Kaip Mažeikiai nugalėjo „Muravjovą“

Atvirukas su užrašu „Muravjovo. Stoties gatvė“, išleistas prieš Pirmąjį pasaulinį karą, šiuo metu saugomas Mažeikių muziejaus fonduose.

Stasys Ličkūnas (1884–1944) – mūsų kraštietis: pedagogas, spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas, Mažeikių muziejaus įkūrėjas. Tarpukariu S. Ličkūnas užsiėmė žurnalistine veikla. Savo straipsnius publikavo „Lietuvos aide“, „XX amžiuje“, „Ryte“ , „Žemaičių prieteliuje“, kituose leidiniuose. Pasirašinėjo pavarde ar skirtingais slapyvardžiais, kartais inicialais.
Redakcija dėkoja Algirdui D., atsiuntusiam į redakciją laišką su kraštiečio straipsnio kopija ir trumpu laišku:
„Skaitydamas 1940 m. liepos 11 d. Lietuvos šaulių laikraštį Nr. 28, aptikau straipsnį „Kaip Mažeikiai nugalėjo „Muravjovą“. Manau, kad šis straipsnis sudomintų jūsų skaitytojus.
Gražiausią gyvenimo laikotarpį Mažeikiuose praleidęs Algirdas D.“

Nors jau praėjo 20 metų nuo paskutinio bermontininkų „atsisveikinimo“ su Mažeikiais, tačiau kaip miesto, taip ir gretimų kaimų gyventojai ir šiandien jį dar su dideliu skausmu tebeprisimena. Lapkričio m. pabaiga ir gruodžio 1–2 dienos čia buvo virtusios visišku gyventojų apiplėšimu ir gąsdinimu, kurias jie tebevadina „gyvenimo pabaigos“ dienomis. Bermontininkų, kaip geležinkelių mazge, čia visada apsčiai buvę, kurie, jausdamiesi gyveną paskutines dienas, nežmoniškai plėšė gyventojus, atimdami iš jų paskutinį maistą, turtą ir pačius žiauriai kankindavo, gąsdindavo. Kaimiečiai buvę taip įbauginti, kad, pamatę ateinant bermontininkų būrelį, būriais bėgdavo šaukdami į miškus bei krūmus slėptis. Nelengvesnis gyvenimas buvo ir miestely. Gana sunkiose sąlygose įsisteigusi būsimoji miesto savivaldybė, jos rūpestingi nariai mažeikiškiai burmistras Fel. Pročkauskas su Al. Vaičkum, norėdami, kad besikuriančiai mūsų valstybei daugiau liktų turto, saugojo jį nuo bermontininkų kiek begalėdami. Tuodu vyrai, suradę 7 vietos drąsuolius, apginklavę juos slaptai gautais šautuvais, miestelio pakraštyje saugiose vietose pastatę savo ištikimus sargybinius – baugintojus, įsakė jiems, ypač nakties metu, kartkartėmis šaudyti. Tas buvo daroma įrodyti, kad vietoje esama stiprių ginkluotų pajėgų. Tai pavyko. Patys du saugodami stotį ir joje esamą turtą, susitarę su kitais ištikimais, tarp bermontininkų skleidė gandus apie vietos partizanų būrių nuo Lietuvos pusės Mažeikių link žygiavimą.
Didesniam bermontininkų įbauginimui, tamsiai nakčiai esant, drąsuoliai arti miestelio papiaustė telegrafo stulpus, juos išvertė ir sugadino elektros šviesą. Taip įbauginti bermontininkai gruodžio 1 d. naktį visai nebemiegojo ir ruošėsi bėgti iš „Muravjovo“. Sulaukę rytmečio šviesos ir dar nematydami prisiartinant partizanų būrių, susirinko didžiojon stoties salėn. Čia kiek patriukšmavę, Bermontą – Ovalovą pakėlė į generolus. Susikrovę į paskutinį traukinį savo amuniciją ir iš vietos gyventojų prisiplėšto turto, platformas apsistatę kulkosvaidžiais, apie 16 val. pabėgo Šiaulių link ir daugiau nebesugrįžo.
1901 metais Mažeikiai rusų buvo „pakrikštyti Muravjovu“. Užėjus vokiečiui, prie stoties nuėmė rusišką iškabą ir pakabino savo, tik su užrašu lotyniškomis raidėmis. Vietos gyventojai laukė patogios progos tą, su užrašu „Muravjovo“, iškabą nuplėšti.
Nusikračius bermontininkais, minėti Pročkauskas su Vaičkum iškabą „Muravjovo“ nuplėšė ir jos vieton, kaip laimėjimo ženklą, pakabino savo skubiai padarytą iškabą su lietuvišku užrašu MAŽEIKIAI.
Ir taip 19 metų kabojęs „Muravjovo“ Mažeikių buvo nugalėtas. Vėl buvo nusikratyta to visų nekenčiamo pavadinimo. Mažeikiai atgavo savo senąjį ir tikrąjį pavadinimą.
St. Ličkūnas, „Trimitas“ Nr. 28,
1940 m. liepos 11 d.
Redakcijos pastaba: „Santarvėje“ pateikiamas tekstas neredaguotas, kalba netaisyta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*