Koks jausmas? Lyg pagaliau būčiau gavusi laišką į Hogvartsą…

„Vienintelė mano nuotrauka Akademijoje. Su įtvaru ir auditorijos betvarkėje. Užtat su Artaud“, – paaiškino Milda. (Antuanas Artaud – prancūzų dramaturgas, aktorius, režisierius, vienas žinomiausių XX a. modernaus teatro kūrėjų – aut. past.) Nuotr. iš asmeninio archyvo

Su Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojančia mažeikiške Milda Pakamanyte kalbamės ne tik apie teatro režisūros studijas, bet ir apie jauno žmogaus pasirinkimus. Daugiau nei prieš metus ji nutarė pakeisti „gyvenimo kryptį“ – studijuodama kosmetologiją ėmė ruoštis Gintaro Varno režisierių kurso atrankai. Ir įstojo. Tuomet pasisekė šešiems pretendentams iš pusės šimto.
Teatras toks, jei jis patraukia, nelabai gali atsisakyti, – tvirtina Milda ir priduria, jog yra šią magiją vos pradedantis pažinti žmogus.

– Tavo pasirinkimas, manau, daugeliui buvo netikėtas. Liko tiek nedaug iki diplomo. Ir štai – naujas iššūkis, naujos studijos.
– Nežinau, ar tai buvo netikėta žmonėms, kurie mane gerai pažinojo. Abejoju. Kartais atrodo, kad labiau netikėta buvo man pačiai. Kodėl teatras, sau atsakiau jau ne kartą, tik kad atsakymas vis kinta. Turbūt gerai, kad kinta.

– Režisierius – tai labiau meno žmogus ar teatro darbininkas? Yra ir tokių teiginių apie šią profesiją. Ką jums apie tai sako profesionalai, ruošiantys būsimuosius režisierius? Kuo vilioja ir kaip gąsdina?
– Įtariu, jog abu. Mano nuomone, režisierius bent minimaliai turi išmanyti visas teatro sritis. O tai – labai platu. Aš, pavyzdžiui, pradėjau savo teatro karjerą nuo rūbininkės – savanorės. Dar pažiūrėdavau, ar tualetai švarūs, ar kėdės nuvalytos. Ir buvau labai laiminga. Reikia ir to.
Na, o mano dėstytojų nuomonės šiuo atžvilgiu skiriasi. Galiausiai niekas to atsakymo ir nežino arba atsako sau, individualiai. Mes skatinami kurtis savo teatro viziją, turbūt būtent tai ir vilioja, ir gąsdina.

– Jau gali palyginti šias ir anas studijas. Ar dabar sunkiau? Ir kur slypi sunkumai? O gal priešingai?
– Be jokios abejonės, sunkiau dabar. Prieš tai studijavau kosmetologiją. Studijos patiko, buvo lengvos, bet naudingos, teko metus padirbėti vaistinėje, pastudijuoti Kipre. Išmokau ir nagus priauginti (čia toks susiformavęs stereotipas apie kosmetologiją, kurį labai reikėtų panaikinti), ir daug kitų gydomųjų, terapinių procedūrų. Nė truputėlio nesigailiu. Tai buvo labai žemiška, įvairiapusiškai reikalinga.
Žinoma, yra ir kita šios industrijos pusė – ta, kurioje susiformavęs grožio kultas varo į neviltį. Tačiau tikrai ne dėl to pakeičiau profesiją, labai gerbiu profesionalias kosmetologes, tai nuostabus amatas.
Ir vis dėlto… Teatras yra teatras. Ir jei jis patraukia, nelabai gali atsisakyti. Jame slypi kažkokia gaivališka jėga, magija. Tiesą pasakius, nesitikėjau, jog įstosiu. Iki paskutinio turo, paskutinės užduoties. Dar ir dabar nelabai tikiu.
Kita to pusė – beprotiškai sunku. Žinoma, galiu kalbėti tik apie save. Bet man šios studijos kitokios. Jos tęsiasi nuolat. Tęsiasi prie pietų stalo, atostogaujant su šeima, sapnuojant. Nuolat jaučiuosi it kratoma elektros: kils idėja ar nekils? Būna, paras prasėdi, pragalvoji – ir nieko. Būna, gimsta galvoje etiudas per sekundę. Ir atrodo, jog tai nuo manęs visai nepriklauso.
Nelabai žinau, ką su tuo daryti, todėl bandau tiesiog priimti. Buvau įpratusi daug mokytis ir taip pasiekti rezultatą. Šiose studijose taip nevyksta. Reikia pasikliauti intuicija ir tik tuomet juodai dirbti, mokytis.
Turime daug teorinių paskaitų, o per pertraukas, vakarais ir savaitgaliais repetuojame. Toks grafikas kartais varo į neviltį. Nors dabar repeticijų jau pasiilgau. Tad išvada – negaliu ilgai be tos magijos, net jei kartais ji ir atrodo kaip juodoji.

