Reklama

Kultūra | 2010-05-20 08:59 | Autorius:
Versija spausdinimui

Miestietišką buitį mažeikiškių pora iškeitė į šimtametę sodybą(1)

Jei kelyje į Buknaičius, pervažiavę Ašvos tiltą ir pasukę į dešinę, šiek tiek pasikratytumėte dulkėtu kaimo keliuku, pasiektumėte Junatos ir Vytauto Knitų sodybą. „Oi, šiemet kelias labai geras, – neleidžia vieškelio kritikuoti šeimininkė. – Matyt, kad žemė buvo gerai įšalusi, tai pavasarį jokia technika jos nesugadino, kelias lygus, o štai pernai, nepatikėsite, penkiolika minučių tuo keliuku važiuodavau iki sodybos“.
Dar prieš ketverius metus Knitų šeima į namus važiuodavo asfaltu – gyveno šiuolaikiškame, patogiai įrengtame Mažeikių senamiesčio name, tokiame, kur, pasak Vytauto, buvo ir baseinų, ir kitokių įmantrių dalykėlių.
Vieną dieną mažeikiškių šeima visa tai iškeitė į gyvenimą šimtametėje sodyboje.


PAGAL DOKUMENTUS – SENESNĖ
Kodėl Junata ir Vytautas nesiilgi savo pirmojo – architektų ir dizainerių išpuoselėto – namo, suprantame vos peržengę senovinės žemaitiškos trobos slenkstį.
Troba, kaip ir įprasta ūkininko sodybai, dviejų galų. Tik Vytautas nutarė pristatyti stilizuotas senovines gonkas. „Kad maloniau būtų įeiti“, – paaiškina. Ir kad būtų galima čia pasėdėti, pailsėti po darbų.
Junata sako, kad pagal dokumentus, namas turėtų būti statytas 1750-aisiais, tačiau vyro giminė menanti, kad jį statė (o gal perstatinėjo) Vyto babos sesuo.
Tad galima spėti, kad tam namui, kurį įsigijo Knitos, apie pusantro šimto metų. Ilgą laiką sodyba priklausė garsiems Reivyčių aludariams.
Vytautas parodo duris su „paslaptimi“ – dviem sklendėmis. Duris galima atverti visas, o galima atidaryti tik trečdalį – atstūmus mažąją sklendę duryse prasiveria langelis. Taip sugalvota, kad būtų patogiau ir saugiau klientui perduoti alų ir pasiimti pinigus. Kad ateivis ir trobos nešaldytų, ir į vidų sugalvojęs neįpultų. Anksčiau, kaip ir dabar, žmonių būta visokių…

KAIP PRIEŠ ŠIMTĄ METŲ
Sodybą Vytautas nusipirko tada, kai netoliese įsigijo seną malūną, žemės ir pradėjo statyti kaimo turizmo kompleksą. Giminaitis ir anksčiau siūlęs pirkti jo namą, sakęs, kad atiduotų jį mainais už „žigulius“. Bet tada Knitoms senosios sodybos dar nereikėję.
„Norėti norėjau jos visuomet, bet pagalvodavau – kas iš to, kad nusipirksiu, ir ji stovės užrakinta“, – prisimena Vytautas. Gerokai vėliau, kai mažeikiškių šeima grįžo prie šios minties, senojo būsto kaina buvo jau daug kartų didesnė už automobilio.
Pirkdamas namą Vytautas jau žinojo, kad jis bus toks, koks buvęs – tik patogesnis, pritaikytas šiuolaikiškam gyvenimui. Pagrindinis tikslas – atkurti sodybą, naudojant senąsias medžiagas, o kur neišeina – ieškoti bent vaizdinio atitikmens.
Šeimininkai parodo ant sienų išvedžiotus elektros laidus. Jie nauji, saugūs, tačiau apipinti senoviškai – marga virvele. „Nusipirkome laidų ir nuvežėme juos į Skuodo rajoną, Aleksandriją, garsųjį virvių fabriką. Kai pasakėme, ko reikia, tenykščiai žmonės net nusijuokė: tokio užsakymo dar nebuvo gavę. Bet viską padarė, kaip prašėme“, – prisiminė Junata. O štai elektros jungiklių teko ilgai paieškoti, tokių, kokių šeimininkai norėjo, rado tik užsienyje.

