Motobolas Mažeikius išgarsino toli už Lietuvos

 

Prieš septyniolika metų vykusios motobolo varžybos su vokiečiais sukėlė nemažą susidomėjimą. Nuotr. iš redakcijos archyvo

Tik seni mažeikiškiai atsimena, kad beveik prieš keturiasdešimt metų Mažeikiai turėjo vienintelę komandą, kuri rungtyniavo tuometinės Sovietų Sąjungos čempionate, – SSSR pirmosios lygos vienoje iš trijų zonų ketverius metus varžėsi „Statybos“ motobolo komanda.
Apie šią sporto šaką, kuri gyvavo mūsų mieste ketvirtį amžiaus, kalbėjomės su vienu iš jos pradininkų Vytautu Bučiu.

Išmaišė Sovietų Sąjungą

Vienintelį kelialapį į šią lygą „Statybos“ motobolininkai, kuriuos globojo tuometinis autoūkis Nr. 5, o ekipos vadovu buvo technikos inžinierius Edmundas Zubernis, iškovojo 1980 metais, kai tapo šalies bronzos medalininkais. Mažeikiškiai nusileido Sovietų Sąjungos pirmenybėse daug metų rungtyniavusioms Kretingos ir Skuodo komandoms, o dėl medalių įveikė Radviliškio atstovus. Ir tada jiems atsivėrė kelias į sąjungines varžybas – teko rungtyniauti tokiuose miestuose kaip Ipatovas, Zelenokumskas, Pinskas, Kamenec Podolskas, Volgogradas, Kirpilskas.
„Tai mūsų nebaugino – buvome jauni, norėjome nuotykių ir gavome. Tuo metu mums išskyrė autobusiuką „Latvija“, kurį per žiemą susiremontavome, į sunkvežimį „Zil“ susikraudavome motociklus, ir pirmyn. Po kurio laiko, kad per visą Sovietų Sąjungą nereikėtų ginti dviejų mašinų, mums suteikė autobusą „Laz“, kurį atitvėrėme per pusę: vienoje pusėje sustatydavome motociklus, kitoje įrengėme gultus. Tad net ir milicininkai gerbdavo mus: sustabdę autobusą, jie pamatydavo, kad sportininkai su motociklais, ir praleisdavo be jokio tikrinimo, suprato mūsų entuziazmą“, – pasakojo V. Bučys.
O keliauti tekdavo net ir po dvi su puse paros, benzino taip pat patiems tekdavo vežtis – įsimeti dviejų šimtų litrų statinę ir važiuoji, nes Vakarų Ukrainoje per derliaus nuėmimo metą nepavykdavo gauti daugiau kaip dvidešimt litrų kuro. O susidomėjimas motobolu buvo didžiulis – Kamenec Podolske mažeikiškiams teko varžytis rungtynėse su vietos ekipa, kurias stebėjo 16 tūkst. žiūrovų.

Motobolas išgyveno „bumą“

Motobolo pradžią Mažeikiuose Vytautas įvardija 1972 metus – būrelis jaunuolių motociklais lakstydavo pavenčiuose. Tai pamatęs jaunųjų technikų stoties vadovas Antanas Skiparis nupirko iš Kretingos motobolo komandos dvejus metus eksploatuotus motociklus „Kovrov“. Skuodo motobolo komanda atvyko į mūsų miestą, sužaidė parodomąsias varžybas, per žiemą mažeikiškiai apsitvarkė motociklus ir jau 1973 metais startavo Lietuvos pirmenybėse.
„Tada motobolas išgyveno „bumą“ – pirmenybėse dar rungtyniavo Akmenės, Šiaulių, Telšių, Rokiškio, Panevėžio komandos, dėl nugalėtojų titulo iš viso varžėsi net 9 miestų ekipos. Tuo metu mus globojo Kelių valdyba, po to – Pabaltijo specializuota montavimo valdyba. Tuomet vadinomės Mažeikių „Žemaitis“, – pradžią prisiminė V. Bučys.
Šiose komandose pradininkais buvo Romutis ir Vytautas Bučiai, Stanislovas Zubavičius, Stasys Buknys, Viktoras Piešinas, Pranas Jakštas, Kęstutis Martinkus, Dionyzas Lupeika. Iš pradžių vartus gynė Gerardas Paulauskas, po to – P. Jakštas, Egidijus Virkutis, ilgai juos saugojo Vidmantas Vareika.

Taisyklės keitėsi

Toks sportas jaunuolius viliojo ir todėl, kad motobolo taisyklės gana paprastos: žaidžiama futbolo aikštėje (tam buvo skirtas senamiesčio parko stadionas), keturi kėliniai po penkiolika minučių.
Iki 1972 metų vartininkas privalėjo taip pat žaisti, laikydamas motociklą, po to taisykles pakeitė – vartininkui atėmė motociklą, pusšešių metrų spinduliu atskyrė vartininko aikštelę, kur įvažiuoti buvo draudžiama tiek saviems, tiek varžovų motociklams, aikštėje rungtyniavo keturi motociklininkai, kurie gainiojo 40-ies centimetrų skersmens kamuolį.
Pasak V. Bučio, varžyboms komandoje buvo registruojama dešimt žaidėjų, kurie galėjo keistis ir išvažiuoti į aikštę bet kada, viską prižiūrėjo trys teisėjai.

