- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Kuriant paminklą Durbės mūšiui neapsieita be mažeikiškio rankų

Žemaitijos sostinė Telšiai pasipuošė dar vienu meniniu akcentu – paminklu Durbės mūšiui įamžinti. Autoriaus nuotr.

Telšiuose, 2016 metų Lietuvos kultūros sostinėje, galėjome stebėti vieną svarbiausių šiuo metu vykstančių Pasaulio žemaičių dienų renginių: čia buvo atidengtas paminklas, skirtas Durbės mūšiui atminti.
Metalinę šio istorinio statinio dalį – ąžuolo vainiką su gilėmis bei kai kurias kitas detales – darė mažeikiškis kalvis Virgilijus Mikuckis.

PAMINKLU GALIME DIDŽIUOTIS
Istorinis faktas apie svarbiausią Žemaitijos istorijos įvykį – Durbės mūšį, kuriame žemaičiai sutriuškino kryžiuočius, – niekur nebuvo tinkamai įamžintas.
Septynių metrų 55 centimetrų aukščio kelių dalių paminklo idėjos sumanytojas – prof. Algirdas Žebrauskas ir bendraautorius – paminklo goreljefą sukūręs skulptorius iš Gargždų Algirdas Bosas. Durbės mūšis įvyko 1260 metų liepos 13-ąją. Metalinį tų laikų Europos žemėlapį ant paminklo pjedestalo sukūrė dailininkas prof. Romualdas Inčirauskas.
„Šiandien ta diena, kai galime paliudyti, jog visuomenė nenori prarasti savo istorijos ir kultūros. Turime Didžiąją Žemaičių sieną, įprasminančią svarbiausias istorijos datas, Švento Antano Paduviečio katedros duris, atspindinčias Krikšto istoriją, o dabar galime didžiuotis turį unikalų paminklą, pasakojantį ir kalbantį apie praeities įvykius“, – iškilmių metu kalbėjo A. Žebrauskas.

KALVIAI PRISIDĖJO IR PRIE MŪŠIO
Paminklas Durbės mūšiui įprasminti bei atminti sukurtas ir pastatytas rėmėjų lėšomis – jų atsirado per šimtą trisdešimt.
Atidengiant paminklą iškilmingoje eisenoje dalyvavo ir garbės sargyboje stovėjo ir Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės, o su jais ir Mažeikių 1-osios kuopos kariai, pasipuošę paradinėmis uniformomis.
Tarp šventės iškilmių dalyvių – ir prie paminklo gimimo prisidėjęs mažeikiškis kalvis V. Mikuckis.
Jis pasakojo, kad nukalti paminklui vainiką pasiūlė jo buvęs dėstytojas R. Inčirauskas, o po to sulaukė ir A. Žebrausko skambučio. Kalvis mano, kad paminklo sumanytojai būtų padarę didžiausią istorinę klaidą, jei paminklas būtų buvęs be kalvystės detalių: Durbės mūšyje be gerų kalvių ginklų žemaičiai vargu ar būtų įveikę kryžiuočius.

PRAKLŪPOJO KELETĄ MĖNESIŲ
Metalinė paminklo dalis į mažeikiškio kalvio dirbtuves atkeliavo sausio mėnesį: tada jau Telšiuose buvo padarytos ietys, o V. Mikuckiui iš žalvario reikėjo nukalti kalavijo formas įvijas bei patį vainiką.
Dirbti nebuvo lengva, kadangi metalinė būsimo paminklo konstrukcija ankštose kalvio dirbtuvėse buvo paguldyta ant grindų, tad nuolat matuoti ir pritaikyti vainiką prie žemaitiškų iečių reikėjo klūpant.
„Prie to paminklo tikriausiai esu praklūpojęs daugiausiai iš visų žemaičių – apie ketvertą mėnesių. Viską reikėjo derinti iš apačios priklaupus, juk vienas pats tokios konstrukcijos negalėjau – per silpnas tam esu“, – juokėsi metalo tramdytojas.

DIDELIŲ DARBŲ METAS
Tuo pat metu mažeikiškiui kalviui reikėjo dirbti ir prie Kalvystės meno ir amatų šventei skirto „Sodo“, diplominį darbą čia pat kalė akademiją baigiantis sūnus, tad tą laiką iki pat birželio V. Mikuckis vadina „išprotėjimo laikotarpiu“.
„Šis paminklas nėra mano pats aukščiausias darbas, bet aukštai iškeltas varinis ąžuolo vainikas su paauksuotomis gilėmis, simbolizuojančiomis, kad žemaičių stiprybė dar pasisės į žemę, yra pats svarbiausias ir istoriškai prasmingiausias mano darbas. Jis ilgai išliks kaip žemaičių tvirtybės simbolis ateinančioms kartoms“, – kalbėjo V. Mikuckis.
Įdomiu sutapimu kalvis įvardija tai, kad paminklas Durbės mūšiui pastatytas aikštėje priešais amfiteatrą. Prieš keletą metų toje pačioje vietoje, kur dabar stovi paminklas, buvo eksponuojami jo nukalti kryžiai – jie taip pat gražiai buvo įsikomponavę į Masčio ežero foną.