Laima Skabickienė: „Granauskas mums paliko baltiškąjį Šventraštį“

Romualdas Granauskas. Nuotr. iš šaltiniai.info tinklalapio

Šį rugsėjį sukaks 65 metai, kai būsimasis rašytojas Romualdas Granauskas pravėrė Mažeikių vidurinės mokyklos (dabar – Merkelio Račkausko gimnazijos) duris – atėjo į vienuoliktą klasę. Tačiau situacija susiklostė taip, kad vidurinę mokyklą jis baigė Sedoje.
Dabar kiekvienoje šalies gimnazijoje mokiniai skaito ir analizuoja R. Granausko kūrybą. Neretai garsaus lietuvių prozininko, dramaturgo, eseisto mintys, jo pozicija tampa jauno žmogaus kūrinio ištakomis.
Šiandien spausdiname buvusio Merkelio Račkausko gimnazijos abituriento laišką rašytojui, o su šios mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja eksperte Laima Skabickiene kalbamės apie tai, kuo mums svarbus ir aktualus R. Granausko kūrybinis palikimas.

– Kažkodėl įsivaizduoju, kad kiek- vienas literatūros Mokytojas su kiekvienu autoriumi, laikui bėgant, suformuoja savo santykį. Ir tas santykis gali, o gal net turi keistis. Kiek mano prielaida yra teisinga, kai kalbame apie Granauską?
– Nieko naujo nepasakysiu teigdama, jog santykis su pasauliu (ir su literatūros menu) gilėja bręstant pasaulėžiūrai. Nestovim vietoje. Sąmonėjimą veikiančios individualios patirtys padeda atrakinti ir vis kitokį Granauską. Daug kas supranta, kad klasika, atspindėdama gyvenimo sudėtingumą, gali atverti įvairius giluminius sluoksnius. Kažkada man buvo svarbios pirmapradžio ryšio su žeme atvertys, tuo tarpu dabar traukia drąsi Granausko pozicija, nesiekianti paguodos. Ir tai ryškėja pasaulio grožio ir absurdo akivaizdoje.
– Kažkada kalbėjomės apie Granauską, jo apsakymą „Su peteliške ant lūpų“ ir Jūs apibūdinote rašytojo manierą: nepaprastas paprastumas. Kažkas mums sutrukdė ir liko tas neužbaigtumo pojūtis. Ar dabar galėtumėt išplėtoti aną mintį apie Granausko kalbą, stilių, vaizdą, jo pasaulį ir mūsų pasaulį?
– Dabar jau pabodusią šią frazę keisčiau nuostaba: kaip Granauskas, pasakodamas apie išeinančiąją kultūrą, tiek daug ko mums gali palikti… Aišku viena, jog nebūties fone sustiprėja gyvenimo vertė. Juk „didžioji prasmė ateina su prasmės nyktimi“. Šią filosofo Arvydo Šliogerio mintį liudija visa Granausko kūryba.
Pavyzdžiui, skaitai tokias tragizmo prisisunkusias knygas, kaip „Išvarytieji“ ar „Šventųjų gyvenimai“, ir jauti, kad užkoduota archetipinė sąmonė, pasakotojo solidarumas su „mažutėliais“, galų gale granauskiškoji žodžio galia nukaldina metalinę saulę. Po ja būti saugu.
O vaizdas? Granausko teksto vaizdas! Kaip koks monumentas. Prisiminkim „Gyvenimą po klevu“, „Jaučio aukojimą“ ar Jūsų minėtą apsakymą „Su peteliške ant lūpų“. Tarkim, apysakoje „Raudona ant balto“ erdvės prisitraukusios žmogaus psichikos pulsavimo. Jo apstu visuose Granausko tekstuose, kur mūsų pasauliai susitinka su rašytojo pasauliu. Beje, gali ir nesusitikti. Tačiau tie, kurie esame atėję iš žemės (bet ne nuo žemės), atpažįstame žemaitiškąsias pasakojimo ar dialogų intonacijas, geriau sekasi įsiklausyti į gamtos ritmiką, veikėjų istorijas.
– Jei reikėtų išrinkti Granausko kūrinį, Jums artimiausią, ką nuspręstumėte? Ir kodėl?
– Šiuo metu mane traukia tie Granausko tekstai, kurie padeda „nusimesti save“, kurie įveda į becukrį pasaulį. Neduoda ramybės „Trys vienatvės“. Sakyčiau, tai ne kūrinys, bet puiki galimybė susitikti su aštria realybe, tirpdančia iliuzijas.
– O jei tektų kitam žmogui, nieko nežinančiam apie mūsų kraštietį, pasakyti: „Perskaityk ir suprasi“?
– Geras klausimas, bet tikslaus atsakymo neturiu. Matot, kūrinio suvokimas priklauso nuo kultūrinio žmogaus lygio. Gal pirmiausia pasiūlyčiau pažiūrėti A. Marcinkevičiūtės filmą „Raudonu ant balto“, o jau paskui galima kibti į „Gyvenimą po klevu“ ar „Duonos valgytojus“.
Beje, pastarąjį mokiniams garsiai skaitau pati. Viena aišku, kad Granausko kodas yra heidegeriškasis, susijęs su asmens tapatybe, kurioje kaip ant delno gimtoji žemė, kalba, kūrybiškumas, padorumas, dvasinis tyrumas.

