Mažeikių evangelikų liuteronų kapinės priglaudė tarpukario karo lakūną

Nuotrauka iš Loretos Sebastijonaitės asmeninio archyvo

Mažai kas yra girdėjęs, kad Mažeikių evangelikų liuteronų kapinėse palaidotas tarpukario karo lakūnas, aviacijos puskarininkis Steponas Sebastijonavičius (1914–1978). Tai žmogus, tarnavęs prestižine tarpukario Lietuvos kariuomenės dalimi laikytoje karo aviacijoje, išgyvenęs lėktuvų susidūrimą ore, kaip partizanas dalyvavęs mūšiuose prieš okupantus, vėliau 15 metų kentėjęs Sibiro lageriuose.
Kovo 12 d. minimas Lietuvos karo aviacijos šimtmetis – tai proga prisiminti šį žmogų, – teigia mažeikiškis Pijus Poškus. Jis surinko S. Sebastijonavičiaus biografijos faktus ir papasakojo jo gyvenimo istoriją.

Baigė Karo aviacijos mokyklą

Steponas Sebastijonavičius gimė 1914 m. vasario 18 d. Tauragėje, Sofijos Samoškaitės ir Felikso Sebastijonavičiaus šeimoje.
Baigęs šešias gimnazijos klases, 1932 m. jis pradėjo mokytis Karo aviacijos mokyklos puskarininkių lakūnų klasėje, kurią baigė 1934 m. lapkritį. S. Sebastijonavičiui buvo suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis, jis įgijo II eilės karo lakūno kvalifikaciją.
Karo aviacijos mokyklos absolventas buvo paskirtas karo lakūnu (pilotu) į 3-iąją oro eskadrilę Zokniuose, ginkluotą itališkais lengvaisiais bombonešiais Ansaldo A.120. Jauno lakūno, kaip piloto, tarnyba ilgai netruko.

Daug ką nulėmęs incidentas

1935 m. gegužės 13 d. artėjant kariuomenės suartėjimo su visuomene šventei, jai ruošėsi ir Zoknių aerodrome dislokuotos eskadrilės.
Devyni lėktuvai treniravosi skristi rikiuotėje grandimis po tris lėktuvus.
Skrydyje dalyvavęs aviacijos majoras Balys Brazys savo atsiminimuose („Plieno sparnai“, Nr. 2) rašė: „Praskridus žemai šalia Zoknių angarų (būsimą iškilmių vadovybės ir svečių tribūną) pirmos trejukės lėktuvai staiga ir tiesiog neleistinai dideliu kampu „užplėšė“ aukštyn. Tą patį, žinoma, padarė ir sekančios dvi trejukės. Lėktuvas A.120, visiškai naujas, ką tiktai gautas iš sandėlio, vairuojamas pusk. lakūno Sebastijonavičiaus, užskridęs virš mano lėktuvo ir turėdamas kritiškai mažą greitį, pradėjo svyruoti tartum norėdamas atsilikti ir sugrįžti į jam prideramą rikiuotėje vietą.
Aš tą manevrą matydamas, saugumo sumetimais, šiek tiek nužemėjau, bet tas mažai ką pagelbėjo, nes neilgai trukus pajutau didelį trenksmą ir savo lėktuvo sudrebėjimą. Staiga sėdynėj sukdamasis kairėn, kad išsiaiškinčiau savo lėktuvo sudrebėjimo priežastį, pamačiau: pusk. lakūnas Sebastijonavičius stovėjo lėktuve ant sėdynės, o jo parašiutas greitai skleidėsi traukdamas jį iš lėktuvo. Tuo pačiu trumpu žvilgsniu įsitikinau, kad mano lėktuvo liemuo iki mano sėdynės yra nukirstas. Taigi, pusk. lak. Sebastijonavičius, savo lėktuvo propeleriu nukirtęs mano lėktuvo liemenį iki piloto sėdynės, išsigando ir paskubėjo iššokti su parašiutu – paliko naują ir sveiką lėktuvą, kuris nukritęs sudužo.“

Pirmasis oro šaulys?

Kaip ir buvo įprasta, po avarijos buvo atliekama kvota, kuri nustatė, kad avarija įvyko ne dėl puskarininkio S. Sebastijonavičiaus kaltės, tačiau po avarijos jis buvo atleistas nuo piloto pareigų, tačiau paliktas skraidančio personalo sudėtyje kaip oro šaulys.
Pirmieji Lietuvos Karo aviacijos oro šauliai buvo pradėti rengti tik 1939 m., todėl panašu, kad S. Sebastijonavičius galėjo atlikti ir oro žvalgo funkcijas, kurias eidavo tik karininkai.
Oro žvalgas – žvalgybinio lėktuvo įgulos narys, atliekantis šturmano funkcijas, taip pat naudojantis lėktuve įrengtus fotoaparatus, bombardavimo prietaisus ir šaudantis iš šaulio kulkosvaidžio. Iš istorinių šaltinių susidaro vaizdas, kad S. Sebastijonavičius – pirmasis Lietuvos Karo aviacijos oro šaulys.
1936 m. vasario 16 d. S. Sebastijonavičius pakeltas puskarininkiu. Po avarijos jis daugiau dirbo štabe, tačiau kasmet atlikinėdavo ir skraidančiam personalui privalomus skraidymo pratimus.

