Kariui savanoriui tarnyba – vis nauji iššūkiai, kuriuos įdomu įveikti

Gražvydas Nausėda (kairėje) daug metų tarnavo su savo broliu Alfredu. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Mažeikių karių savanorių kuopoje nuo jos įkūrimo pradžios tarnaujantis Gražvydas Nausėda neslėpė: buvo nusprendęs išeiti po dvidešimties tarnybos metų.
Jau treji metai praėjo nuo šios „sukakties“. Mažeikiškis juokauja, jog pats nežino, kodėl ir kaip „užsiliko“ tarnyboje, tad dabar nieko panašaus nebeplanuoja.

Kuopoje – nuo įkūrimo pradžios

Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadovybės padėkomis ir medaliais ne kartą apdovanotas 43-ejų metų mažeikiškis juokavo: į savanorius atėjo tam, kad išvengtų tarnybos kariuomenėje.
„O jeigu rimtai, tuo metu mūsų mieste, Stoties gatvėje, kūrėsi savanorių kuopa, buvome trys dvidešimtmečiai draugai ir nusprendėme: reikia save išbandyti. Iš draugų dabar tarnyboje esu likęs vienintelis“, – kalbėjo G. Nausėda.
Jis prisimena: tada viskas buvo įdomu, nauja. O ar buvo sunku?
„Tikriausiai visiems sunkios yra pirmosios dienos, taip buvo ir mums – reikėjo priprasti prie drausmės, prie fizinių krūvių, prie žygių, pratybų miškuose. Tačiau viskas yra įveikiama, o paskui tampa tik gerais prisiminimais“, – pasakojo savanoris.
Prieš du dešimtmečius kario savanorio kelio pradžia niekuo nesiskyrė nuo dabarties: sveikatos patikrinimas, bazinis kursas, priesaika – ir tu jau savanoris.

Kursai suteikia žinių

G. Nausėda dirba statybose darbų vykdytoju. Jis įsitikinęs, kad savanorio tarnyba naudinga ne tik dėl fizinių krūvių, įvairiausių karinių specialybių kursai taip pat duoda naudos.
„Ne visuose kursuose buvau, tačiau pagrindiniuose teko mokytis. Medicinos kursai praplečia šios srities žinias, išmoksti tinkamai suteikti pirmąją pagalbą, žvalgų kursai suteikia kitų žinių ir įgūdžių – žinai, kaip elgtis, prisitaikyti įvairiomis sąlygomis, vis kitoje aplinkoje. Skyrininkų kursuose mokaisi vadovauti nedideliam kolektyvui, dirbti komandoje“, – tarnybos privalumus vardijo karys savanoris.
Per du dešimtmečius keitėsi daug kas: ginkluotė, žmonės, karių mokymas. Mažeikiškis pastebi, kad anksčiau tarnyboje vyravo kolektyvinis darbas, grupei teikiamos užduotys, dabar daugiau dėmesio kreipiama į asmeninį pasirengimą. Tačiau principai išlieka tie patys: kariai vienas kitą saugo, suteikia pagalbą, dirba bendram tikslui.

Tarnyboje – ir broliai

Mažeikių savanorių kuopoje G. Nausėda buvo ne vienintelis iš šeimos – kartu tarnavo trys jo broliai.
„Alfredas ištarnavo beveik penkiolika metų, Vytautas – ketverius, Gediminas – metus, o aš štai užsilikau, nors buvau numatęs, kad po dvidešimties metų pasitrauksiu iš tarnybos. Paprasčiausiai visa tai tapo mano laisvalaikiu, kurio nebegali atsisakyti. Tarnyba įtraukia, tampa gyvenimo norma. Štai mūsų vyresnysis leitenantas Rimvydas Petrulevičius – išėjo į atsargą, pabuvo metus be tarnybos ir sako: „Traukia atgal ir viskas“. Taip ir sugrįžo“, – pasakojo savanoris.
Pasak G. Nausėdos, gera komanda, bendri išgyvenimai ir išbandymai, karių savanorių kasdienybė, kasmetinės pratybos – tai, kas pririša žmogų. Visa tai nutraukus, atsirastų tuštuma.

Būtinas pradinis karinis ugdymas

Tuo, kad Lietuvai reikalinga ne tik šiuolaikiška kariuomenė, bet ir kariai savanoriai, Šaulių sąjunga, G. Nausėda neabejoja: kiekvienas tikras vyras privalo mokėti apginti Tėvynę, savo artimuosius. Savanoriai ir yra kariuomenės sudėtinė dalis. Pratybos ar užsiėmimai vyksta savaitgaliais, tai leidžia tiek įgyti, tiek atnaujinti įgūdžius, netarnaujant reguliarioje armijoje.
„Gal būsiu nepopuliarus, gal kas nors su manimi nesutiks, bet manau, kad mokyklose būtina suteikti bent pradinį karinį išsilavinimą. Manau, kad bendri įgūdžiai: žinios apie ginklus, minimalus susipažinimas su tuo, kaip jais naudotis, rikiuotės pagrindai – tikrai būtų ne pro šalį. Nejaugi kilus pavojui visas jaunimas bėgtų į užsienį? Netikiu“, – kalbėjo ilgametis karys savanoris.
Įvykiai Ukrainoje, Rusijos agresyvus tonas ne tik karius skatina galvoti apie gynybą. Todėl, pasak G. Nausėdos, reikia ruoštis ne tik morališkai, psichologiškai, bet ir gilintis į karybą, įgyti pradinių įgūdžių.

Šeimos palaikymas – labai svarbu

G. Nausėdos norą tęsti kario savanorio kelią supranta jo žmona Sonata – ji pati dvejus metus buvo karė savanorė, tarnyboje susipažino su būsimu vyru. Vienam iš sutuoktinių vėliau teko atsisakyti tarnybos – Sandra ir Gražvydas augina dvi dukras ir sūnų.
„Su tuo, kad laisvalaikį praleidžiu savanorių kuopoje, jau susitaikę tiek bendradarbiai, tiek pažįstami, tiek šeima. Tai mano gyvenimo būdas ir niekur tu nedingsi. Kiek dar tarnausiu? Kol kas sakau, kad kol sveikata leis, tačiau niekada nežinai, kaip susiklostys aplinkybės. Galiu pasakyti tik tiek: kol kas tikrai nesu numatęs palikti savanorių gretų“, – kalbėjo mažeikiškis.
Pasak jo, tarnyba traukia dar ir dėl to, kad čia nėra rutinos, situacijos nuolat keičiasi, tad ji neleidžia sustabarėti.
„Vis atrandi naujų iššūkių, kuriuos ir pačiam įdomu įveikti“, – apibendrino savanoris.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

scroll to top