Reklama

„Kauškučio“ šokėjams Kovo 11-oji – išskirtinė šventė(0)

Buvusius „Kauškučio“ šokėjus Kristiną Paunskytę (kairėje), Giedrių Stankevičių, Olgą Gross ir Ramunę Zelbienę vadovė Jolanta Tendienė vadina savo pasididžiavimu. Kazimiero PAULAUSKO nuotr.

„Kauškučio“ šventinio koncerto akimirkos: http://www.santarve.lt/fotografiju-galerijos/kauskucio-sventinio-koncerto-akimirkos/

Kovo 11-oji Mažeikių choreografijos mokyklos vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių studijai „Kauškutis“ – ne tik Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Šią dieną šokėjai tradiciškai renkasi ir į savo gimtadienį. Šiemet jis jubiliejinis – „Kauškutis“ šventė kolektyvo veiklos 30-metį.
Naują programą „Dėl mūs visas šis pasaulis“ pristatė ne tik dabartiniai „Kauškučio“ šokėjai, bet ir buvę kolektyvo dalyviai – iš įvairių šalies vietų bei užsienio sugrįžę veteranai.

Patirtis – visam gyvenimui

Šventinio koncerto metu scenoje drauge su dabartiniais „Kauškučio“ šokėjais pasirodė per keturiasdešimt buvusių kauškutiečių – vieni su kolektyvu repetavo jau nuo vėlyvo rudens, grupė Vilniuje susibūrusių šokėjų atvežė savarankiškai paruoštą šokį, o kai kam užteko ir kelių repeticijų.
„Kai turi tvirtus šokio pagrindus, pažįsti šokio kalbą, ilgai repetuoti nereikia – „Kauškutyje“ įgyta patirtis išlieka visam gyvenimui“, – kalbėjo kolektyvo veteranai.
Iš toliausiai – Jungtinių Amerikos Valstijų – parskridęs Giedrius Stankevičius kartu su „Kauškučiu“ į sceną išėjo po dvidešimt penkerių metų pertraukos.
„Patikėkit, tai nerealus jausmas. Patyriau didžiules emocijas, kažkas nuolat kuteno gerklę. Viskas buvo kitaip – anksčiau scena atrodė tokia didžiulė, dabar sumažėjo – matyt, augame“, – juokėsi Atlantoje su žmona Šarūne gyvenantis pirmosios Choreografijos mokyklos laidos mokinys.

Su šokiu neišsiskyrė

Giedrius pasakojo, kad, baigus Choreografijos mokyklą, susidarė būrys šokėjų, tad šokių mokytoja Jolanta Tendienė nusprendė suburti kolektyvą – taip ir atsirado „Kauškutis“.
„Paleisti šokio nesinorėjo, tad „Kauškutyje“ šokau, kol baigiau Senamiesčio vidurinę mokyklą. O paskui – studijos Kauno technologijos universitete. Tada buvo pamąstymų, kad šokius reikia baigti, bet po pusmečio studijų pamačiau skelbimą, kad Kauno veterinarijos akademijos šokių kolektyvas „Rasa“ kviečia naujus šokėjus – ten ir tęsiau savo, kaip šokėjo, karjerą“, – pasakojo pašnekovas.
„Rasoje“ Giedrius prašoko iki 2002 metų, o po to su šeima išvažiavo gyventi į JAV. Beje, šiame kolektyve surado ir savo antrąją gyvenimo pusę – susituokė su ten šokusia Šarūne.
„Maniau, kad galėsime bet kada grįžti, bet ta galimybė tęsiasi jau šešiolika metų. Už Atlanto jokių šokių užsiėmimų nelankiau, bet tai, kas išmokta per daugybę metų, išlieka – tai taip pat kaip važiuoti dviračiu – išmokai ir moki visą gyvenimą“, – samprotavo buvęs mažeikiškis.

