkiais kirtikliais kapoja žemę. Darbas vyksta lyg pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Visiškai jokios technikos“, – stebėjosi pašnekovas.
Jam tekę matyti ir dirbančius ir vaikus, tarp jų – 8–9 metų mergaites. Jos užsidėjusios ant nugarų nešikų kuprines, pilnas jakų (jaučių) fekalijų. Kaip vėliau išsiaiškino, šias fekalijas vietiniai gyventojai džiovina ir po to naudoja kaip kurą, šildosi namus.
„Keistai pasijunti pamatęs tokius vaizdus, kaip gyvena žmonės, nutolę nuo civilizacijos. Tuomet pradedi vertinti tai, ką turi savam gyvenime“, – samprotavo keliautojas.
Ši kelionė J. Tauniui – ne paskutinė. Kitą žiemą jis planuoja nuvažiuoti į Pietų Ameriką ir kalnais nusileisti iki Antarktidos – pasižiūrėti, kaip gyvena pingvinai.

One Reply to “Išsipildė gyvenimo svajonė – iš arti pamatė Everesto viršukalnę”

  1. valio parašė:

    šaunuolis,nenuilstantis ir truputį avantiūristas.Ir mokytojas toks pat-linksmas ir visų mylimas.Sėkmės ir toliau išlikti jaunam ir energingam.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*