Kultūra | 2010-07-15 11:57 | Autorius:
Versija spausdinimui

Mažeikiuose atgijo „skrajojamasis“ teatras(0)

Siekiant Mažeikiuose atkurti kraštiečio, lietuviškojo profesionalaus teatro pradininko Juozo Vaičkaus tradicijas, mažeikiškiams surengtas lietuviškas vakaras, kurio metu aktoriai mėgėjai suvaidino Dviejų Moterų slapyvardžiu pasirašiusių Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės sukurtą pjesę „Velnias spąstuose“.
Įgyvendinti šiam projektui prie Savivaldybės kultūros centro buvo suburta „skrajojamojo“ teatro vaidintojų trupė.


SPEKTAKLIS BUVO POPULIARUS
Pirmą kartą prieš 105 metus oficialų lietuvišką vakarą Mažeikiuose suorganizavo ir režisavo iš Zastaučių kilęs Lietuvos dramos teatro tėvas, aktorius ir režisierius J. Vaičkus
Šis vakaras surengtas 1905 metų birželio 29 dieną Breitmozerio malūno klojime (dabar pavenčiuose esantis restoranas „Aitvaras“), į kurį netilpo visi norintys. Vakaro metu ir buvo suvaidintas minėtas Dviejų Moterų kūrinys, dainavo choras, vėliau dalyvavo Latvijos kolektyvai.
Pirmasis lietuviškas vakaras tuomet susilaukė didžiulės sėkmės visoje Kauno Gubernijoje, o J. Vaičkus išpopuliarino teatro meną ne tik Mažeikiuose, bet ir Lietuvoje. Jis su „skrajojamuoju“ teatru aplankė 50 Žemaitijos vietovių, suvaidino 180 spektaklių.
Praėjus daugiau nei šimtmečiui po „skrajojamojo“ teatro premjeros mažeikiškiai į lietuvišką vakarą buvo pakviesti liepos 6-ąją – Lietuvos valstybės dieną.
Spektaklio scenarijų paįvairino muzikiniai intarpai, kurių metu žiūrovus džiugino ir pašokti kvietė folkloro ansambliai „Alksna“ ir „Alksniukai“, vadovaujami Dainoros Petrikienės.
Po spektaklio mažeikiškiams surengta linksma vakaronė, kurioje grojo ir dainavo kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos „Gunda“ ir „Pagunda“, vadovė – Genovaita Jomantienė.

ĮGYVENDINO SENĄ SUMANYMĄ
Idėja Mažeikiuose atkurti „skrajojamąjį“ teatrą ilgus metus sukosi Savivaldybės kultūros centro direktorės Kristos Kinčienės galvoje. Jos žodžiais, Mažeikiuose yra daug žmonių, turinčių režisieriaus specialybę, tad ir kilo mintis visus sukviesti ir iš jų sudaryti vaidintojų trupę.
„Tai padaryti buvo nelengva, nes visi nuolat kuo nors užsiėmę, turi savo tiesioginius darbus. Taip viskas ir nusikėlinėjo“, – pasakojo direktorė.
Artėjant pirmojo lietuviško vakaro sukakčiai savo mintimis K. Kinčienė pasidalijo su Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos mokytoju ekspertu Martynu Januška.
Tada pradėta galvoti, kas ir ką spektaklyje galėtų vaidinti.
„Prisiminėme Mažeikiuose seniai buvusį liaudies teatrą, susiradome vaidinusių sąrašus, pradėjome skambinti. Kadangi vasara, buvo daug kliūčių, nes vieni išvažiavę, mokytojams egzaminai. Dienos bėgo, o mes niekaip negalėjome pradėti“, – teigė direktorė.

SIŪLĖ VAIDMENIS
Vaidintojų trupė sudaryta iš pedagogų, kultūros darbuotojų, yra kelios pensinio amžiaus moterys. Būsimiems aktoriams iš karto buvo siūlomas konkretus vaidmuo.
„Pažįstame visus žmones, žinojome, kas ką sugeba, kas ką gali vaidinti – pagal tai ir siūlėm vaidmenis. Smagu, kad kultūros centro režisierius Paulius Mylė apsiėmė vaidinti Tupį– jam teko daugiausia teksto. Žinojome viekšniškių Arūno Baltučio ir Vidmanto Erlickio galimybes, kažkada Mažeikiuose buvo vaidinęs ir Nevarėnų kultūros centro direktorius Albinas Šmukšta, dabar kūręs Antano Burbulo vaidmenį“, – vaidintojus vardijo K. Kinčienė.
Direktorė džiaugiasi, kad pagrindinę naštą – režisuoti spektaklį – apsiėmė patirties šioje srityje turintis M. Januška, jam į pagalbą atėjo Gabijos gimnazijos mokytoja lituanistė Airida Lementauskienė, spektaklyje suvaidinusi į vieną pagrindinių vaidmenų – Tupių dukterį Magdelę.

NAUJI SUMANYMAI
Apie valandą trunkantį spektaklį pavyko sukurti per rekordiškai trumpą laiką – pustrečios savaitės.
„Pirmą kartą susirinkome gegužę, viską apsitarėme, paskui išdalijome aktoriams tekstus, kuriuos jie, turėdami laiko, mokėsi savarankiškai ir lenktyniavo, kas greičiausiai išmoks. Repeticijas pradėjome birželio viduryje“, – prisimena K. Kinčienė.
Spektaklis papildytas naujais personažais, naujais režisūriniais sumanymais.
Direktorė labai dėkinga ir buknaitiškiui Antanui Šiauliui, kuris su savo arkliu ir berželiais išpuoštais ratais į vaidinimo vietą atvežė aktorius – tai irgi nauja režisūrinė mintis. Spektaklio atributais rūpinosi Jolanta Kaleckienė.
M. Januška sakė, kad spektakliui nereikėjo nieko pirkti, daryti kažką naujo – buvo panaudota viskas, kas jau seniai padaryta.
„Drabužiai – iš sandėlių, dekoracijos – iš saugyklų. Naudojome viską, kas jau atgyvenę, tik nupūtėme laiko dulkes. Ir nieko naujo negaminome – viskas surasta, sunešta ir sudėta – toks buvo ir yra klojimo teatro principas“, – sakė M. Januška.