SENOSIOS TECHNOLOGIJOS
Naujieji sodybos savininkai sako, kad jų namuose visų lankytojų akį labiausiai traukia senovinė krosnis. Ilga balta, ji tęsiasi beveik per visą virtuvės ir valgomojo sieną. Pačią krosnį, ugniakurą teko permūryti (bet iš senovinių plytų!), jos viršus kalvių specialiai padarytas, tačiau šildymo principas puikiai veikia ir po šimtmečio.
Vytautas ima demonstruoti: ištraukus apatinę „jušką“, gali krosnį kūrenti vasarą – sienelė nekais, o jei pajudinsi viršutinę – atidarysi ortakius ir šiluma pradės cirkuliuoti visa krosnies sienele. Šeimininkas nusijuokia prisiminęs, kaip pirmą kartą teko valyti ją – visas buvo suodinas iki alkūnių, net kelis maišus kokso ir suodžių sužėręs…
Virtuvės grindys šalia krosnies išdėtos senovinėmis plytomis, pirktomis iš vieno Lietuvos dvaro. Jos geresnės už elektra šildomas grindis – pačios įšyla nuo krosnies. „Jokia šiuolaikinė keramika jų nepakeistų, – tikina Junata, – miesto name turėjome grindis iš keraminių plytelių, taip ir šokinėjome – tokios šaltos ir nemalonios jos buvo.“
Vytautas pasakoja, kad puiki šilumos izoliacija – plūktinė trobos asla iš molio ir spalių mišinio. Lentų grindis dėję ant jos – ir jokių kitų šiltinimo medžiagų nereikia. Asla puikiai sauganti nuo šalčio.

AUTENTIKOS LIKO NEMAŽAI
Pažvelgęs iš išorės net neįtarsi, kad žemaitiška troba – labai erdvi, 160 kvadratinių metrų. Šeimininkai spėja, kad pirmieji jos savininkai turėjo didelę šeimą ir tarnų.
Kai Knitos nutarė čia įsikurti visiems laikams, medinė troba atrodė apgailėtinai. Vidinės sienos keliomis eilėmis buvo apklijuotos popieriais. Jie ilgus metus drėko ir gadino rastus, tad viską reikėjo plėšti. Autentiškos liko tik kai kurios namo sienos. Paradinę laukuję sieną teko perręsti – iš senovinių rąstų, bet parvežtinių.
Stogas buvo kiauras ir pakrypęs, atrodė, kad tuoj įgrius į trobos vidų. Tad stogą Vytautas klojo naują, apdengė plonomis lentelėmis. Pasak šeimininkų – šiek tiek panašu į senąjį stilių, senovėje žemaitiškų trobų stogai būdavo kloti skiedromis arba šiaudais.
Vieną svetainės sieną mažeikiškiai paliko nedailintą – po storiausiu popieriaus sluoksniu jie aptiko senas nedegtas plytas. Dabar tai tarsi namo praeities akcentas, ant raudonų plytų ir šiek tiek pabaltintos sienos kabo Nukryžiuotasis, po juo stovi šeimininko skrynia. Vytautas pajuokauja: kad ją atvertum ir pasimėgautum, pirmiausia turi atlikti atgailą…

NE MUZIEJUS, O NAMAI
Skrynių sodyboje yra visokiausių. Suskatusi svečius vaišinti Junata pravėrė vieną, stovėjusią valgomajame, o ten – puikiausia virtuvės rakandų saugykla. „Joks virtuvinis jų nesutalpins, o skrynioje – patogu ir paprasta“, – nusijuokė šeimininkė. Kitose ji laikanti rankšluosčius, patalynę.
Komodas, skrynias, bufetus, kėdes Junata ir Vytautas susirinko iš antikvariatų. Kai ką gavo dovanų. Didžiąją dalį baldų jiems teko restauruoti.
Vytautas parodo restauruotą ąžuolinį svetainės stalą. Tai tas pats stalas, už kurio giminaičiai sodindavę juodu su tėvu, atvykusius į svečius. Ir ant šio stalo visada stovėdavęs naminio alaus ąsotis…
O virtuvės komplektas pagamintas specialiai šiam namui. „Kai firmos savininkas atvyko pas mus dėl kitų darbų, pasižvalgė ir pasakė – jums reikia virtuvinio, žinau kokio. Jis išties suprojektavo ir pagamino tokį, kokio reikia. Paskui pats labai džiaugėsi, mūsų komplektas net tapo jų tinklalapio svarbiausiu akcentu…“ – pasakojo Junata. Ir pastebėjo senoje sodyboje nesijaučianti lyg muziejuje – čia namai.

SVEČIAI IR DŽIAUGIASI, IR STEBISI
Daugelis trobos durų yra autentiškos, tik restauruotos. Kai kurių durų apačioje specialiai palikti pelių pragraužti plyšiai. Metalinės durų rankenos kalvio nukaldintos tokios pat, kokios būdavo kaimuose prieš šimtmetį. Kai kuriems Knitų svečiams šios rankenos kelia nepatogumų – jie vis neišmoksta naudotis durų mechanizmu.
Junata juokdamasi prisiminė, kaip vienas miestietis įstrigo jų vonioje – niekaip nesuprato, kad nuspaudus „klemką“ reikia tuo pačiu metu stumti duris. „Jie nuspaudžia, atleidžia, tada stumia – ir durys neatsidaro“, – pasakojo šeimininkė apie šių laikų žmonėms neįveikiamą šimtametę sistemą.
Ne visi svečiai supranta ir pateisina sodybos šeimininkų pasirinkimą – patogų būstą mieste iškeisti į senovinę sodybą. Ir dar tiek vargo bei pinigų sudėti į baigiantį griūti šimtametį namą…

