Reklama

Keliaudamas į Amsterdamą gimnazistas įsitikino: pasaulyje – daug gerų žmonių(1)

Pasiekus Olandijos sieną žymintį riboženklį, kelionė Vyteniui Kinčinui jau buvo nebe tokia sunki. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Gabijos gimnazijos abiturientas Vytenis Kinčinas rugpjūčio pabaigoje, visai prieš prasidedant naujiems mokslo metams, leidosi į didelę kelionę. Vaikinas, keliaudamas vienas pats, dviračiu numynė 2 280 kilometrų ir iš Mažeikių nuvažiavo į Olandijos sostinę Amsterdamą.
Įspūdžiais, patirtais keliaujant, jis pasidalijo su „Santarve“.

Mintį reikėjo subrandinti

Buknaičiuose gyvenantis V. Kinčinas apie idėją leistis į tolimą kelionę dviračiu pasakė taip: „Esu žmogus, kartais padarantis tam tikrus dalykus ir nelabai galintis paaiškinti, kodėl“.
Įsikalbėjus paaiškėjo, kad mintį iškeliauti į platųjį pasaulį ir pabandyti jį pažinti realiai Vytenis brandino jau kurį laiką.
Vaikinas savo šeimai retkarčiais sakydavo, kad išvažiuos dviračiu į kokią nors Europos šalį ir tikrai nuvažiuos iki savo užsibrėžto tikslo. Artimieji tik patraukdavo per dantį: kur jau ne.
„Neseniai perskaičiau tokią frazę: jeigu matai kažkokią galimybę, tai eik ir siek jos, imk įgyvendinti, o ne sėdėk ir galvok apie ją“, – įsitikinęs, kad būtent taip ir reikia daryti, pasakojo buknaitiškis.

Pirmoji tolima kelionė

Pasak V. Kinčino, važinėtis dviračiu jam patinka. Jis yra suskaičiavęs, kad per dviračių sezoną maršrutu Buknaičiai–Mažeikiai–Buknaičiai yra nuvažiavęs 2 tūkst. kilometrų. Tačiau į ilgesnes keliones anksčiau jis nebuvo leidęsis, todėl sumanymą dviračiu pasiekti Amsterdamą vadina didesne nei įprastai ambicija.
Prieš išvažiuodamas į Amsterdamą vaikinas rinko informaciją apie tai, ką reikėtų žinoti keliaujant dviračiu. Jis atidžiai skaitė labiau patyrusių dviratininkų patarimus apie tai, ko kelionėje gali prireikti, kokiais keliais važiuoti, o į kokius geriau nepakliūti.
„Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje esu buvęs. Į Rusiją nesinorėjo. O Olandija buvo ta Europos dalis, kurioje nebuvau lankęsis“, – paaiškino pašnekovas.
Pasak jo, vienas bičiulis mielai būtų važiavęs kartu. Bičiulio širdis sakė „Taip“, o mama – „Ne“.
Į Vytenio norą išminti į Olandiją, likus vos kelioms dienoms iki rugsėjo pirmosios, jo paties mama atsakė trumpai: „Ką darysi, važiuok…“

Planas buvo optimistinis

Vasaros pradžioje Vytenis dirbo, tad dalį kelionei reikalingų pinigų užsidirbo. Be to, ir 18-ojo gimtadienio proga artimieji padovanojo pinigų.
Tad užsidirbtas ir dovanų gautas santaupas gimnazistas išleido kelioniniam dviračiui, o taip pat – kelionėje reikalingiems daiktams, maistui įsigyti. Vaikinas skaičiuoja, kad kelionė, įskaitant dviratį, jam atsiėjo 700 eurų.
Galvodamas, kiek kilometrų nuvažiuos per vieną dieną, vaikinas buvo pasirinkęs itin optimistinį variantą – jis vylėsi, kad pavyks išlaikyti 25 kilometrų per valandą vidutinį važiavimo greitį. O iš tiesų, kai dviratį apkrauni daiktais – palapine, miegmaišiu, atsargine dviračio padanga, kameromis, vaistinėle, drabužiais ir pan., vidutinis greitis – kur kas mažesnis.

