Mokytojas, rašytojas, pasipriešinimo dalyvis

Antanas Skripkauskas. Nuotr. iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos archyvo

Nedaug kas žino apie mūsų kraštietį Antaną Skripkauską. Su Mažeikių kraštu jį sieja biografijos pradžia – čia jis gimė, mokėsi pradžios mokykloje. Tolesnė veikla – Šiauliuose, Telšiuose, sostinėje.
Pedagogas, redaktorius, rašytojas, išleidęs keturias knygas. Pasipriešinimo sovietų okupacijai organizacijos narys, už šią narystę ir veiklą sušaudytas tolimame Rusijos kalėjime.
Tada jam buvo 37-eri.

Mokytojas ir redaktorius

A. Skripkauskas gimė 1904 metais tuometinės Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Ritinės dvare. Mokėsi Žemalės pradžios mokykloje.
1926 m. A. Skripkauskas baigė du Šaulių mokytojų seminarijos kursus ir pradėjo pedagogo karjerą – mokytojavo Minupiuose, Sereikiuose, Ariogaloje ir kitur.
1928 m. A. Skripkauskas įstojo į Lietuvos tautininkų sąjungą, tačiau 1934 m. jis buvo apkaltintas pritaręs „voldemarininkų maištui“ (1934 m. surengtas, tačiau nepavykęs perversmas, kuriuo siekta nušalinti šalies prezidentą Antaną Smetoną ir jį pakeisti Augustinu Voldemaru), todėl iš partijos pašalintas.
1930 m. A. Skripkauskas su bendraminčiais suorganizavo Šiaulių jaunųjų literatų kolegiją, dvejus metus redagavo Šiaulių literatų žurnalą „Takas“ (išėjo 2 šio leidinio numeriai). Vėliau dirbo Telšiuose, 1931–1934 m. buvo Telšių savaitraščio „Žemaičių balsas“ (vėliau pavadinto „Mūsų balsas“) redaktorius.
A. Skripkauskas rašė prozą ir eiles, sukūrė ir išleido keturis romanus: „Jis ir moteris“ (1931 m.), „Romanas be moters“ (1934), „Savanoriai aria“ (1936 m.), „Mokytojo dalia“ (1937 m.).
1939 m. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, pedagogas kartu su žmona mokytoja ir vaikais persikėlė į Vilnių, pradėjo dirbti Pavilnio antrosios pradžios mokyklos vedėju. Padirbėjęs metus nutarė tęsti mokslus – įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių.

Dalyvavo LAF

1940 m. birželio 15 d., kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, A. Skripkauskas dirbo matematikos mokytoju Naujosios Vilnios trečiojoje pradžios mokykloje. 1941 m. pradžioje jis suartėjo su antisovietiniu pogrindžiu, tapo pogrindžio laikraštėlio „Laisvoji Lietuva“ redakcijos nariu ir bendradarbiu, savo straipsnius pasirašinėjo slapyvardžiu „Džiugas“. Jis buvo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) – antisovietinio pasipriešinimo organizacijos narys, rūpinosi Vilniaus karinio štabo radijo siųstuvo eksploatavimui ir saugojimui tinkamų vietų paieška, kartu su mokytoju Stasiu Mockaičiu jį slėpė.
Lietuvos aktyvistų frontas įsteigtas 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos iniciatyva. Lietuvoje LAF veikė dvejus metus, jo nariai parengė ir įvykdė Birželio sukilimą.
Sukilimas buvo pradėtas pirmąją Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dieną – 1941 m. birželio 22-ąją ir vyko savaitę. Sukilėliai sudarė Lietuvos Laikinąją vyriausybę, kuri antrą sukilimo dieną per Kauno radiją paskelbė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir atsišaukimą į lietuvių tautą.
A. Skripkauskas Birželio sukilime nedalyvavo – jis jau buvo suimtas ir įkalintas.

Nuteisti mirti

Suaktyvinus LAF veiksmus, dar tik planuojant sukilimą, sovietų saugumo pajėgos ėmė suiminėti pasipriešinimo organizacijos narius. 1941 m. gegužės 29 d. A. Skripkauskas buvo suimtas NKVD. Iš pradžių jis kalintas Vilniuje, o nuo liepos 9 d. – Gorkio kalėjime (dabar Nižnyj Novgorodas).
Tų pačių metų lapkritį Maskvos srities karo tribunolas A. Skripkauską nuteisė mirties bausme. Nuosprendis buvo įvykdytas 1941 m. gruodžio 17 d. Kartu su mūsų kraštiečiu kalėjime buvo sušaudyti LAF Vilniaus karinio štabo vadovai: majoras Vytautas Bulvičius, kapitonas Juozas Kilius, leitenantai Juozas Radzevičius ir Leonas Žemkalnis, Vilniaus geležinkelio stoties viršininko pavaduotojas Jurgis Gobis, advokatas Aleksas Kamantauskas, mokytojas Stasys Mockaitis.
Tik po 1990-ųjų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, artimieji sužinojo, koks likimas ištiko A. Skripkauską ir jo bendražygius. 1997 m. mūsų kraštietis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi, 1999 m. pripažintas kariu savanoriu.

Atminimas gyvas

2004-aisiais, minint A. Skripkausko gimimo 100-ąsias metines, Šiauliuose vykusios knygų mugės metu buvo pristatyta antrą kartą išleista jo knyga „Romanas be moters. (Epizodas iš Didžiojo karo laikų)“. Romane autorius aprašo neseniai praūžusio Pirmojo pasaulinio karo baisumus, suirutę, atskleidžia žmogų demoralizuojantį karo poveikį.
Antruoju knygos leidimu rūpinosi A. Skripkausko sūnų – Romualdo ir Eugenijaus šeimos. Jis papildytas literatūrologės dr. Dalios Striogaitės straipsniu apie mūsų kraštietį.
Tais pačiais metais Šiauliuose buvo surengta paroda iš „Aušros“ muziejaus ir R. Skripkausko rinkinių – „Rašytojui Antanui Skripkauskui 100“.

Parengė
Asta ŠILAITYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*