- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

M. Švėgžda fon Bekeris: „Atostogaudamas einu tik į gamtą, nes vėliau bus daug darbų, daug žmonių ir mažai laiko“

Smuiko virtuozas Martynas Švėgžda fon Bekeris koncerto metu grojo klasikinius ir šiuolaikinius lietuvių kompozitorių kūrinius smuikui. Nuotr. iš Dautarų dvaro archyvo

Dautarų dvare įvyko dar vienas festivalio „Muzikinė vasara Dautarų dvare“ koncertas – čia koncertavo smuiko virtuozas maestro Martynas Švėgžda fon Bekeris.

Lietuvoje – vasaromis

Pastaruoju metu Lietuvoje retai matomą svečią pristatė koncerto vedėjas Jonas Mašanauskas.
M. Švėgžda fon Bekeris daug laiko praleidžia Vokietijoje. Lietuvoje atlikėjas dažniau vasaroja, ilsisi Anykščių rajono Šimonių girioje esančioje šeimos sodyboje. Ne išimtis buvo ir ši vasara.
Maestro taip pat kalbėjo apie savo gyvenimą, kūrybinę ir koncertinę veiklą, papasakojo apie dvasingą bendravimą su Paryžiuje gyvenusia Lietuvos ambasadore prie UNESCO Ugne Karvelis..
Smuikininkas į Dautarų dvarą susirinkusiems žiūrovams atliko įvairią programą – nuo Johano Sebastiano Bacho iki šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių.

Propaguoja jaunus kūrėjus

Daug dėmesio M. Švėgžda fon Bekeris skiria jauniems šalies smuikininkams ir kompozitoriams, tad trumpai pristatė jaunus kūrėjus – Moniką Sokaitę, Rasą Bartkevičiūtę, Veslav Sobieski ir Lukreciją Petkutę – jų kūryba iš programos „Lietuvos XXI a. raiška smuikui“ nuskambėjo ir  Dautaruose. Smuikininkas atliko ir keletą savo kūrinių.
Šis žiūrovų susitikimas su garsiu smuikininku – priešpaskutinis Dautarų dvaro festivalio koncertas: rugsėjo 9-ąją su programa „Dainuojančios žemaitės“ dvare koncertuos solistė Joana Gedminaitė ir „Trio Grazioso“.