Įspūdžiais dalijosi „Facebooke“

Kelionės įspūdžius, patirtus nuotykius vaikinas, kai galėdavo ir telefone turėdavo interneto ryšį, skelbdavo socialiniame tinkle „Facebook“. Todėl visi, kam tai buvo įdomu, galėjo sekti, kokioje šalyje, kokioje vietovėje jis vienu ar kitu metu buvo, kokius žmones sutiko kelyje, kaip sekėsi susirasti nakvynės vietą.

Buknaitiškis keliautojas Lenkijoje susipažino su žmonėmis, dalyvaujančiais įvairių laikmečių istorinių įvykių inscenizacijose. Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Mano močiutė dar prieš išvažiuojant ragino rašyti popierinį dienoraštį. Tam, kad ateityje galėčiau tuos įrašus paskaityti, prisiminti. Bet popierinio dienoraščio nerašiau, įspūdžiais su kitais dalijausi „Facebooke“, – sakė V. Kinčinas.
O papasakoti tikrai turėjo ką – ir apie šalių, kuriose lankėsi, gamtovaizdžius, ir apie iškilusius nesklandumus – važiavimą miškais, techninius trukdžius, ir apie sutiktus žmones.

Sutiko daug puikių žmonių

Buknaitiškis, kasdien vidutiniškai numindamas po 100 kilometrų, į Olandiją nuvažiavo per 21 dieną.
„Mano šeima, manau, tikrai jaudinosi dėl to, kaip man sekasi. Viename Lenkijos mieste sulūžo dviračio rato stipinas. Apie valandą telefonu kalbėjomės su tėčiu ir, galima sakyti, jis gyvai girdėjo, kaip susipažinau su ukrainiečiu senuku, kuris man padėjo tą ratą sutaisyti. Po to, kai suprato, kad man pavyksta su iškilusiomis bėdomis susitvarkyti, šeima kiek aprimo“, – pasakojo pašnekovas.
V. Kinčinas sako kelionėje sutikęs labai daug gerų, dosnių, draugiškų, geraširdžių žmonių. Dalis jų patys pasisiūlydavo pagelbėti – pavaišindavo, karšta arbata pagirdydavo. Kitų reikėjo prašyti, kad leistų pasistatyti palapinę jų privačioje teritorijoje.
Lietuvoje ir Lenkijoje į dviračiu keliaujantį jaunuolį žmonės žiūrėjo kaip į keistuolį. Vokiečių ir olandų požiūris buvo kitoks, jie jaunuolio noru pakeliauti po Europą dviračiu stebėjosi kur kas mažiau.

Kelyje – susitikimas su briedžiu

Labiausiai įsiminusiu nutikimu pašnekovas vadina susitikimą su briedžiu. Tai įvyko Lenkijoje, tarp miškų.
„Artėjo vakaras, jau reikėjo ieškoti vietos nakvynei. Važiuoju – aplink tylu, dviračiui riedant, jo padangos ūžia. Netikėtai kelią perbėgo briedis. Toks didelis, galingas padaras. Sustojau, išsitraukiau telefoną, ėmiau filmuoti. Ir jis toli nenubėgęs sustojo, atsisuko ir žiūri į mane. Žodžiu, aš jam buvau įdomus, jis – man“, – akistatą su miško gyvūnu prisimena Vytenis.
Sunkiausia būdavo tada, kai tekdavo save įtikinėti, jog negalima pasiduoti, reikia pasiekti savo užsibrėžtą tikslą ir minti toliau. Tokiomis akimirkomis gelbėdavo ir į priekį vesdavo mintys apie namie likusius tėvus, sesę.