Laima Skabickienė.
Nuotr. iš redakcijos archyvo

– Programinius skaitinius moksleiviams parenka literatūros specia-listai. Įtariu, jog kartais programas kuria ne mokyklos aktualijas pažįstantys pedagogai. Ką Jūs pati keistumėte programoje, pristatydama mokiniams Granauską? Jei, žinoma, keistumėte…
– Gal Jūs nustebsite, jei pasakysiu, kad Romualdas Granauskas dažnai mokyklose jau apeinamas. Daug kam jau pradeda rodytis, kad technologijų karta nepajėgi suvokti šio kūrėjo tekstų…
Liūdna, jei šiandienos jaunuoliai pasmerkiami nežinojimui, bekultūrei terpei. Mes neturime vientiso herojinio epo, stiprinančio baltiškąją savivertę. Tačiau tautosaka ar Kristijono Donelaičio, R. Granausko, Sigito Gedos kūryba gali padėti atpažinti save. Ar to jau nebereikia?
Man besidarbuojant gimnazijoje nėra buvusios nė vienos abiturientų laidos, iš kurios būrelis jaunuolių nepalinktų prie mūsų klasiko. Tarkim, šiemet jį studijavome nuotoliniu būdu. Ir ką gi – šimtuką gavusi Patricija savo literatūriniame rašinyje rėmėsi Granausku!
O šiaip jau pamokose atsirasdavo ir naminės duonos, ir lininių audeklų, ir atsineštos žemės… Man atrodo, kad šis rašytojas mums paliko baltiškąjį Šventraštį, ir jo ženklus jaunimui turime padėti šifruoti. Įdomu, ar atnaujintose programose bebus mūsų Granauskas?..
– Jūsų mokinio Mariaus Balodžio laiškas Granauskui, kurį dabar spausdiname, parašytas 2019 metais. Kokiomis aplinkybėmis gimė šis kūrinys?
– Ir praėjusiais mokslo metais tarp abiturientų buvo entuziastų, kuriuos traukė R. Granauskas, kaip egzistencialistas. Pavyzdžiui, taikydamas semiotinę sistemą, Edvardas bandė formuluoti tokias įžvalgas: R. Granausko vaizduojamas pasaulis spalvingas ir sudėtingas, slepiantis svarbią tiesą: greta gyvybės yra mirtis (nebūtis); R. Granausko meninio pasaulio logika sukrečianti, įspėjanti – prieinama lemtinga riba. Ją peržengti gali tik maištaujantis Sizifas, vis ridenantis akmenį.
Įdomu, kad Edvardas suprato ir tai, jog skaitytojas nesąmoningai gali prisiimti atsakomybę už pasaulio išlikimą.
Mariui pasiūliau rašytoją pakalbinti laišku, ir vaikinas nieko nelaukdamas kibo į epistolinį žanrą. Man pačiai irgi buvo ir yra įdomu ieškoti Granausko kūrybos kodų, tad parengiau pranešimą. Paskui visi trys savo darbus pristatėme Sedoje vykusioje respublikinėje konferencijoje, skirtoje Romualdui Granauskui.
Žodžiu, Granausko kosmosas tebetraukia.