Motociklai neatlaikydavo

V. Bučys prisiminė, kad vienuolikos metrų baudinys buvo skiriamas, jeigu vartininko aikštelėje buvo nuverčiamas žaidėjas, šešiolikos metrų baudinys – jeigu varžovą atakuodavai iš tos motociklo pusės, kur nebuvo kamuolio, bei už tai, jeigu pažeisdavai vartininko aikštelės ribas.
„Traumų tikrai mažiau negu futbole – aš per 32 žaidimo metus rimtų traumų neturėjau. Aišku, buvo atvejų, kai lūždavo kojų kaulai. Tačiau apsaugodavo itin stiprūs batai, apsaugos, ant motociklų – tvirti lankai, o jei kas, kojas pakeldavai, tegul motociklo rėmą daužo“, – prisiminė žaidėjas.

„Per 32 metus rimtų traumų patirti neteko“, – sporto pavojingumą apibūdino Vytautas Bučys. Nuotr. iš redakcijos archyvo

Pasak jo, mažeikiškių motociklai tik tik ištverdavo penkiolika minučių, į pertrauką juos tekdavo vilkte išvilkti, turtingi Sovietų Sąjungos klubai tuo naudodavosi – du kėlinius mūsų komanda dar atlaikydavo, po to motociklai pradėdavo gesti ir varžovai mušdavo įvarčius. Ne veltui komandos lyderiai Vytautas ir Stasys Buknys turėdavo po du motociklus.
Įdomi istorija ir su motociklų įsigijimu: žaidėjus palaikydavo tuometiniame partijos komitete, nueidavai, padejuodavai, paskambindavo ir štai – du motociklus nuperka naftos perdirbimo gamykla, du – sviesto gamykla, du – Kirovo vardo kolūkis.

Dalyvauti pirmenybėse sutrukdė stadionas

Per sezoną motociklai dažniausiai subyrėdavo, žiemą Kompresorių gamykloje buvo meistraujama: gaminami velenai, stūmokliai, žiedai, visa tai buvo konstruojama į motociklus ir pavasarį vėl išvažiuojama į aikštę. Nuo balandžio iki rugsėjo žaidėjus praktiškai atleisdavo nuo darbo, tada jau vykdavo komandos treniruotės, stovyklos, jų metu mokėdavo maistpinigius. Kai varžybos vykdavo Mažeikiuose, pagal nuostatus, tekdavo svečius apgyvendini, pamaitinti.
„Prie buvusio aerodromo, važiuojant tuometinės elektrotechnikos gamyklos link, buvome įrengę motobolo aikštę, nemažai mažeikiškių ateidavo pažiūrėti mūsų rungtynių. Žaidėme ten iki tol, kol pakeitė taisykles ir nebeleido žaisti ant žolės: motobolo stadionas privalėjo būti asfaltuotas arba ant kieto grunto, o mes nesugebėjome tokio įrengti. Taisykles pakeitė dėl to, kad žolės danga slysdavo, kamuolys atsidurdavo po motociklu ir buvo traumų tikimybė. Tada jau vykdavome tik į turnyrus, kur mus kviesdavo latviai ir baltarusiai“, – prisiminė sportininkas.
Mūsų rajono komanda dažnai keitė pavadinimus – buvo ir „Varduva“, ir „Kvistija“, ir „Aušra“. Pavadinimas priklausė nuo to, kokia bendrovė paremdavo lėšomis. O „Aušros“ pavadinimas atsirado tada, kai tokio pavadinimo kolūkis parėmė sportininkus.

„Užgeso“ po ketvirčio amžiaus

Nuo 1987 metų Lietuvoje liko tik keturios motobolo komandos, kurios tarpusavyje rungtyniaudavo dėl apdovanojimų, – dėl pirmos antros vietos visą laiką aiškindavosi Skuodo ir Kretingos ekipos, dėl bronzos – Mažeikiai ir Radviliškis. Anksčiau motobolas „užgeso“ Radviliškyje, o 1998 metais, po ketvirčio amžiaus, šios sporto šakos nebeliko ir Mažeikiuose.
„2002 metų gegužę motobolas vėl buvo „atklydęs“ į mūsų miestą: draugiškoms rungtynėms buvo atvažiavęs Vokietijos miesto Kerpse „Tornado“ klubas. Tada paruošėme aikštę, pakvietėme skuodiškius ir rungtynes rezultatu 4:3 laimėjo lietuviai. Padarėme atrakciją mažeikiškiams, susirinko daug žiūrovų, planavome atgaivinti šį sportą, tačiau nepavyko“, – prisiminė pats iki 2004 metų už Skuodo ekipą žaidęs V. Bučys.
Pasak jo, prisiminti tuos laikus malonu – buvo jauni, azartiški, norėjo lakstyti motociklais. O svarbiausia, žaidėjai buvo skatinami, remiami važiuoti ir garsinti Mažeikius.

One Reply to “Motobolas Mažeikius išgarsino toli už Lietuvos”

  1. fanas parašė:

    labai gaila kad nebeliko tokios ispudingos sporto sakos, buvo SUPER !!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*