PRITAIKYTA NŪDIENAI
Prieš daugiau nei šimtą metų sukurtą pjesę teko pritaikyti šiems laikams. M. Januška pasakojo, kad teko atsisakyti kai kurių monologų ir dialogų, kurie anais laikais gal buvo įdomūs ir aktualūs.
„Dabar žmonės nori ne teksto, o reginio. Su Airida tekstą perkūrėme, įvedėme naujus personažus – „pletkininkes“ bobutes, kurios perpasakojo praleistus intarpus, kad nenutrūktų siužeto veiksmas, vaidinimui suteikėm daugiau dinamikos“, – kūrybos virtuvę atvėrė režisierius.
M. Januškos nuomone, jei būtų paliktas senasis tekstas, aktoriai jo nesugebėtų perteikti, apie tą patį ten kalbama labai ilgai. Į pjesę įtraukus muzikinius intarpus veiksmas vyksta fone, o kai prasideda pasakojamieji intarpai, atsiranda vadinamasis „stop kadras“: vaidintojams yra labai sunku išsilaikyti – jie turi sustingti kaip vaškinės figūros.
Naujuosius spektaklio personažus, vadinamąjį „kaimo radiją“, kūrė Regina Dubiniauskienė, Jūratė Tomkuvienė, Onutė Griciutė ir Virginija Steponavičienė. Jos, pasak M. Januškos, veikia daug aktyviau nei pjesėje buvusios kaimo „pletkininkės“ – šios buvo krikščioniškos prigimties, ramesnės ir geresnės.

LIKO VIETOS TOBULĖTI
Pasak M. Januškos, jam, kaip režisieriui, pasisekė įgyvendinti 80 procentų savo sumanymo.
„Išgyvenau tokių momentų, kai galvojau, ar įvykdysiu bent pusę savo planų: buvo nevilties dėl techninių dalykų, dėl žmonių užimtumo, dėl jų užsidegimo dirbti. Vėliau viskas išsisprendė. Per repeticijas pavargdavau labiau už aktorius. Norėjau, kad jie atsisakytų savęs, nebūtų savimi, o kurtų personažą“, – kalbėjo pašnekovas.
Kita vertus, jei būtų įgyvendinta viskas, kas sumanyta, nebebūtų malonu dirbti: dar liko galimybė spektaklį tobulinti.
„Naujasis spektaklis – lyg pirmas blynas, o kai kas, tarp jų ir aš, mėgsta gerai apkepusias, net apskrudusias bulves, kitiems patinka, kad viskas būtų padaryta iki galo, bet tada jau nebėra kur keistis“, – sakė režisierius. M. Januškos svajonė – kad spektaklių statymo tradicijas perimtų jaunieji režisieriai: jų trupes subūrus į vieną, gal pavyktų sukurti kažką itin brandaus, o į konsultacijas pasikviesti tikrą teatro specialistą.

PIRŠLYS IR GYVENIME
Režisieriaus padėjėja A. Lementauskienė daug padėjo perkuriant tekstus bei savo patarimais. Lietuvių filologijos su režisūra studijas baigusi pedagogė pasakojo, kad vaidinti tokiai didelei auditorijai jai tenka pirmą kartą – nedidelius vaidmenis yra tekę kurti tik universitete.
Renginius, koncertus režisuojančiai ir vedančiai moteriai teko įsigyventi į dukros vaidmenį. „Mamą vaidinanti Irena Pocienė – labai harmoninga, tolerantiška ir santūri, tėvas šiek tiek kitoks, tad reikėjo prie jų pritapti. Nesvarbu, kokį vaidmenį – didelį ar mažą – kuri, visi jautėme vienas kito palaikymą. Tai buvo bendras darbas kartu bendraujant“, – pasakojo A. Lementauskienė.
Juozapui Kukštui įsigyventi į piršlio vaidmenį nebuvo sunku – daugelis mažeikiškių jį būtent tokį ir pažįsta. Pedagogas prisiminė, kad spektaklyje „Velnias spąstuose” jam yra tekę vaidinti prieš 34 metus. „Tada vaidinau jaunikį, dabar – piršlį, tad ir galvoju: ką vaidinčiau ateityje, jei pjesė būtų vėl pastatyta. Tikriausiai tėvą“, – juokėsi J. Kukštas.

TAPO GLOBĖJU
Antradienį visiems naujojo „skrajojamojo“ teatro artistams, režisieriui ir vadovei priėmimą surengė Savivaldybės meras Vilhelmas Džiugelis. Spektaklio kūrėjams įteikti mero padėkos raštai už nuoširdų ir aktyvų dalyvavimą Valstybės dienos paminėjimo organizaciniame darbe bei meninėje veikloje.
Prie kavos puodelio meras išklausė spektaklio kūrėjų minčių, prižadėjo būti šios trupės globėju.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Viekšniškis V. Erlickis ir mokytoja A. Lementauskienė (stovi centre) nėra scenos naujokai.

Spektaklio režisieriui M. Januškai atsidėkota vasaros gėlėmis.

  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Naujienos iš interneto

traffix.lt
Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.