Laiškas rašytojui Romualdui Granauskui

Gerbiamas Romualdai Granauskai, labai tikiuosi, jog gausite šį laišką. Nors esu tikintis, bet Rojumi netikiu, manau, jog vietoj jo mes tiesiog dar kartą atgimstam čia, žemėje. Nes kas gi gali būti geriau už gyvenimą?
Tiek Rojus, tiek Pragaras skamba gana banaliai. Taigi tikiuosi, kad Tamsta atgimėt ir nereikės man papildomai mokėt už transcendentinį paštą. Apskritai, laiškų rašyti dažnai nebetenka, žinau tik tiek, kad pradžioje turi būti kreipinys, o teksto pabaigoje, dešinėje pusėje, būtina parašyti savo vardą.
Be abejonės, ir išdėstyti viską reikia iš širdies ir aiškiai. Tad pasistengsiu.
Kilimo, kaip ir Tamsta, esu iš Mažeikių krašto. Gyvenu Krakiuose, visai netoli nuo Naikių, kaip suprantate, su Tamstos gyvenimu sukabintos erdvės. Esu abiturientas.
Dėl egzaminų jaudinuosi tiek, kiek Vaitkus kūrinyje ,,Su peteliške ant lūpų“ jaudinasi dėl Uršulėlės – tai lyg ir netrukdo, bet pragyventi reikia. Laikau savi žemaitio, nors, kap muset iš pavardies veizas, tievs iš Latvijės kelėma y. Bet patink pasijoukt iš bendraklasiu, kumat anei vargša nesusigauda net kū tas reišk, ka anū dėina unt druobynu pasilėpes gondrus skaičiavau. Anėi tik mėslėj ka čė špuosa žemaiteškė.
Kaip kokiam Kalėdų Seneliui, kuriam vaikai apie gerus darbus pasakoja, taip ir Tamstai pasigirsiu, kad daug knygų per šiuos metus perskaičiau. O laišką autoriui šiemet rašau pirmąkart.
Tiesa, pernai rašiau Donelaičiui… Net sostinėj, apsilankiau, prie universiteto pastovėjau, tikėjausi, kad gaus… Bet neatrašė lietuvninkų mokytojas – turbūt reikėjo nukakti į Karaliaučių… O gal laikai pernelyg nutolę – nesuprato jis manęs, bendrine kalba rašančio.
Bet turbūt ir temos mano nelabai pažįstamos jam buvo?
O Jūs, kraštieti rašytojau, man skaitant ,,Gyvenimą po klevu“, dar gyvas buvot ir dainas žemaitiškas iš dainingos gerklės vidury nakties traukdavot.
Žaviuosi genialiais žmonėmis apskritai, na, ir, žinoma, Tamstos spalvinga asmenybe. Kažkodėl labiausiai man įstrigęs ir daug teigiamų emocijų sukėlęs pasakojimas apie jus sklinda iš Gyčio Lukšo lūpų, kai jis prisiminė, kaip jį, kino režisierių, mokėte gaminti vengrišką guliašą. Tiesa, išgarsėjote tikrai ne dėl kulinarinių sugebėjimų ar dėl skambučių, vidurnakty prikėlusių Zitą Kelmickaitę, – juk pamenate, kaip įnirtingai prašėte dviem balsais užtraukti žemaitišką dainą…
Prieš keletą savaičių įnikau į Jūsų apsakymus. Labiausiai patiko ,,Saulėlydžio senis“ ir ,,Su peteliške ant lūpų“.
Pirmasis turbūt dėl man artimos pasaulėjautos. Manau, jog prie šio apsakymo ne tik derinasi mano pasakymas, kad geri žmonės atgimsta čia pat, nes aukštasis Rojus skamba banaliai, bet ir todėl, kad prie saulėlydžio senio sustoja ir egzistencialistų akys, aprėpiančios būties prasmingumą. Pabaigoje tarsi ryškėja tėvo ir apskritai žmogaus gyvenimo prasmė.
Anot Jūsų, svarbu yra būti kintamuoju kartų keitimosi lygtyje – tėvas, prieš susikeisdamas vietomis su sūnumi, nori jam suteikti tvirtas atramas ir parodyti, kas pasaulyje yra tikra bei gražu.
Norėčiau išmokti tas eilutes atmintinai.Norėčiau, bet negaliu. Jas reikia ne išmokti ar išsitatuiruoti ant blauzdos ar dilbio, jas reikia pačiam išgyventi ir tada perduoti kitiems.
O dabar galiu tik skaityti ir bandyti suvokti: ,,<…> netruks ateiti metas, kai mudu su juo apsikeisime vietomis, bet iki to gal suspėsiu jam pasakyti, koks didelis ir gražus yra mūsų pasaulis ir mūsų gyvenimas, ir mūsų laikas, ir kaip gera klaidžiot visą naktį šiltais laukų keliukais, ir eiti iš ryto į darbą, o vakare kristi kaip užmuštam ir sapnuoti visokius sapnus, o paskui užmiršti, kaip gražiai sapnavai, ir sapnuoti iš naujo, ir kasti žemę, nešti per kiemą išdžiūvusius vaiko vystyklus, valgyti, plaukioti valtimi, sėdėti ant savo namų slenksčio, mylėti moterį, gerti šaltą vandenį, raškyti obuolius, – kaip iš tikrųjų gražu ir gera yra gyventi pasaulyje kiekvieną sekundę, ištisus dešimtmečius, šimtą, dešimt tūkstančių metų: iki pat to paskutinio mirksnio, kol tavo galvūgaly užsidegs geltona žvakės liepsna ir virpėdama apšvies veidą tavo vaiko, liekančio čia už tave gyventi.“
