Kontrimų genas. Meniškų Birutės rankdarbių istorijos

Česlovas Kontrimas, 1961 m. Nuotr. iš Birutės Šopienės šeimos archyvo

Česlovas Kontrimas (1902–1989) – talentingas tapytojas, akvarelininkas, nusipelnęs meno veikėjas – kilęs iš Dapšių kaimo. Didelė Kontrimų giminės dalis ir šiandien gyvena Mažeikių rajone. Teigiama, kad gabumai, polinkis į vienokią ar kitokią saviraišką žmogų pasiekia per genus. Kiti tai sieja su auklėjimu, šeimos, giminės dėmesiu vaikų mokymui, lavinimui.
Ir aš pabandžiau pasekti visuotinai pripažintą Č. Kontrimo meniškąjį geną – susitikau su Birute Kontrimaite-Šopiene.

– Kaip susieina jūsų giminystė su garsiuoju Česlovu Kontrimu? Kaip dėl to geno – ar visiems jo kliuvo ir užteko?
Česlovas – mano tėvo brolis. Kontrimų šeimoje gimė 7 vaikai, užaugo penki: trys broliai ir dvi seserys. Visi vaikai buvo pratinti prie darbo, visi užaugo darbštūs, bet tik Česlovas išsiskyrė savo gabumais menui. Ferdinandas, mano tėvas, sakyčiau, buvo gabus žmogus. Ką ėmė, tą darė: buhalteriavo, dirbo fermos vedėju, sandėlininku. Ir prie žemės darbų jam sekėsi. Menams irgi turėjo polinkio – drožinėjo medžio skulptūrėles, kurias kabindavo į medžius. Paskutinis jo darbas buvo natūralaus dydžio muzikantai, išdrožęs juos tėvas „susodino“ prie trobos.
Kitas brolis – Leonas tik prie žemės darbų buvo linkęs, bet jo vaikuose ir anūkuose matyti meniška gyslelė. Brolis Boleslovas buvo geras stalius. Gyveno mieste, bet buvo įsitaisęs dirbtuves ir mokėjo gerai meistravoti. Gana jaunas mirė, jo vaikai lyg ir negavo polinkio į dailiuosius darbelius, bet gal anūkuose kas prasikals…
Mano vaikams kliuvo Kontrimų geno: dukra Ramutė – technologijų mokytoja, mėgsta tapyti, lieja akvarelę, sūnus Edmundas turi gerą ranką visokiems apdailos darbams, meniškiems darbeliams. Ir brolio Alekso vaikai bei vaikų vaikai turi gebėjimų: ar rankdarbį darydami, ar gėlyną tvarkydami niekada nepadarys bet kaip. Bet tokio, kad lygiuotųsi į Česlovą, kol kas giminėje dar nėra.

– Pakalbėkim apie tavo polinkį dailiems darbeliams. Kada tai pajutai?
– Nė trejų metelių neturėdama likau be mamos. Mamai mirus, likom penki vaikai, aš buvau mažiausia, vyriausiai seseriai buvo trylika, tai ji ir slaugė mirštančią mamą. Tėvui turėjo būti labai sunku.
Nė porai metų nepraėjus, jis parvedė pamotę. Našlę iš Ylakių. Parėjo ji trim savo vaikais vedina. Nebuvo ji blogas žmogus. Darbininkė, švari, tvarkinga, bet savo vaikus pirmus prie savęs glaudė… Radusi virbalus išmokau megzti, bet labai norėjau išmokti nerti vąšeliu. Pamotė nupirko vašelį savo dukrai, ta visiškai nemokėjo ir nenorėjo mokytis nerti. O aš nėriau pasiėmusi adatą. Išmokau kuo geriausiai, kiek kartų įsidūriau, neturėjo jokios reikšmės.
Reikia suprasti, kokiame varge aštuoni vaikai augom. Visokius ornamentus, raštus pati iš savęs išmokau. Didelį norą turėjau.
O tėvas visur mane vedėsi, šalia sodino, ant rankų ir ant kupros nešė. Visus jo darbus, rodos, išmokau. Net meistravojom abu, trobą remontavom abu, nors turėjo, kas padeda, vis tiek turėjau būti šalia.
Matyt, tėvas jautė, kad mažąją didelėj šeimynoj kas gali nuskriausti. Buvau kartu su juo, kai dirbo brigadininku, buvau ir fermose, buhalteriavome abu. Važiuodavom autobusu iš Ketūnų į Mažeikių turgų gėlių pirkti. Paskui sodindavom, pasitardami, kaip gražiau būtų.
Kai ūgtelėjau, per vasaros atostogas, kad užsidirbčiau pinigų, ėjau melžti karvių. Po 15 karvių reikėjo rankom pamelžti, o juk dar tik žalia jaunystėlė buvo.
Mokykloje mokslai sekėsi gerai. Nepatiko piešti per piešimo pamokas, bet visada mėgau darbų pamokas. Patiko ir pjūkleliu lobziku ornamentus pjaustyti, bet reikėjo savo pjūklelius atsinešti, o aš neturėjau iš ko nusipirkti. Pinigų jokiems malonumams nebuvo, nei dailiau pasirėdyti ar apsiauti. O juk bet kokiam rankdarbiui reikia ką nors nusipirkti…