Nuovargis – „vaistas“ nuo baimės

Pasak Vytenio, lakią fantaziją, įvairias baimes, pavyzdžiui, kad miegančio palapinėje keliautojo tik ir tyko pikti žmonės ar nuožmūs žvėrys, labai greitai užgesina nuovargis.
Kelionės pradžioje tų „fantazijų“ buvo daugiau. Pavyzdžiui, sutraškėdavo pievoje besiganančios karvės, o vaizduotė piešdavo ką kita – kad ir aplink palapinę slankiojantį vilką.
„Supratau, kad nakvynei reikia rinktis ramias, tylias vietas, esančias toliau nuo kelių, nuo ūkininkų žemių, nuo civilizacijos. Tokias, kur keliautojo nematytų žmonių akys, o jis pats galėtų stebėti aplinką“, – patirtimi dalijosi vaikinas.
Pati gražiausia vieta, kurioje buknaitiškiui teko nakvoti – paplūdimys prie ežero Lenkijoje.
„Niekada nesu taip gerai išsimiegojęs, kaip ten. Beveik penkių žvaigždučių poilsis, tik tiek, kad po atviru dangumi“, – prisiminimais dalijosi V. Kinčinas.

Keliaudamas daug išmoko

Dabar, kai po kelionės praėjo beveik mėnuo, V. Kinčinas sako, kad jos metu išmoko, patyrė labai daug.
„Kol neišvažiavau, negalvojau, kad žmonės gali būti tokie draugiški, kad taip paprastai gali įsileisti į savo kiemą, į savo namus.
Įsitikinau, kad apie knygos turinį negalima spręsti iš jos viršelio. Kitaip tariant, dažniausiai pernakvoti savo kieme priimdavo tokie žmonės, į kuriuos pasižiūrėjus iš šono gal ir nelabai buvo galima tos pagalbos tikėtis“, – pasakojo moksleivis.
Buknaitiškis sako išmokęs pagrindinius išgyvenimo principus. Būdamas kebliausiose, kritinėse situacijose jis suprato, kad labiausiai ilgisi savo tėvų, sesės.
Jaunuolis po savo kelionės įsitikino ir tuo, kad sąvoka „pozityvus“ reiškia kur kas daugiau, nei linksmai, su šypsena į pasaulį žvelgiantis žmogus.
„Sprendimų ieškojimas, ištikus bėdai, kilus problemai, greitas mąstymas, kaip vieną ar kitą tavo kelyje kilusią problemą išspręsi, gebėjimas imtis veiksmų – tai yra pozityvumas“, – įsitikinęs V. Kinčinas.

Pakeleivių per daug ir neieškojo

Kelionė maršrutu Mažeikiai–Amsterdamas V. Kinčinui buvo tarsi dovana pačiam sau 18-ojo gimtadienio proga, savo jėgų, valios ir ryžto išbandymas.
„Būtent dėl to per daug ir neieškojau pakeleivių. Galvojau: gal ir gerai bus išvažiuoti vienam“, – pasakojo Vytenis. Ir pridūrė: važiuojant vienam, mažiau atsakomybės. Juk jeigu pakeleivio jėgos, charakteris silpnesni nei tavo, jei patirties mažiau, kelionės metu gali tekti būti motyvuojančiu, įkvepiančiu, kitaip tariant, stipriuoju keliautoju.

Stebėti ir tinkamai vertinti

Draugiškas, kalbus V. Kinčinas sako, kad pasaulis gali atrodyti nesaugus, nedraugiškas tada, kai sėdi prie televizoriaus ir žiūri reportažus.
„Kartą su draugais naktį susitikome vidury miesto. Jie išpūtę akis klausia: „Vyteni, tu muziką pasileidęs, kaip tavęs niekas neužpuola?“
Manau, kad reikia stebėti aplinką ir tinkamai vertinti situaciją. Bet bijoti tikrai nieko nereikia. Tokį principą, manau, teisinga taikyti ir keliaujant“, – apibendrino „Santarvės“ pašnekovas.

Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.