Keramikė Ilona Jonušienė iš Žiogaičių mūzų negaudo

Nuotraukoje – Ilona Jonušienė šalia savo nulipdytų angelų. Autorės nuotr.

Dvylika metų Žiogaičiuose veikia galerija-edukacijos erdvė „Žiogės keramika“. Į ją kiekvieną savaitę antradienio vakarais atvyksta būrelis žmonių, norinčių savo rankomis prisiliesti prie molio ir kažką gražaus nulipdyti.
Su studijos įkūrėja – keramike Ilona Jonušiene kalbėjomės apie aistrą kurti bei šiandieninių menininkų kasdienybę.

Kūrėja laikosi darbo režimo

Susitikti su keramike jos studijoje-galerijoje susitarėme rytą, darbo pradžioje. Radus menininkę palinkusią prie savo darbo stalo, dekoruojančią gaminamus puodelius, „įsijungė“ stereotipinis mąstymas, kad menininkai laikui nepaklūsta ir įprastai taip anksti nedirba. Todėl ir pokalbis pirmiausia ėmė megztis apie keramikės darbo laiką, dienotvarkę.
I. Jonušienė sakė savo darbo dieną pradedanti kaip ir dauguma dirbančių žmonių – 8 valandą ryto. Pašnekovė įsitikinusi: jei nedirbsi sistemingai, nesilaikysi režimo, tai ir darbo rezultatų nebus.
Keramikė prisimena: kol jos vaikai buvo maži, visi šeimos nariai namo sugužėdavo penktą–šeštą valandą vakaro, tuomet laikas buvo skiriamas šeimai, o ne darbui. Kūrybai žiogaitiškė įprato išnaudoti tą laiką, kol namiškiai būdavo darbe, mokykloje, būreliuose.
„Dabar vaikai užaugo, bet vis tiek, kai visi išvažiuoja į savo veiklas, negi miegosi? Einu į savo studiją ir kuriu“, – šypsojosi I. Jonušienė.

Mokytoja – iš prigimties ir pagal išsilavinimą

O kaip meno žmones lydinčios mūzos? Ar nebūna, kad jos apleidžia ir reikia jų palaukti, sugaudyti?
„Nėra tų mūzų. Arba jos reikalingos tada, kai neturi ką veikti. Jei turi užsakymų, mūzų nereikia. Jei užsakymų neturi, net jos nepadės. Sakyčiau, kad idėja yra menininko Mūza“, – tvirtino pašnekovė.
I. Jonušienė gimė Šilutėje. Ten užaugo, baigė mokyklą ir būdama aštuoniolikos išvyko į Šiaulius studijuoti braižybos ir dailės darbų. Studijos suteikė galimybę gilintis į keramiką.
Baigusi mokslus Ilona pradėjo mokytojauti Šilutės rajone, Vainute. Ištekėjusi ji atsikraustė į Mažeikius. Čia dirbo Kazimiero Jagmino mokykloje ir kartu judviejų su vyru pirmajame bute įsirengtoje dirbtuvėje kūrė keramikos darbus.
I. Jonušienė sako esanti mokytoja – ir iš prigimties, ir pagal įgytą specialybę. Bėda ta, kad jau kelerius metus mokyklose nėra darbo. Tiksliau, dėl mokesčių sistemos puse etato dirbti mokyklų vadovai nepriima, o visu etatu dirbančio keramikos mokytojo niekam nereikia.
„Dirbti su vaikais man labai patinka. Įsivaizduoju, kad vaikams keramika ypač reikalinga. Kai dirbau Kazimiero Jagmino pradinėje mokykloje, per dieną į lipdymo užsiėmimus ateidavo praktiškai šimtas mokinukų. Kitaip sakant, keramikos užsiėmimus lankė pusė mokyklos“, – pasakojo nemažą pedagoginio darbo patirtį turinti I. Jonušienė.

