Istorinė rekonstrukcija – būdas suderinti keletą pomėgių

Ant Gyvolių piliakalnio vykusioje Gyvosios istorijos dienoje vienoje iš karių kovų dalyvavo ir Arūnas Murauskis.

Mažeikiškis Arūnas Murauskis yra karys. Jis tarnauja Krašto apsaugos savanorių pajėgų 603 pėstininkų kuopoje, turi seržanto laipsnį. Prie šios pagrindinės savo veiklos jis turi ir kitą įdomų užsiėmimą – domisi istorine rekonstrukcija, dalyvauja istorinės rekonstrukcijos klubo „Pilsots“ veikloje.

Svarbu atrasti savo veiklą

Arūnas yra veiklus žmogus. Jis buvo vienas iš Mažeikiuose veikusio kino klubo „Pirmas kadras“ įkūrėjų.
Dabar mažeikiškį galima pamatyti įvairiuose Lietuvos kampeliuose organizuojamose gyvosios istorijos šventėse – apsirengusį senoviškais kuršiškais apdarais, žvanginantį ginklais. Vaikinas dalyvauja ir Mažeikiuose neseniai atidarytos verslumo erdvės „Sieksnis“ projekte. Dirbdamas verslumo erdvėje esančiame biure, gaudamas verslo specialistų konsultacijas, dalyvaudamas mokymuose jis visus šiuos metus bandys padaryti taip, kad jo pomėgis – istorinė rekonstrukcija – atneštų pajamų.
„Manau, kad kiekvienam žmogui svarbu atrasti tą sritį, kurioje jis jaučiasi gerai, patogiai ir kurioje gali dirbti efektyviai. Aš per gyvenimą esu pakeitęs ne vieną darbą ir veiklą. Taip atradau sritį, kurioje jaučiuosi gerai, kurioje jaučiuosi esąs savo vėžėse“, – sakė gegužę savo 30-metį minėsiantis pašnekovas.

Sujungė savo pomėgius

A. Murauskis mėgsta keliauti, išbandyti naujus dalykus, naujas veiklas ir jam patinka įgytą patirtį perduoti kitiems žmonėms.
O tos įdomios patirties mažeikiškis yra įgijęs 12 metų tarnaudamas Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Nemažai įvairios patirties bei žinių jis įgijo ir savarankiškai domėdamasis istorine rekonstrukcija, ir tapęs klubo „Pilsots“ nariu.
Beje, ir studijas Arūnas sako rinkęsis pagal savo pomėgius. Šiaulių valstybinėje kolegijoje jis yra baigęs turizmo srities mokymo programą.
„Tapęs pilnamečiu tiesiu taikymu nuskubėjau užsirašyti į kariuomenę. Prieš ketverius metus susidomėjau istorine rekonstrukcija. Paskui atsitiktinai viena mergina pakvietė pasitreniruoti, pakovoti drauge su „Pilsots“ nariais. Po treniruotės ir pajutau: čia yra ta vieta, ta veikla, kur galiu save realizuoti. Žodžiu, įvykiai susidėliojo taip, kad atsirado galimybė į vieną sujungti kelis savo pomėgius – istoriją, karybą“, – šyptelėjo pašnekovas.

Leis ne tik apžiūrėti, bet ir prisiliesti

Lietuvoje veikia įvairių laikmečių istoriją – karybos taktiką, ginkluotę, aprangą, papročius – atkuriantys klubai bei brolijos. Klubas „Pilsots“ rekonstruoja 10–11 amžiaus kuršių gentį, siekia atskleisti tam tikrus jos ypatumus, dalyvauja festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje, rengia žygius su senovine manta per protėvių gyventas vietas po visą Kuršą ir kitur.
Be to, jo nariai švenčia senąsias kalendorines šventes ir taip bando prikelti senąsias tradicijas, kad jos vėl natūraliai gyvuotų.
Pasak Arūno, jo asmeninis kuršių kario ginkluotės arsenalas šiemet pasipildė nauja ginkluote. Dalį jos mažeikiškis atsigabeno iš Ukrainos.
„Šį sezoną tikiuosi žmonėms ir daugiau parodyti, ir leisti prisiliesti. Nes pamatyti yra vienas dalykas, o kai pats pabandai šauti iš lanko, mesti ietį, kirsti kirviu, visai kas kita. Tada žmogus įgauna supratimo apie tai, kuo gyveno kuršiai“, – įsitikinęs Arūnas.

