- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Mokyklinė draugystė tęsiasi jau daugiau nei septyniasdešimt metų

Į susitikimus bendramoksliai atvykdavo ir su sutuoktiniais. Prieš dvidešimt metų prie dabartinės Merkelio Račkausko gimnazijos. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Prieš septyniasdešimt metų Mažeikių gimnaziją baigę XXII laidos abiturientai per tą laikotarpį surengė net trisdešimt susitikimų. Visa tai suguldyta į laidos kroniką, kurią ruošiamasi perduoti dabartinei Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijai.
Po neseniai vykusio 30-ojo susitikimo į „Santarvę“ kreipėsi Mažeikiuose gyvenanti devyniasdešimtmetė Bronislava Mickevičienė.
Senolė teigė, kad klasiokai ją įpareigojo susisiekti su redakcija ir papasakoti apie tokią iniciatyvą bei 70 metų trunkančią mokyklinę draugystę.

PRAEITIS SAUGOMA NUOTRAUKOSE

Su B. Mickevičiene susitikome jos namuose. Moteris traukė iš sekcijos albumus, kuriuose tvarkingai sudėliotos mokyklos laikus ir susitikimus menančios nuotraukos. Kitoje jų pusėje – ir trumpas jų apibūdinimas, moksleivių, mokytojų pavardės.
Tačiau 90-metei „suflerio“ nereikia ir mažose grupinėse nuotraukose įamžintus žmones ji vardija be akinių.
„Be akinių jau neįžiūriu, tačiau iš atminties žinau, kas kur yra“, – tuo nusistebėjus, patikslina pašnekovė.
B. Mickevičienė parodė krėslą prie lango, sėdėdama jame, mėgstanti pavartyti albumus, sugrįžti į mokyklos laikus.

LAIKAS KEITĖSI NE DAŽNAI

XXII laida gimnaziją baigė 1948 metais. Senolės pasakojimu, tuo metu mokykloje buvo dvi abiturientų klasės: viena mišri, kurioje mokėsi 10 merginų ir 20 vaikinų, kitoje – tik 30 merginų.
B. Mickevičienės teigimu, ši laida buvusi labai draugiška, todėl bendravimą norėjosi pratęsti ir baigus mokslus.
Pirmasis susitikimas įvyko po penkerių metų – 1953-iaisiais. Iš pradžių susitikimai vykdavo per Porciunkulės atlaidus. Tada susitikimų dalyviai neaplenkdavo ir bažnyčios. Vėliau sovietiniais metais atsirado suvaržymų, tad susitikimų laikas pasikeitė ir iki šiol jie vyksta paskutinį birželio šeštadienį.

SUSITINKA KASMET

Pastaruosius šešerius metus XXII laidos abiturientai susitinka kasmet.
„Įdomu pasidarė. Vaikai užauginti, laiko daug. O juk ir galimybių susitikti vis mažėja, sveikatos nebe tos“, – samprotavo 90-metė.
Senolė pastebėjo, kad į tokius susitikimus kasmet atvyksta vis mažiau žmonių, nes daugelis bendraamžių jau išėjo Amžinybėn. Be to, amžius, sveikatos problemos diktuoja savo sąlygas.
Šiemet susitikime tebuvusios penkios moterėlės ir trys jas lydėję artimieji. Iš mišrios klasės, be B. Mickevičienės, atvykusi tik Aldona Balčiūnienė, gyvenanti Akmenėje.
Kitoms dviem bendramokslėms, gyvenančioms Klaipėdoje ir Vilniuje, atstumas nesukliudė taip pat atvykti į Mažeikius.
Susitikime dalyvavo ir Mažeikių rajone gyvenanti Aldona Juočienė. Kitoms dviem bendramokslėms, Klaipėdoje gyvenančiai Olei Mišeikienei ir Vilniuje – Virginijai Ribokienei, atstumas nesukliudė taip pat atvykti į Mažeikius.

SUSITIKIMO VIETOS NEBEKEIČIA

Pastaraisiais metais XXII laidos gimnazistai nebekeičia ne tik susitikimo datos, bet ir vietos.
„Jokių kvietimų, kaip anksčiau, nebesiunčiame. Visi žino prie gimnazijos esantį suolelį. Esame susitarę: kas nori su draugais susitikti, prie jo renkasi paskutinį birželio mėnesio šeštadienį, pirmą valandą“, – apie nerašytą taisyklę pasakojo viena iš susitikimų entuziasčių B. Mickevičienė, pati praleidusi tik porą.
Į paskutinį susitikimą atvykusios bendraklasės bendravimą tęsė Laisvės gatvėje esančioje kavinėje.
„Kažkokių įmantrybių mūsų amžiuje nebesugalvosi, džiaugiesi, kad apskritai iš namų dar gali išsijudinti“, – šyptelėjo pašnekovė.