Džiaugiasi atostogomis

Pasibaigus koncertui, maestro M. Švėgžda fon Bekeris atsakė į kelis klausimus.
–    Ar dažnai tenka koncertuoti tokiai nedidelei kamerinei auditorijai?
–    Tokioje auditorijoje koncertuoju rečiau, bet tie susitikimai būna malonūs, nes jie labai dvasingi. Paskutiniu metu daug koncertuoju visiškai vienas, bet ne tokiose lankose – dvaruose, pabėgęs nuo visko. Dažniausiai tai vis tiek būna koncertinės salės, miestai, mokyklos, simpoziumai, kažkokios kitos judrios vietos.
O čia toks tikslinis pasirodymas – tam, kad mane išgirstų, kad aš čia atsirasčiau, reikėjo važiuoti daugelį kilometrų, net žvyrkeliu, tam specialiai reikėjo skirti laiko. Ir kai aš pamačiau, kad ta salė buvo pilnutėlė…
Skaičiai man yra reliatyvūs – juk mes čia esame vidury laukų. Ir tai nėra kažkoks didelis festivalis, kurio vien pavadinimas kažką sukviestų – čia žmonės atvažiavo pasiklausyti tik manęs. Tokią pagarbą aš jaučiu tik Lietuvoje. Kartais taip būna kur nors Vokietijoje – kur mane kiek labiau žino.
–    Ar šiam koncertui sudarėte specialią programą?
–    Aš turiu labai skirtingų solo kūrinių smuikui: nuo paties Bacho, kaip šiandien girdėjot, yra išleista daug įvairiausių kompozitorių kompaktinių plokštelių, romantiniai virtuoziniai dalykai „Paskutinė vasaros rožė“, kiti lietuviški kūriniai. Daug Bacho, tarp jų – ir „Čakona“.
Yra ir sudėtingesnių, ir lengvesnių programų. Šį kartą norėjau pradėti nuo Bacho, nes jis yra muzikos tėvas, parodęs, kad smuikas irgi gali skambėti, o po to visa programa buvo atiduota, pašvęsta tik Lietuvai. Norėjau parodyti, ką mes turime gražiausio, ką aš susiradau sau šiuo metu – čia yra mažas gabalėlis to visko, ką mes apskritai Lietuvoje turime solo smuikui.
Ir tai aš išsirinkau šiam vakarui. Pradėjau nuo senimo, po to per save, per tą vidutinę kartą – aš jau jai priklausau – perėjau prie jaunimo – visa tai įrašyta į kompaktinę plokštelę.
O šią vasarą Šimonių girioje susitikau su Feliksu Bajoru ir gavau pluoštą kūrinių. Mes dar turime ir Kutavičių. Džiaugiuosi ir visais tais naujais impulsais.
–    Kokia Jums ši vasara? Lietuviai skundžiasi lietumi…
–    Man ši vasara Lietuvoje buvo labai graži: liepos 20-ąją atsivežiau gerą orą, turėjau tik saulę, paprašiau, kad per gimtadienį lytų tik tada, kai miegam. Taip ir buvo – žodžiu, mums nelijo visai arba lijo tada, kai miegam, nes gamtai reikia atsigauti.
Į Šimonių girią prigužėjo svečių iš Paryžiaus, Sankt Peterburgo, Hamburgo, vien iš svetur apie penkiolika žmonių, o kur dar vietiniai… Sakiau, važiuokit su palapinėmis, nes visų nesumigdysiu.
Mes turėjom šokdynes per laužus, ir kukavom, ir raliavom, ir ko ten nebuvo. Nuostabi vasara.
– Vasara baigiasi, atostogos taip pat…
–    Aš džiaugiuosi tuo, ką turėjau. Jeigu būtų vokiškos vasaros atostogos – jos ilgesnės, aš džiaugčiausi, bet ir tomis šešiomis ar septyniomis savaitėmis esu laimingas. Aš jas imu tik Lietuvai, nes gražiausias laikas Lietuvoje yra tik vasarą ir niekur kitur nenorėčiau važiuoti.
Parskridus į Kauną, vėlavo bagažas, likau parai, pamačiau visus draugus. Po to važiavau tiesiai į Anykščius, nes koplyčioje buvo tėvo Algimanto Švėgždos piešinių parodos atidarymas. Ta proga ten pagrojau, o po to – padėjau smuiką po lova, pasiėmiau dalgį, kirvį, šakes ir kibau į darbą. Esu tradicinis kultūrinis rezistentas… (juokiasi).
–    Liko kelios vasaros dienos. Kaip jas pasiūlytumėt praleisti dar atostogaujantiems žmonėms?
–    Reikia būti budriems ir žiūrėti, ką mums duoda Perkūnas. Visą laiką yra ką veikti, kažką galima nudirbti, padaryti, kažkuo pasidžiaugti. Jeigu lyja, galima dirbti patalpoje. Aš lietaus nebijau: lendu į lietpaltį, galiu ir obelis genėti… Viską suspėjau – privalėjau suspėti (juokiasi).
Kai lyja, galima ir pažvejoti. O jei nelyja, reikia lėkti grybauti.
Aš dar ir žoliauti išsiruošiu – prisirenku ir prisivežu žolynų, to išmokau iš tremtyje buvusio senelio Jono Švėgždos – grįždamas iš tų gulagų jis parsivežė visokiausių sėklų ir pasodino sodą.
Gamtoje visada galima kažko rasti – aš eičiau tik į gamtą, nes vėliau bus daug darbų, daug žmonių ir mažai laiko.

Saulius RUDŽIONIS