Kartu su Birute trečiadienį apsilankėme Dapšiuose – Kontrimų gimtinėje. Autorės nuotrauka

– Tai kada atsirado galimybė pomėgiais užsiimti?
– Kai ištekėjau. O ištekėjau vos aštuoniolikos sulaukusi už Liudo Šopos, jis buvo iš to paties Ketūnų kaimo. Tvarkingos, darbščios šeimos.
Nors po vidurinės jokių kitų mokslų nebaigiau, bet su darbais visada sekėsi. Pirmiausia, kai jau galėjau sau leisti, prisipirkau visokių spalvų siūlų ir ėmiau siuvinėti. Kaip dabar sakytų – įvaldžiau visokias technikas: virvele, kryžiuku, pilnai.
Gimus dukrai ėmiau megzti. Turėjau kantrybės ardyti ir pradėti iš naujo, mažiausią klaidelę ornamente padariusi. Įsidarbinau Sedos vartotojų kooperatyvo visuomeninio maitinimo sandėlio vedėja, po to – konditerijos cecho vedėja. Dirbau kurį laiką buhaltere, ekonomiste. Ir pardavėja teko dirbti. Šalia tų darbų visada dar ir prie savo rankdarbių prieidavau. Jau mezgiau rankomis ir pardavimui – sukneles, megztinius, kostiumėlius vaikams…
Įsigijau rankinę mezgimo mašiną ir ilgą laiką mezgiau Saldus dailės kombinatui. Gaudavai modelį, raštus galėjau pati kurti, svarbu gerai atlikti apdailą ir atitikti išmatavimus. Vėliau mezgiau Plungės meno dirbinių įmonei. Darbo niekada nebijojau, rodos, ir sunku nebuvo. Svarbu, kad galėtum pasidžiaugti savo mezginiu, kad būtų dailiai padaryta.
Atėjus nepriklausomybei, subankrutavo mūsų kooperatyvas. Likau be valdiško darbo, bet ne be darbo. Ėmiausi kryželiu siuvinėti paveikslus. Būdavo, taip įsigilinu į spalvas, į piešinį, kad visiškai atsijungiu nuo rūpesčių dėl nedarbo… Visada patiko tvarkyti sodybą, dabar tai jau galėjau daryti, kiek norėjau. Ėmiau auginti gėlių daigus pardavimui, dauginau tujų sodinukus ir pardavinėjau. Aišku, priiminėjau užsakymus mezginiams, nėriniams. Kojinės, pirštinės raštuotos, įvairiausių siūlų, kas ko prašė.
Atėjo į madą riešinės. Ilgai su jomis vargau. Prastai padariusi niekam nerodau ir pati nenešioju. Ardau – ir vėl iš naujo. Ir siūlai turi būti ploni, ir karoliukai smulkūs, ir spalvos subtiliai turi derėti.
Pirkau knygas ir mokiausi, perpratau lietuviškų ornamentų plonybes pagal regionus. Kai visa tai perpranti, tada jau gali paprastai ir gerai padaryti. Iki šiol riešinės yra einama prekė.

– Kai tiek daug per amžių išmokta, padaryta, ar dar yra noro naujų menų mokytis?
– Nežinau, kiek čia to meno yra mano darbuose. Gal tik gerai įvaldytas amatas. Suprantu, kad tam reikalingas polinkis, kad reikia ir gebėjimų… O nauji rankdarbiai ir dabar domina. Įsisteigus Sedoje TAU, net neabejojau, kad lankysiu menus ir ko nors tikrai išmoksiu.
Taip ir buvo: Vilija Juočytė išmokė velti vilną. Neužkibau už jos gražių gražiausių veltų šlepečių, bet labai patiko velti šalikus, velti vilną ant šilko, augalų lapais dažyti šilką… Vėlimo techniką, šilko dažymo ir dekoravimo techniką gali tobulinti kiek tinkamas, bet visada išlieka paslaptis – kiekvieną kartą bus kitaip.

– Atsigręžusi į paėjusius gyvenimo metus, ką galėtum pasakyti?
– Vaikystė ir ankstyvos jaunystės vargingi metai išmokė suprasti, kad darbu gali užsidirbti, kad dirbdamas gali prasigyventi, kad nėra juodo ir balto darbo, kad darbas žmogaus nežemina.
Aišku, džiaugiuosi, kad man ir mano vaikams kliuvo Kontrimų geno.
Kalbėjosi Jūratė MEDEIKYTĖ

One Reply to “Kontrimų genas. Meniškų Birutės rankdarbių istorijos”

  1. kaimyne parašė:

    Ačiū. Rodos, pažįsti žmogų, o tiek daug apie jį nežinai. Malonu buvo iš naujo susipažinti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*