Mintis sukirbėjo po vizito Vokietijoje

Tikslių aplinkybių, kada kilo mintis keramikos mokyti suaugusiuosius, pašnekovė neprisimena. Tokią idėją sužadino ir paskatino jos viešnagė Vokietijoje. Ten viena vietinė mokytoja rodė, kaip vyksta tapybos edukacijos, kokios priemonės bei technikos naudojamos užsiėmimų metu.
Ilona ir jos vyras tuo metu jau buvo įsigiję sodybą Žiogaičiuose, kūrė namus savo šeimai.
Po to vizito ir pradėjo rutuliotis mintys apie edukacijų erdvės įkūrimą. Juolab kad tam turėjo ir vietą – apleistą ūkinį pastatą. Bet reikėjo labai daug investicijų.
„Kūrėmės po truputį. Iš pradžių įrengėme dirbtuves, o tik paskui – antrą aukštą, kuriame dabar kiekvieną antradienį ir vyksta suaugusiųjų keramikos užsiėmimai. Prisimenu, surengiau parodą, pristačiau, kad čia vyks ir edukacijos“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovė.

Atvyksta norintieji išmokti

Į „Žiogės keramikos“ galeriją-edukacijų erdvę antradienio vakarais įprastai susirenka 7–12 asmenų grupelės. Dalis žmonių yra nuolatiniai lankytojai, jie keramikos paslapčių iš I. Jonušienės mokosi jau po 3–4 metus. Kiti atvyksta ne nuolat, o tada, kai jaučia poreikį lipdyti. Juolab kad jokios prievolės lankytis nuolat tikrai nėra.
Dauguma suaugusiųjų, atvažiuojančių pas I. Jonušienę mokytis keramikos, po darbų turi ir ne po vieną laisvalaikio užsiėmimą – sportuoja, šoka ir panašiai.
„Manau, kad tie žmonės, kurie nuolat sėdi namie, niekur ir neišjuda. O tiems, kurie išjuda, daug ko norisi. Ir jie sugeba visur suspėti“, – pastebėjo keramikė.
Būna, kad į jos studiją, norėdami prisiliesti prie molio, susikurti ir vienos ar kitos šventės proga pasidovanoti sau rankų darbo gaminių, atvažiuoja įvairių įmonių, organizacijų darbuotojų kolektyvų nariai. Šiemet kalėdiniu laikotarpiu Žiogaičiuose pabuvojo trys grupės iš Plungės.

Keramika tinka visiems

Į klausimą su kuo – su vaikais ar suaugusiais – dirbti yra įdomiau, I. Jonušienė nedvejodama atsakė: su vaikais. Dėl to, kad su vaikais kaskart viskas yra kitaip. Suaugusieji, ypač tie, kurie „Žiogės keramikos“ galerijoje-edukacinėje erdvėje lankosi nuolat, yra išėję visą keramikos technologijų programą ir daug ką moka. Todėl ir mokytojos pagalbos, patarimų prireikia ne dažnai.

Lentynoje – keramikės sukurti žaismingi angeliukai. Autorės nuotr.

Pašnekovė sako, kad lipdyti iš molio gali kiekvienas ir kažkas būtinai pavyks.
Kita vertus, per I. Jonušienės darbo su suaugusiais žmonėmis praktiką yra buvę keli atvejai, kai edukacijų dalyviams kūrybinis procesas nesisekė, nekėlė džiaugsmo. Bet tai, ko gero, nulėmė išankstinės nuostatos ar užsispyrimas – „Aš moku ir darysiu savaip, taip, kaip noriu“.
„Neseniai viena moteris irgi buvo užsispyrusi daryti savaip, bet įkalbėjau, kad reikia pradėti nuo tam tikrų dalykų, antraip nieko nepavyks. Neturint pagrindų neįmanoma judėti pirmyn. Ji įsiklausė, sukūrė gražų darbelį ir džiaugėsi šaunia technika, malonumu, patirtu jį kuriant“, – pasakojo I. Jonušienė.
Keramikė turi mokinę, kuri, šiek tiek palankiusi edukacijas, įgijusi molio lipdymo, glazūravimo pradmenų, nutarė, kad atėjo laikas keramika užsiimti savarankiškai. Ta I. Jonušienės mokinė yra sėkmingai kurianti, savo originalų kūrybinį stilių turinti urvikiškė Giedrė Liaugaudė.