– Žmonės, kurie jus supa ten, akademijoje. Kokie jie?
– Truputį kitokie nei mano įprasta aplinka: ekspresyvūs, labai garsūs, įsitempę. Sakyčiau, dramatiški. Bet žinot, kaip pasijutau pirmą kartą įėjusi į Teatro fakulteto kiemą? Lyg pagaliau būčiau gavusi laišką į Hogvartsą.
Beje, prie įėjimo stovi du didžiuliai gluosniai. Jei dar plačiau, tai neseniai mane akademijoje aplankė draugė. Išėjusi sakė, jog pasijuto kaip beprotnamyje. O man tokia keista pasirodė jos reakcija, aš ten lyg namie. Tai gal va tokie truputį išprotėję žmonės. Apie dėstytojus galiu pasakyti tiek, kad jie – labai skirtingi. Yra tokių, kurių atsidavimas stebina. Labai juos gerbiu.

– Jums, studentams, jau teko išbandyti save naujame amplua. Tiesa, ne didžiojoje scenoje, ne prieš įprastą žiūrovų auditoriją. Manau, teko įrodyti dėstytojams, ką sugebate. Kas tuomet teikia didžiausią pasitenkinimą?
– Kol kas labiausiai įstrigo stojamųjų patirtis. Man tai buvo trys dienos tokio grynojo pragaro. Trys turai, nemažai užduočių, kai kurios jų įgyvendinamos vietoje, kai kurios – paruoštos. Niekada gyvenime taip nesijaudinau. Bet toks „keistas jausmas“ apima, kai per valandą sugalvotas ir su aktoriais surepetuotas etiudas jau ant scenos, tu sugriebi apšvietėją (nes į kažką reikia įsikibti) ir išgirsti, kaip būsimas kurso vadovas nusijuokia, kyla euforija.
Būtent tai ir teikia pasitenkinimą – kai žiūrovas reaguoja. Kai nereaguoja – blogai. Dabar mūsų žiūrovai dažniausiai yra dėstytojai, tad labai svarbi jų nuomonė, sunku nepriimti pastabų asmeniškai.
Viena iš mano dėstytojų, režisierė Kamilė Gudmonaitė vis kartoja, kad pastabos sakomos apie mūsų darbus, o ne apie mus. Ši frazė man tapo šių metų mantra, nes, kai jau profesorius Varnas nusiima akinius, gero nelauk. Baisu labai.
Norisi, kad darbas būtų geras. O ne visada pavyksta. Bet jei jau pavyksta… Euforija.

– Ar kada nors pasigailėjai, kad pakankamai ramią ir žemišką specialybę pakeitei į nuolatinį nervą, ieškojimą, iššūkį?
– Gailiuosi kiekvieną dieną, kiekvienoje nesėkmėje, kai esu blogos nuotaikos, apatiška. Kokio velnio aš apsunkinau sau gyvenimą? Kokio velnio atsisakiau laisvalaikio, hobių? Dažnai norisi daužyti į sieną lėkštes ir ant visko pykti. Aš, pasirodo, irgi dramatiška. Dar ir kaip.
Bet tada paklausiu savęs, ar norėčiau grįžti į buvusį gyvenimą. Ir tai pasako viską. Nė už ką. Aš tokia dėkinga, kad čia esu. Kad galiu tai patirti ir išgyventi, šioje patirtyje augti, pykti, džiaugtis, verkti, suprasti ir pajusti daugiau, nei gali būti apibūdinama žodžiais.
Bent jau taip jaučiuosi dabar. Kas žino, kaip jausiuosi po dar vienos sesijos…

– Ar jau galvoji, ko norėtum savo ateičiai? Kokią save joje matai?
– Aš galvojau, kad baigsiu kosmetologiją. Turėjau daug planų, dauguma jų buvo labai tikslūs, racionalūs, įgyvendinami. Dabar planuoju mažiau. Daugiau svajoju.
Svajoju, kad pavyks sukurti tai, kas sukasi mano galvoje, kad kada nors, tolimoje ateityje, sugebėsiu užmegzti gyvą teatrinį dialogą su žiūrovu, nes būtent tai mane teatre ir pakerėjo: atvirumas, tikrumas, buvimas čia ir dabar.
Tam tikri planai galvoje sukasi, bet tegul jie sukasi tyliai. Pirmiausia reikia išlikti akademijoje, išlikti žmogumi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Sponsored Video