DAUG KAS TAPO PEDAGOGAIS

B. Mickevičienės teigimu, bendramokslių likimai susiklostė įvairiai. Yra ir tragiškai žuvusiųjų arba per anksti išėjusiųjų iš šito pasaulio.
Senolė pastebėjo: daugelis tapo įvairių sričių pedagogais. Tuo metu, pašnekovės žodžiais, prikepė daug pradinių klasių mokyklėlių ir leido mokytojauti gimnaziją baigusiesiems. Tik vėliau tokie mokytojai buvo priversti tobulinti savo žinias, siekti specialaus išsilavinimo.
Devyniasdešimtmetė vardijo bendramokslius, savo gyvenimą paskyrusius pedagogikai, – tai mokytojai Zenta Lucienė, Ona Jakutienė, Aldona Jočienė, Olga Miškinienė, Genovaitė Akunienė, Algirdas Kaminskas. Tarp jų – ir Mažeikių švietimo skyriui nemažai metų vadovavęs Petras Vasiliauskas.
Pašnekovė nepamiršta paminėti ir Vilniaus universiteto chemijos katedrai vadovavusios docentės Reginos Sabonienės, buvusio Žemės ūkio akademijos dekano Klemenso Balčiūno.
Pati B. Mickevičienė tapo felčere-akušere.

VYKO IR KITUOSE MIESTUOSE

Pašnekovės teigimu, ko gero, daugiausia klasiokų liko Mažeikiuose, tačiau ne visi susitikimai buvo organizuoti šiame mieste. Jie vykę ir Kaune, Vilniuje, Palangoje, Gargžduose, Akmenėje – ten, kur gyveno bendramoksliai.
Kol buvo gyvas klasės auklėtojas Vaclovas Bartašiūnas, ir jis dalyvaudavęs beveik visuose susitikimuose. Kai pedagogas buvo laidojamas Gargždų kapinėse, į paskutinę kelionę jį lydėję ir auklėtiniai.

Neseniai vykusiame trisdešimtajame susitikime dalyvavo tik penkios bendramokslės, prieš 70 metų baigusios gimnaziją (sėdi iš kairės): Aldona Balčiūnienė, Bronislava Mickevičienė, Aldona Juočienė,
Olė Mišeikienė, Virginija Ribokienė. Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Kol buvome jaunesni, įvairių atrakcijų susitikę sumąstydavome. Pavyzdžiui, kai buvome Vilniuje, tuo metu Lietuvos dailės muziejuje veikė tarptautinė paroda, buvo eksponuojamas žymusis Jano Mateikos paveikslas „Žalgirio mūšis“. Pasinaudojome proga jį apžiūrėti, taip pat lipome į televizijos bokštą“, – prisiminė senolė.

SUARTINO VARGAS

Ne visi anuo metu buvę ratuoti, tekę ir autobusais keliauti, tačiau tai neatgrasė nuo noro susitikti. Tokie susitikimai – iki ašarų jaudinantys.
„Paskutinį kartą buvome Laisvės gatvės kavinėje. Be galo įdomu. Kvaksėjome, juokėmės, jaunesni kavinės lankytojai į tokias senoles žiūrėjo su nuostaba. Ir mes po prisiminimų apie mokyklą išsiskirstėme tarsi atjaunėjusios“, – šypsojosi pašnekovė.
B. Mickevičienės nuomone, to meto bendraklasius suartino vargas. Mergaitės vilkėdavo mamų persiūtomis suknelėmis, trūko sąsiuvinių, rašiklių, rašalo.
„Batsiuviai turėdavo juodų miltelių, kuriuos naudojo batų kulnams uždažyti. Jų įkratydavome į vandenį, cukraus įdėdavome ir taip pasidarydavome rašalo. Plunksną įbesdavome į pieštuką ir turėdavome rašiklį. Rašymui naudodavome net mokesčių kvitų lapus“, – į sunkius pokario metus grįžta devyniasdešimtmetė.
Jos teigimu, dabar esame susvetimėję, išrankūs, labiau rūpi materialūs dalykai nei bendravimas.

KRONIKA – GIMNAZIJOS MUZIEJUI

Sudėtingas to meto laikotarpis atsispindi ir XXII laidos kronikoje, kuri rašoma nuo pirmojo susitikimo. Joje aprašyti visi 30 susitikimų, palinkėjimai vieni kitiems, įspūdžiai.
Kronikoje – ir laikraščių iškarpos apie tos laidos bendramokslius, įamžintos ir atsisveikinimo su draugais, pedagogais akimirkos, nekrologai, draugų prisiminimai.
Prie kronikos rašymo prisidėjo ne vienas. Didelis indėlis – jau Anapilin išėjusios O. Jakutienės, estafetę teko perimti ir Bronislavai, tačiau praėjusiais metais ji šio užsiėmimo atsisakė dėl sveikatos. Šiuo metu kronika rūpinasi Akmenėje gyvenanti A. Balčiūnienė.
„Ji dar pakankamai stipri, energinga. Joga užsiima, su šiaurietiškomis lazdomis vaikšto“, – klasiokę apibūdino senolė.
XXII laidos istoriją nuspręsta kitais mokslo metais perduoti Merkelio Račkausko gimnazijos muziejui.