Vien kokybiškai dirbti neužtenka

Pokalbis su „Žiogės keramikos“ įkūrėja pasisuko apie verslą, apie tai, kaip šiandieniniai kūrėjai randa pirkėjų savo darbams.
„Kad ir ką darytum, kaip darytum, Lietuvoje nėra tokios rinkos, kad galėtum iš savo kūrybos pragyventi. Mūsų šalyje labai mažai gyventojų, dauguma jų – labai kūrybingi, darbštūs. Ir jei ne močiutė, tai mama numegs tau megztinį ar kepurę“, – apie mažos rinkos bruožus kalbėjo keramikė.
Rinkos paieškos, pasak I. Jonušienės, yra bene sudėtingiausia meno kūrėjų darbo dalis. Bet pagelbėja internetas – kūrėjus ir jų dirbinių pirkėjus suburiančios svetainės, socialiniai tinklai. Keramikė skaičiuoja, kad trečdalį darbo laiko tenka skirti reklamai ir marketingui – dirbinių nuotraukų, aprašymų, skelbimų apie edukacijas publikavimui ir panašiai. Kitaip tariant, kokybišką, stilingą gaminį žmogui, kad jis jį tikrai pamatytų, tenka padėti net ne po akimis, o į akis.
„Dabar žmonės patys dirbinių net nebeieško. Jei kas užkliūva už akių, tai ir nusiperka. Ko gero, kiekvienas sau turėtume pripažinti: ir parduotuvėse dažnu atveju ne kažkokių konkrečių prekių ieškome, o į krepšį įsidedame tai, kas tuo metu užkliūva už akių“, – kalbėjo I. Jonušienė.

Mugėse seniai nebedalyvauja

Žiogaitiškė prisimena: jau būdama studentė darė keramikos dirbinius. Kai baigusi mokslus apsigyveno dviejų kambarių bute Šilutėje ir viename iš jų lipdydavo, nė neturėjo telefono, kuriuo klientai būtų galėję paskambinti ir užsisakyti norimų dirbinių ar susitarti su keramike dėl susitikimų.
„Dabar, kai pagalvoju, net nežinau, iš kur gaudavau užsakymų. Bet jų turėjau ir ištisai dirbau. Taip, dabar yra internetas, socialiniai tinklai, kuriuose gali parodyti, ką esi padaręs, tačiau vis tiek reklama „iš lūpų į lūpas“ išlieka geriausia, laiko patikrinta“, – mintimis dalijosi „Santarvės“ pašnekovė.
Ji sakė, kad įvairių renginių metu vykstančiose mugėse jau senokai nebeprekiauja. Todėl, kad, pakuojant, išpakuojant dirbinius, stovint prie prekystalio, sugaištas laikas paprasčiausiai neatsiperka.
„Mugėse dažniausiai prekiauja samdyti žmonės. Ir prekiauja jie kaskart vis tais pačiais „muginiais“ darbais. Tie kūrėjai, kurie daro kažką įdomesnio, randa kur savo dirbinius realizuoti ir į muges nevažiuoja. Be to, jeigu kas tikisi, kad renginiuose dirbinius nusipirks pigiau, klysta“, – tvirtino keramikė.

Paroda bus, kai ateis laikas

Ir literatūros kūrinių skaitytojai, ir vaizduojamojo bei taikomojo meno mėgėjai mėgsta kūrinius interpretuoti, skaitydami ar žiūrėdami bando ieškoti paslėptų prasmių, galvoja apie tai, ką autorius norėjo pasakyti.
Žiogaitiškė menininkė, paklausta, ar savo kūriniuose užmena mįslių, ar bando ką nors juose užkoduoti, pasakojo, kad viskas yra kur kas paprasčiau, nei žmonės galvoja.
„Man atrodo, kad visiems kuriantiems žmonėms yra taip: darai darbą ir darai jį savaime, srautu, įdėdamas tam tikrų emocijų, tačiau negalvodamas apie tai, kaip jame kažką užkoduoti ar užšifruoti.
Aišku, jei vienas ar kitas dirbinys atspindi į jį žvelgiančio žmogaus pasaulėjautą, tegul jis jį analizuoja, stebi, ieško ten užmintų mįslių arba užšifruotų prasmių“, – kalbėjo menininkė.
Iki šiol I. Jonušienė yra surengusi 6 personalines parodas. Naujos kol kas neplanuoja, nes yra įsitikinusi, kad, norint žmones pakviesti į naują parodą, reikia turėti ką parodyti.
„Kai tų darbų sukaupsiu, kai pajusiu, jog jau laikas parodai, tada ir surengsiu. Kažko priverstinio, nenatūralaus čia neturi būti“, – šypsojosi keramiką savo gyvenimo būdu, o ne darbu vadinanti I. Jonušienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*