- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Nauja R. Granausko knyga susijusi ir su Mažeikiais

Knyga vyresnės kartos žmones, sugrąžins į jų jaunystės metus, tą aplinką, kuri formavo ne vieno asmenybę, vertybines nuostatas. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Nauja Romualdo Granausko knyga (2011) novelių romanas „Trys vienatvės“ yra nominuota 2011 Metų knygai. Ją sudaro 10 novelių, kurias galima laikyti savarankiškais kūriniais, vis dėlto jie papildo vienas kitą, kuria įdomią ir išmoningą gyvenimo pynę. Rašytojas, kaip visad, ištikimas žemaičių žemei ir šį kartą gręžiasi į ją, o knygoje atsiveria nemažai su autoriaus gyvenimu susijusių epizodų, bet romanas neįvardytas kaip autobiografinis. Nors ir paminėta gimimo diena, kuri, pasak jo, nurodoma dvejopai, ir rašoma pirmuoju asmeniu.

Reikia manyti, kad ne vienas žmogus, pažinojęs R. Granauską jaunystėje, tikrai ieškos autentiškumo ir savų prisiminimų. Vien tik minimos vietos yra gana iškalbingos: Šauklių kaimas, Skuodas, Barstyčiai, Kretinga, Apuolės piliakalnis, Mosėdis, Seda, Mažeikiai. O ir kiti kaimai Skuodo ir Mažeikių rajonuose: Kaukolikai, Bartuva, Paulianka, Naikiai, Miliai, Maigai, Krakiai, Kalniškiai… Vietovardžiai, kurie galbūt neišliko jokiame registre, bet tokie brangūs išliko atminty, kaip ir visa, kas susiję su prabėgusiais metais: Sodos kelias, Klebono pievos, Žydų ganyklos ar Ruginio pušynas. Ir pavardės žmonių: profesorius Girdenis, kuriam rašytojas padovanojo senąjį smuiką, Sedos rajono kultūros skyriaus vedėjas Zajančauskas, matematikė Nagiuvienė… Autoriaus nuotykiai, kai buvo mokinys, mokytojas, žurnalistas, jo kelias į didžiąją literatūrą.
Knyga vyresnės kartos žmones, net jeigu jie ir ne visai rašytojo bendraamžiai, sugrąžins į jų jaunystės metus, tą aplinką, kuri formavo ne vieno asmenybę, vertybines nuostatas. Ne vienas galbūt atpažins ir veikėjų prototipus ar įdomius pasakotojo nuotykius.
Romane nuotaikingai perteikiama sovietinių laikų realijos: Sedoje paras sėdintys tvarkos „pažeidėjai“, tarp kurių yra ir abiturientas, reidai pas naminės gamintojus, tarprajoninės soclenktynės (rajonų laikraščių rezultatų suvedimas = nusigėrimas), savo žygdarbius romantizavusieji sovietiniai „didvyriai“, metalo laužo rinkimas, kariniai „mokymai“, sunki inteligento (kūrėjo) buitis ir nepritekliai. Visa tai perteikta su subtiliu humoru, žemaitišku sakinio skambesiu, kad, atrodo, buvo ne gyvenimas, o smagus, linksmas pasakojimas. Iš literatūros žinomi rašytojo gyvenimo faktai kūrinyje nušvinta kitokiomis spalvomis. Pavyzdžiui, už gautą iš „Švyturio“ žurnalo honorarą nupirkta telyčiukė, mokytojavimas ir žurnalisto darbas, pirmoji knyga. Pasakojama, kaip nelengvai buvo rašoma apysaka „Jaučio aukojimas“, prisimenama ir dvejopa nuomonė pasirodžius kūriniui (čia, Lietuvoje, ir Amerikos lietuvių spaudoje), drama apie poetą Antaną Vienažindį „Rožės pražydėjimas tamsoj“. O po apysakos pasirodymo ir teigiamo Amerikos lietuvių įvertinimo rašytojas patenka į saugumiečių rankas. Šiandieninis skaitytojas negali įsivaizduoti ir cenzūros, kuri egzistavo sovietmečiu ir kaip griežtai buvo atmetami kūriniai, neatitinkantys tuometinės ideologijos.
„Nemokėjau aš gyventi tame Vilniuje, niekada ir neišmokau. Jame daugiau konjunktūros, ambicijų, slaptų interesų, apkalbų ir intrigų, negu pačių pastatų“, – sako pasakotojas priešpaskutinėje novelėje „Baltas triušis“.
Jaunesniam skaitytojui R. Granauskas irgi ne mažiau turėtų būti įdomus: ir dėl smagaus, gyvo pasakojimo, ir įsitikinimo, kad vyresnės kartos rašytojas lygiai toks pat jaunatviškas ir guvus, kad DIDIS rašytojas – be galo žmogiškas.

Roma ŽILINSKIENĖ