PATIKRINO „GANDRUS“
Vytautas sako, kad didžiausio įvertinimo už savo idėją jis sulaukęs iš vieno žinomo šalies architekto.
Kai Knitų kaimo turizmo kompleksui „Ašvos malūnas“ buvo suteikti keturi gandrai (Kaimo turizmo asociacija turi savo patentuotą ženklą – žaliame fone stovintį baltą gandrą, kuriuo žymimos ir sodybų kvalifikacinės kategorijos. Keturi gandrai – aukščiausias sodybos įvertinimas – aut. past.), pati asociacijos vadovė atvyko pažiūrėti, kas čia per stebuklas.
„Paprastai niekas naujokams neskiria tokio aukšto įvertinimo, tad prezidentė atvyko patikrinti, ką čia pavaldiniai pridirbo. Ji atsivežė ir vieną sostinės architektą, kurį domina senoji kultūra. Apžiūrėjusi viską prezidentė nieko nebesakė dėl tų keturių gandrų, bet labiausiai svečiams patiko mūsų namai. Jie pasakė: tai yra išskirtinis dalykas“, – prisiminė sodybos šeimininkas.

NEMATOMI PRIVALUMAI
Junata, kažkada vyrui iškėlusi vienintelę sąlygą – kad įeis tik į įrengtą būstą, prisipažįsta, kad čia gyventi geriau. Čia tarp kaimynų nėra tvorų. Namuose nėra dulkių.
„Prisipažinsiu, laukdama jūsų, televizoriaus nenušluosčiau. Kada paskutinį kartą liečiau – gal praėjusią savaitę“, – paaiškino. Pasižiūrėjome, net pirštu pabraukėme – nė dulkelės.
„Gal todėl, kad čia nėra naudota jokių šiuolaikinių medžiagų, niekas nesielektrina, dulkės neskraido…“ – svarstė Junata. O Vytautas prisiminė, kaip tiesino ir rūdis šveitė nuo senųjų vinių.
„Ir nė vienos šiuolaikiškos vinies nepanaudojote?“ – nusistebėjome. „Jungikliai medvaržčiais priveržti“.

PAKEITĖ GYVENIMO BŪDĄ
Jau beveik dvidešimt metų Mažeikiuose gyvenanti Junata iš Kauno į naftos gamyklą atvyko kaip jaunoji specialistė. Ekonomikos mokslus baigusi moteris pastaraisiais metais vadovavo įmonės finansams. Įrengus „Ašvos malūną“ reikėjo rinktis: darbas arba verslas. Junata pasirinko Reivyčius ir „Ašvos malūną“.
Vytautas, kurį daugelis mažeikiškių pažįsta kaip automobilių sporto klubo „Naftkartas“ entuziastą, sako turėjęs neribotam laikui atidėti sportinę veiklą.
„Net nesirodau ten, nes žinau – jei pasirodysiu, vėl kažką imsiu daryti. O dabar pagrindinės jėgos reikalingos „Ašvos malūne“, – paaiškina Vytautas ir priduria, kad bandys automobilių sporto „bacila“ užkrėsti trylikametį sūnų Martyną. Jis vienintelis liko gyventi su tėvais. Vyresnės Knitų dukterys Simona ir Reda pas tėvus dabar atvažiuoja tik pasisvečiuoti.
„Čia gera gyventi“, – pakartoja šeimininkai. Ir mes nuoširdžiai patikime. Saulės nutviekstas kiemas ir žydinčių rapsų laukas kaimynystėje. Gerokai ūgtelėję per draugišką talką pasodinti šimtas beržų.
Senovinė jauja, tapusi pirtimi, ir klėtis, specialiai atvežta draugams apgyvendinti. Ašva, tekanti vos už keliasdešimties žingsnių. Ir kaimynai – pasak Knitų – nuostabūs žmonės, žinantys, kur padėti abiejų trobų raktai…
Darbo daug. Bet ir Vytautas, ir Junata patikina jo nebijantys.
Sigito STRAZDAUSKO nuotraukos.: Prie seno žemaitiško namo Vytautas įrengė gonkas, jų papuošimas primena, kad čia buvusi aludarių sodyba.

Vytautas sako, kad vėlų rudenį ar žiemą svečiai ypač mėgsta pasėdėti ant šio suolo prie krosnies.

Vienas iš daugelio sodyboje surinktų įnagių – forma plytoms.

Prie šio stalo Vytautas su tėvais ir giminėmis sėdėjo dar būdamas vaikas.

Senojo namo plytų sieną svetainėje Knitos paliko neliestą.

Langai ir elektros laidai – nauji, bet atrodo kaip šimtamečiai.

  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.