Liko gyventi Zokniuose

Atestacijoje už 1937 m., kurią surašė 3-ios eskadrilės kapitonas karo lakūnas Grigorius Heidrikis, apie S. Sebastijonavičių rašoma: „Išsimokslinimas geras. Sumanus ir gerai orientuojasi. Atviras, gyvas ir labai judrus. Džiaugsmingas, mandagus ir tvarkingas. Tarnybos pareigas supranta gerai ir jas noriai ir gana rūpestingai atlieka“. Atestacijoje taip pat minima, kad puskarininkis Sebastijonavičius moka keturias užsienio kalbas: vokiečių ir rusų raštu, lenkų ir anglų – žodžiu.
S. Sebastijonavičiui tarnaujant Zokniuose, ten atsikėlė ir jo mama, kurią jis išlaikė. Vėliau ji atidarė parduotuvę, veikusią iki Lietuvos okupacijos.
1939 m. sausio 25 d. jo paties prašymu S. Sebastijonavičius paleistas į Karo aviacijos puskarininkių atsargą. Tarnybos karo aviacijoje metu jis ore išbuvo apie 400 valandų.
Išėjęs į atsargą S. Sebastijonavičius į gimtąją Tauragę negrįžo, kartu su mama pasiliko gyventi Zoknių aerodromo prieigose.

Partizanas Bedalis

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Prasidėjo ilgi S. Sebastijonavičiaus slapstymosi metai – iš pradžių nuo sovietinių jėgos struktūrų, vėliau ir nuo vokiečių.
1944 m. Raudonajai armijai antrą kartą okupuojant Lietuvą, aviacijos puskarininkis S. Sebastijonavičius pasitraukė į mišką ir tapo partizanu Bedaliu. Jis kovojo Kęstučio apygardos, Vytauto Didžiojo rinktinės, partizano Algio būryje, veikusiame Šiaulių apskrityje.
1947 m. vasario 17 d. Algio būrys buvo įsikūręs stovyklą Dūkto miške (dab. Šiaulių raj.). Trečią valandą po pietų S. Sebastijonavičius stovėjo sargyboje, kai pamatė stovyklos link šliaužiančius, baltais maskuojamais chalatais apsirengusius MGB kareivius.
S. Sebastijonavičius atidengė ugnį ir prasidėjo kova. Partizanai ėmė trauktis. Besitraukiant partizanai susidūrė su kitu MGB karių būriu, užvirė kova tarp ant sniego sugulusių partizanų ir MGB kareivių.
Mūšyje žuvo 7 partizanai. Likę trys – Bedalis, Algis ir Stepas Stepanavičius dar bandė trauktis gilyn į Tyrulių pelkes, tačiau jų jėgos seko, o priešas vis artėjo. Sužeistas nusišovė būrio vadas Algis, S. Sebastijonavičiui peršovė plaučius, taip pat sužeidė ir S. Stepanavičių.

Mirties bausmė pakeista lageriu

S. Sebastijonavičius kartu su S. Stepanavičiumi buvo atvežti į Šiaulius, kur tris paras leisgyviai, be viršutinių drabužių ir medicininės pagalbos, išgulėjo MGB pastate.
Vėliau abu partizanai buvo perkelti į Šiaulių kalėjimą, prasidėjo tardymai. Partizanus mušdavo, sukdavo rankas, badydavo adatomis.
S. Sebastijonavičius buvo nuteistas mirties bausme, vėliau bausmė pakeista į 25 metus sunkiųjų darbų lageryje. Bausmę jis atliko Balchašo lageryje, kur kirto mišką. Net ir dirbant žiauriomis sąlygomis, S. Sebastijonavičius kūrė: tremties laikotarpiu rašytuose eilėraščiuose ryškus aviacijos motyvas.

Apsigyveno Mažeikiuose

Po Stalino mirties S. Sebastijonavičius dirbo šaltkalviu. 1956 m. jis buvo amnestuotas ir grįžo į Lietuvą. 1957 m. Mažeikiuose vedė Zelmą Iloną Klemanaitę, su kuria susilaukė dukters Loretos. Tais pačiais metais jis dar kartą buvo ištremtas į Sibirą.
Antrą kartą iš tremties S. Sebastijonavičius grįžo tik 1962 metų gruodžio 30 d. Apsigyveno Mažeikiuose, dirbo Mažeikių elektrotechnikos gamykloje.
Pirmos eilės karo lakūnas, aviacijos puskarininkis S. Sebastijonavičius mirė 1978 m. gruodžio 28 d. Jis buvo palaidotas Mažeikių evangelikų liuteronų kapinėse.
Parengė Rugilė MARTINKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*