Subūrė savo kolektyvą

Atlantoje yra nedidelė – apie 300 žmonių lietuvių bendruomenė, vyksta koncertai, vakaronės, o žmonių, kurie norėtų šokti, anot Giedriaus, nelabai yra. Prieš šešerius metus Bostone vyko Šiaurės Amerikos lietuvių šventė, į kurią suvažiavo šokėjai iš Kanados, Argentinos, atvyko ir grupė iš Lietuvos – iš viso susirinko per pusantro tūkstančio.
„Mes dalyvavome kaip žiūrovai – tai, ką pamačiau, mane sužavėjo ir buvo didelis akstinas suburti kažką savo. 2015 metais pamatėme ir lietuvių dainų šventę Čikagoje. Ten gyvena buvęs „Kauškučio“ bendradarbis Gintaras Grinkevičius, kuris taip pat ragino kurti kolektyvą“, – kalbėjo šokėjas.
Tos pačios vasaros pabaigoje Giedrius surinko aštuonias poras, pasikvietė į savo namus pobūviui ir pasiūlė planą – po metų važiuoti šokti į Baltimorėje vyksiančią šokių šventę. Niekas neatsisakė, poros pradėjo kartą per savaitę rinktis į repeticijas, taip atsirado šokių kolektyvas „Jievaras“.

Išmoko daugiau nei mokykloje

Kiekvieną pavasarį Atlantoje vyksta festivalis, kuriame yra tarptautinė scena – joje gali pasirodyti įvairių ten gyvenančių tautinių bendruomenių kolektyvai – tarp jų pirmą kartą sukosi ir „Jievaras“.
Lietuviškus šokius propaguojančiame „Jievare“ – ne vien lietuviai – su lietuvaitėmis šoka jų nelietuviai vyrai ir jiems tai patinka. Žinių vadovauti kolektyvui Giedriui su Šarūne pakanka, o jei prireikia pagalbos, kreipiasi į G. Grinkevičių, parašo J. Tendienei, kurie pataria, ką ir kaip daryti.
„Baltimorės šventėje parodėme septynis šokius, dabar esame išmokę dar keturis, prieš tai – dar keletą, tad prireikus jau galėtume surengti ir koncertą“, – juokėsi vyriškis.
Šiemet „Jievaras“ atvyks į Pasaulio lietuvių šventę, o į Mažeikius Giedrius grįžta kas dvejus metus – čia jo tebelaukia tėvai. Nuolat stebi „Kauškučio“ kelią, mato, kaip jis keičiasi.
„Tais laikais tolimiausios kelionės su „Kauškučiu“ buvo į Latviją, Estiją, lankėmės ir Lenkijoje. Tai buvo oho – kažkas tokio. O dabar kolektyvas važinėja po visą pasaulį. „Kauškučio“ pamokos mums išlikusios iki šiol – disciplina, pareigingumas, tvarkingumas, pagarba scenai, moteriai – tai yra neįkainojamos vertybės. To kažkiek gavome iš tėvų, labai mažai – iš mokyklos, tad visa kita – iš „Kauškučio“. Už tai jam ir vadovei Jolantai esu labai dėkingas“, – šypsojosi G. Stankevičius.

Nuolatinis noras sugrįžti

Prieš penkiolika metų su „Kauškučiu“ išsiskyrusiai, dabar Anglijoje gyvenančiai Kristinai Paunskytei tas atsisveikinimas yra sąlyginis – kiekvienais metais Kovo 11-ąją mergina stengdavosi sugrįžti ir šokti šventiniame koncerte su kitais veteranais.
„Susitikę koncertuose jaučiamės kaip sesės ir broliai. Kai kuriuos pamačiau po penkiolikos metų, tai didelės emocijos: vienas kitą priėmėme išplėstomis rankomis, su apkabinimais. Buvome labai draugiški, vieni kitais rūpinomės, jei kas ką pamiršdavo, stengdavomės vieni kitiems padėti, buvome labai vieningi“, – prisiminė šokėja.

Atlantoje (JAV) Giedriaus Stankevičiaus (pirmas iš dešinės) įkurtam šokių kolektyvui „Jievaras“ šiemet sukaks treji metai. Justino BARTKEVIČIAUS nuotr.