Įžvelgia paveldėtų bruožų

Pasak mažeikiškio, gilinantis į kuršių gyvenseną tenka paskaityti rašytinių šaltinių, apžvelgti ikonografiją, bendradarbiaujant su muziejais, apžiūrėti archeologinius radinius, bendrauti su istorikais, muziejininkais. Visa tai sujungus ir veriasi bendras vaizdas, kaip ir kuo gyveno protėviai.
Žiūrėdamas į šiandieninę Lietuvos visuomenę A. Murauskis pastebi tam tikrų bruožų, kuriuos lietuviai galėjo paveldėti iš kuršių. Kad ir gebėjimą susitelkti, susivienyti tada, kai atsiranda bendras priešas, kai prisireikia visiems siekti vieno tikslo.
Pasak pašnekovo, kuršiai mėgo demonstruoti savo statusą per subtilius, meistriškai pagamintus žalvarinius papuošalus, per aprangos detales. Jis pastebi, kad ir šiandien lietuviai eidami į miestą apsirengia geriausiais drabužiais, pasipuošia – žodžiu, nori save parodyti geriausiomis spalvomis. „Keliaudamas po užsienį pastebėjau, kad užsieniečiai į šį dalyką žiūri paprasčiau. Gal tas lietuvių pomėgis puoštis atėjo iš kuršių laikų“, – samprotavo istorinės rekonstrukcijos entuziastas.

Atkuriant išlaikomas autentiškumas

Pasak A. Murauskio, klube „Pilsots“ yra audėjų, siuvėjų, odininkų. Atkuriant senovinius drabužius, jų gebėjimai praverčia. Tačiau klube nėra profesionalių kalvių, ginklakalių.

Mažeikiškis savo pomėgį pristatė verslo erdvės „Sieksnis“ atidarymo dalyviams.

„Ginklus tenka užsisakinėti pas kalvius. Man pasisekė, kad Mažeikiuose turime vieną geriausių Lietuvoje ginklakalių Martyną Stankų. Jis man padarė nemažai ginklų“, – pasakojo Arūnas.
Pasak jo, norint turėti nuosavą kuršišką aprangą, ginklus, viskas nėra taip paprasta. Tenka ilgai ir kantriai bendradarbiauti su amatininkais. Juolab jei siekiama, kad tie daiktai ir drabužiai būtų tiksliai atkurtos muziejuose saugomų archeologinių radinių kopijos.
Beje, apie pinigus. Kiek kainuoja vieno kario apranga ir ginklai, limitų nėra. Bet jeigu kalbėtume apie bazinį komplektą, minimali jo kaina 1,5 tūkst. eurų. Toliau viskas priklauso nuo įvairių niuansų. Pavyzdžiui, nuo to, kokios yra šarvų detalės, ar kario aprangos komplekte yra žalvarinių papuošimų ir panašiai.

Patiriama ir rimtų traumų

Istorinė rekonstrukcija – daug aspektų apimanti veikla. A. Murauskiui šioje veikloje labiausiai patinka kovoti.
„Kaunamės turnyruose, gyvosios istorijos dienose. Tos kovos iš šalies žiūrint gal atrodo atsargios. Tačiau neišvengiame ir sužeidimų. Būna, kad trūksta sausgyslės, lūžta nosys, šonkauliai, išdaužiami dantys“, – apie kovas kaip pavojingą kontaktinį sportą pasakojo pašnekovas.
Tačiau patiriamos traumos Arūno nuo šios veiklos neatbaido. Vaikinas priima tai kaip neišvengiamą veiklos aspektą ir sako, kad gaunamas adrenalinas sukelia pojūtį: esi gyvas.

Kvies į „Ekstremalų savaitgalį“

Istorinė rekonstrukcija pasižymi sezoniškumu. Pirmieji renginiai – festivaliai, gyvosios archeologijos dienos įprastai prasideda balandį, baigiasi spalio viduryje, o labiausiai užimti būna trijų vasaros mėnesių savaitgaliai.
Pasak A. Murauskio, visas savo veiklas jis privalo derinti su tarnyba. Ir artėjanti vasara jam nusimato darbinga. Mažeikiškis kuria naują paslaugų paketą „Ekstremalus savaitgalis“. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje jis ves edukacijas asmenims, norintiems užsiimti įvairia ekstremalia veikla, pagerinti savo komandinio darbo įgūdžius bei įveikti asmenines baimes.
„Mėginu vienu metu nušauti porą zuikių. Viena vertus, norisi šviesti visuomenę ir supažindinti su senovine Baltų kultūra. O be to, norisi, kad mano hobis – istorinė rekonstrukcija bent kažkiek atsipirktų“, – į klausimą, kodėl nusprendė rengti edukacijas, atsakė pašnekovas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*