Ir ką gi aš galiu pasakyti? Gražu, turininga. Kupina gyvenimo pilnatvės taurė.
Ir jei ,,Saulėlydžio senis“ mane įkvėpė ir sužavėjo, tai ,,Su peteliške ant lūpų“ privertė labiau susimąstyti, kelti daugiau klausimų ir, na, galiausiai, parašyti Jums šį laišką.
,,Beržų kalne“ užsiminėte, jog ,,Kai ilgai išgyveni žemėje, nedaug belieka minčių, kurios anksčiau nebūtų atėjusios į galvą“. Bet aš tai dar ilgai negyvenau, ir būnant kartu ,,Su peteliške ant lūpų“ kilo daugybė minčių.
Visų pirma į sąmonę įsirėžė Vaitkus, kuris, grįžęs iš laidotuvių, savo būsena priminė Merso iš Kamiu romano ,,Svetimas“. Iš tikrųjų Vaitkus yra svetimas tame pirmapradžiame pasaulyje. (Gerai, kad jiedu su Irena dar nesugalvojo į kiną išeiti…)
Ir dar tas Vaitkaus nepritapimas prie Uršulėlės trobos, juoda ir balta peteliškės, girdimi balsai naktį, kuriuos suvokia tik Irenos teta, byloja apie transcendentinį pasaulį, nuo kurio jaunoji karta lyg ir tolsta, jo lyg ir nejaučia….
Prie viso to dedasi dar ir skirtumai tarp kartų, kurie išryškėja daugelyje Tamstos kūrinių. Vaitkus su Irena gyvena ne santuokoje, jis visada suirzęs ir pavargęs, nemoka palaikyti pokalbio su Ilginiu, nesupranta tėvo minčių apie trobą, kuri ,,prisigėrusi tos moters“.
Tiesą pasakius, Tamsta Granauskai, skirtumų tarp kartų klausimas mane sudomino labiausiai. Kiek blogo atneša šios skirtybės… Ir iš kur jos atsiranda?
Galima būtų kaltinti net vyresniąją kartą (prisiminkime ,,Saulėlydžio senio“ idėjas). Gal nemokėjo perduoti, bet gal sutrukdė objektyvios sąlygos: ideologijų, istorinių procesų, civilizacijos plitimas? Bet klaidinga būtų kaltinti senąją kartą, nes tikroji ašis, atrėžianti skirtumus, yra nenumaldomai besikeičiantis pasaulis. Ir to, regis, nesustabdysi.
Vadinasi, vienintelė išeitis yra vyresniajai kartai kantriai kloti amžinųjų vertybių pamatus, kad nesibaigtų tai, kas buvo Pradžioje, kad besikeičiantis pasaulis neįgeltų augančiajam taip, kaip ,,Gyvatė“ Jūsų apsakyme. (Vaitkus, nors ir su vėlėm tvarkytis nemoka, bet štai vežasi tėvą prie ežero pameškerioti, ieškodamas atgaivos jo sielai.)
Tarp kitko, dar visai neseniai liepsnojo Notre Dame Katedra. Gaisras, kaip žinome, yra įspėjamasis ženklas, bet buvo jis toks ir Katiliškio romane ,,Miškais ateina ruduo“. Ne, ne apie tai noriu kalbėti… Nebūsiu pranašas. Ir Tamstai, ir man svarbu, į kokias atramas kabinasi mūsų karta.
Neduoda ramybės vienas klausimas, ar sugebėsime tokias kūlgrindas, kokias paklojot mums, ateinančiai kartai, nutiesti. Norėčiau patikinti, kad su mūsų jaunąja karta viskas gerai.
Tiesa, sako, ji nesidomi menais ir dvasios reikalais, o įsikalina naujosiose technologijose, svaigsta nuo ekonominio mąstymo ir rūpinasi tik skrandžiu. Bet štai aš esu gyvas tam paprieštaravimo liudininkas: nesupykite, jog tik dabar prasitariu, bet prieš išsiųsdamas šį laišką, skaitau jį intelektualiai auditorijai gražioje Tamstos gimtadienio proga surengtoje konferencijoje.
Manęs klausosi ir seni, ir jauni, vyrai ir moterys, kaimo žmonės ir miestiečiai, žmonės, kurie rūpinasi literatūros plotais, tie, kurie žino, ką reiškia drobynos, ir tie, kurie, tikiuosi, manęs dar ko nors paklaus…
Jie klausosi manęs, o aš klausiausi jų. Klausausi ir suprantu, kad tas GRANAUSKAS, atlikęs didžiulį literatūrinį darbą ir palikęs nepaprastą kultūros palikimą, gali ilsėtis ramus, žinoma, jei tai jam tik priimtina. Klausausi ir suprantu, kad Tamstos klasika, nors ir neskaitoma kiekvieno kasdien, tebėra aktuali kelioms kartoms. Tad tariu ačiū už parašytą Testamentą, kuris įpareigoja atpažinti save ir iš naujo atgimti.
Pagarbiai
Marius Balodis,
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos abiturientas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Sponsored Video