Kristina šoka nuo mažens – pradėjo šešerių ir baigė, būdama dvyliktoje klasėje. Baigusi tuometinę Kalnėnų vidurinę mokyklą, mažeikiškė išvyko studijuoti, o prieš kelerius metus dėl asmeninių priežasčių atsidūrė Anglijoje.
„Parvažiuoti čia ir pašokti vis tiek yra kažkokia trauka. O šiemet dar jubiliejus, „Kauškučiui“ – trisdešimt metų, tad noras grįžti buvo dar didesnis. Čia mūsų šaknys, čia mūsų šeima – grįžti tiesiog privalome. Su „Kauškučiu“ neišsiskyriau, šiek tiek ilgesniam laikui ryšys nutrūko, išvažiavus į užsienį. „Kauškutyje“ ketverius metus šoko ir dukra Gabija“, – džiaugėsi grožio srityje dirbanti moteris.

„Kauškutis“ – mažasis universitetas

Kristina įsitikinusi: šokiai, kaip pomėgis, liks jai visam gyvenimui, o visa, kas susiję su šokiu, gauta iš „Kauškučio“. Šiuo metu kur nors pašokti eina ir Anglijoje – šokti norisi, bet jokiame kolektyve nedalyvauja, į sceną lipa tik su mažeikiškiais.
„Ir šiandien galiu pasakyti, kad mes esame šeima, o mūsų vadovė J. Tendienė davė visus pradmenis. Visa, ką mes turime gero, yra tik iš vadovės. Mokykloje viso to negavau. Organizuotumas,  atsakomybė už poelgius, veiksmus, pagarba vyresniesiems, rūpinimasis mažaisiais – visa tai tik iš vadovės. Ji gal ir buvo griežta, bet geras vadovas turi ir bausti, ir mylėti. „Kauškutį“ vadiname mažuoju universitetu“, – tvirtino Kristina.
Jos žodžiais, tarpusavio ryšį kauškutiečiai jaučia nuolat, nors kasdien ir nebendrauja. „Kauškučio“ kelias, kad ir kur ji būtų, visada yra Kristinai svarbus.
„Smagu, kad viskuo galime tik džiaugtis – blogų dalykų ar nesėkmių „Kauškučiui“ nebūna. O atsidūrus tarp jo šokėjų, jokių problemų nėra – pagrindiniai žingsniai seniai išmokti, visos šokio vingrybės pažįstamos, užtenka vienos ar dviejų repeticijų ir žinau, kad per koncertą viskas bus puiku. Kovo 11-osios laukiame kasmet, nes žinome, kad ta diena yra kolektyvo šventė. „Kauškučiui“ linkim dar didesnės sėkmės, o vadovei – stiprybės ir kantrybės – mes visi ją labai labai mylim“, – kalbėjo K. Paunskytė.

Šokis tapo gyvenimu

Drauge su G. Stankevičiumi „Kauškučio“ mokyklą baigė ir Olga Gross. Tik, skirtingai nei Giedriui, šis kolektyvas tapo jos darbo vieta – po choreografijos studijų jauna mergina grįžo į Mažeikius ir pradėjo dirbti Choreografijos mokykloje.
„Aš čia buvau laukiama, o meilę šokiui įkvėpė vadovė J. Tendienė. Kaip pradėjau nuo šešerių metų, galima sakyti, tebešoku iki šiol – tai tapo mano kasdienybe ir darbu. O darbas su vaikais nėra tik darbas – tai jau gyvenimas. Sukurti, pastatyti šokį yra ilgas procesas – tai nešiojiesi galvoje nuolat: ir naktį, ir gaminant valgį, ir valgant“, – teigė šokių mokytoja.
Olga džiaugiasi, kad „Kauškutyje“ šoka kelios tėvų ir vaikų kartos, auga ir trečioji. Šokiui atiduoti jau 35 metai – dar vis tenka pašokti ir pačiai, bet mieliau ji užleidžia sceną jaunimui.
„Šokis mums yra gyvenimo būdas, sritis, apie kurią daug išmanom, tad to palikti tikrai dar nesinori.
Šokti galima, kiek gali, kol jautiesi gerai, jaunatviškai. Darbas nėra lengvas, o viso to įvertinimas – žiūrovų plojimai, puikūs pasiekimai – tai padėka ir vaikams, ir vadovams“, – kalbėjo O. Gross.

Grįžo kaip į šeimą

Jubiliejiniame „Kauškučio“ koncerte scenoje su savo auklėtiniais sukosi ir šokių mokytoja Ramunė Zelbienė. Ji – antrosios Choreografijos mokyklos laidos mokinė, o jos profesinį pasirinkimą taip pat nulėmė „Kauškutis“.
„Tai vadovės J. Tendienės mokykla – visa tai, ko išmokome, tas gražus ir geras pavyzdys pastūmėjo rinktis choreografiją, grįžti čia dirbti, o išvažiuoti iš Mažeikių niekada neturėjau jokio noro.
Mane lydėjusi meilė šokiui, „Kauškučiui“ ir kolegos kvietė sugrįžti – grįžau čia kaip į šeimą. Ir pradėti buvo lengviau, paprasčiau todėl, kad žinojom, kur grįžtam“, – džiaugėsi šokių pedagogė.
Jos pastebėjimu, Kovo 11-oji – valstybės šventė ir kauškutiečių susiėjimas yra „du viename“.
„Aš labai atsiprašau Lietuvos valstybės, bet pirmiausia Kovo 11-oji man yra „Kauškučio“ gimtadienis.
Su šiuo gimtadieniu kauškutiečiai išmoko švęsti ir Kovo 11-ąją. Nebūtinai sugrįžtama šokti scenoje – svarbu būti čia, su saviškiais“, – samprotavo pašnekovė.

Šeima priprato

Prie R. Zelbienės darbo – koncertų, išvykų – jos šeima jau pripratusi, nes visi augo su šokiu: Choreografijos mokyklą baigęs sūnus taip pat sugrįžta šokti, šokis nesvetimas ir kitoms trims atžaloms.

Kovo 11-ąją sugrįžti pašokti kartu su „Kauškučiu“ jo veteranams – savotiška pareiga ir garbės reikalas. Kazimiero PAULAUSKO nuotr.

„Vienintelis mūsų šeimoje nešokantis – vyras. Jis mėgaujasi mūsų koncertais ir mus palaiko. Ir gerai, nes kažkam juk reikia tvarkytis namuose“, – juokėsi choreografė.
Ramunė pastebi, kad per trisdešimtmetį „Kauškutis“ labai išaugo, patobulėjo, bet tobulėti dar yra kur.
„Ir mes, dirbantys kartu šitiek metų, jau suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Kolektyve – visi saviškiai, tik keli choreografai – ne kauškutiečiai. Tai vadovės nuopelnas. Ji yra lyderis, mokantis suburti komandą, nes jei nėra lyderio, nėra ir komandos“, – įsitikinusi R. Zelbienė.

Pasaulis – dėl „Kauškučio“

Bene labiausiai Kovo 11-osios laukia „Kauškučio“ meno vadovė J. Tendienė. Ši šventė jai – kaip didžiausias šeimos, giminės susitikimas. Vadovė džiaugiasi, kad „Kauškutis“ gimė su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu ir su ja klesti.
„Vaikams nuolat sakau, kad esame šaunūs ir tikiu, kad tokia bus ir Lietuva. Jeigu ji gražės, kaip gražėja „Kauškutis“, viskas bus gerai“, – šypsojosi kolektyvo įkūrėja.
Ji atviravo esanti iki graudulio laiminga, kad į šventę suvažiuoja labai daug buvusių kauškutiečių.
„Jie nori grįžti, Vilniuje ruošia šokius. Vietiniai veteranai nuo spalio mėnesio ėjo į repeticijas, savaitgaliais atvažiuodavo iš kitų miestų, kad galėtų įsijungti į mūsų šokėjų gretas. Svečiai iš Turkijos, Portugalijos sako, kad mes jiems esame svarbūs. Kovo 11-oji – visų laukiama, nors prieš ją daug darbo, tai šventė, suteikianti gyvenimo pilnatvės. Kitaip ir negalėtų būti – juk „dėl mūsų – visas šis pasaulis“, – džiaugėsi J. Tendienė.

Vaidas RUNKAUSKAS

Tags: ,
  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.