Kultūra | 2019-04-19 09:49 | Autorius:
Versija spausdinimui

Olandų šeima Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu(0)

Gal ką nors žinote apie šį ūkį ir situaciją jame Antrojo pasaulinio karo metais? John de Jonge labai nudžiugintų kad ir menka užuomina apie Kukiuose gyvenusius ir dirbusius olandus. Jakobo Louweso nuotraukoje – Kukių ūkis, kuriame dirbo jo šeima.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 11)

1990-ųjų vasara. Pirmasis apsilankymas Kukiuose

Devintojo dešimtmečio antroje pusėje, susirašinėdamas su vakarų Vokietijoje gyvenančiu lietuviu emigrantu, istoriku Povilu Reklaičiu, sužinojau, kur Lietuvoje yra Kukiai. Žinojau, kad netoli Mažeikių.
Viename savo laiške ponas Reklaitis nupiešė Mažeikių rajoną bei pavaizdavo Kukius, Ukrinų bažnytkaimį ir upelius Varduvą ir Kvistę. Perdaviau šią informaciją tetai. Dabar žinojau, kur turėjau ieškoti, jei kada nors vykčiau į Lietuvą. Tokia galimybė man pasitaikė gana netikėtai, sovietų režimo dienoms einant į pabaigą.
1990 m. susiradau susirašinėjimo draugą Aldį Alliks, gyvenantį Latvijoje, Valmieros mieste. Gana greitai jis pakvietė mane apsilankyti sovietinėje Latvijoje. Noriai sutikau, ir pirmą kartą gyvenime leidausi kelionėn į Rytų Europą, už geležinės uždangos, ir ne bet kur, o į dar tebeegzistuojančią Sovietų Sąjungą!
Mano ilgiausios kelionės lig tol metu, turėjusios trukti nuo rugpjūčio 8 d. iki rugpjūčio 28 d., buvau suplanavęs ir apsilankymą Kukiuose. Tuo metu dar studijavau komercinę ekonomiką Enschedės mieste.
Į Latviją vykau traukiniu per Vokietiją, Lenkiją ir Lietuvą. Dvi dienas ir dvi naktis praleidau traukinyje, kol nuvykau į vietą.
Aldis parodė man keletą Latvijos vietovių. Turėjau tik sovietinę vizą, galiojančią Latvijoje. Tuomet prakalbome apie Kukius. Aldis nusprendė mane lydėti tos kelionės metu. Deja, vizos Lietuvai neturėjau.
Mūsų ketinimai kėlė baimę ir buvo labai nelegalūs! Tačiau, tiesą sakant, sovietų valdžia jau buvo praradusi didžiąją dalį įtakos Baltijos šalyse. Rygoje sėdome į traukinį, vykstantį į Latvijos pietvakarius. Išlipome Saldaus mieste, kur dar aplankėme keletą muziejų, nes turėjome laukti autobuso, vykstančio iš Saldaus į Mažeikius.
Prie Ežerės pilnas keleivių autobusas kirto sieną, nuo kurios iki Mažeikių jau buvo nebetoli. Buvome susitarę, kad autobuse aš neištarsiu nei žodelio, kad neatkreiptume pasieniečių dėmesio. Su Aldžiu kalbėjome angliškai, todėl galėjo atsirasti tokių, kurie apie mane praneštų milicijai. Mažeikių stotyje vis dėlto susidūrėme su problema. Aldis rusiškai paklausė bilietų pardavėjos kasoje, kokie autobusai važiuoja per Kukius. Ji, deja, apie Kukius niekad nebuvo girdėjusi.
Išėjome į lauką pasitarti. Aldis nutarė vėl eiti į vidų ir paklausti prie kito langelio. Jam vėl užklausus apie Kukius, pagyvenusi moteriškė, stovėjusi už jo eilėje, patvirtino, kad Kukiai egzistuoja. Tuomet Aldžiui pavyko nupirkti bilietus.
Mūsų autobusas važiavo vakarų kryptimi, Židikų link. Turėjome pakankamai laiko pasidairyti po Mažeikius. Atsidūrėme turguje. Matyt, traukėme praeivių dėmesį, nes Aldis sakė girdėjęs žmones šnekant, jog mes esame armėnai…
Pagaliau sėdome į autobusą ir, pavažiavę maždaug penkiolika kilometrų, išlipome Repšiuose. Atsidūrėme visiškoje tuštumoje. Tyla ir erdvė. Tik žvyrkelis, per lauką vingiuojantis šiaurės kryptimi. Tolumoje matėme aukštus „Mažeikių naftos“ kaminus.
Niekada nepamiršiu tos dienos nuostabiai mėlyno, debesuoto dangaus. Patraukėme per laukus. Kelias darė vingį į kairę ir mes perėjome tiltelį per Varduvą. Pamatėme namelį, stovintį dešinėje kelio pusėje. Nusprendėme paklausti, ar namelio gyventojai yra girdėję apie olandų šeimą, gyvenusią Kukiuose.
Paaiškėjo, kad trobelėje gyveno senyva moterėlė Elza Januškienė-Bukontaitė, kurios tėvas tikriausiai buvo vardu Boleslovas Panteleonas Bukontas.
Moterėlės sūnus, Gediminas Januška, taip pat buvo namie ir kuo puikiausiai pasirūpino mumis. Jis šiek tiek kalbėjo angliškai, bet daugiausiai bendravo rusiškai su Aldžiu. Šie žmonės nieko nebuvo girdėję apie olandų ūkininkų šeimą, Antrojo pasaulinio karo metais gyvenusią tose vietovėse. Sovietinės kolektyvizacijos metu daug namų, taip pat ir Kukiuose, dingo nuo žemės paviršiaus. Paaiškėjo, kad mažai kas iš to kaimo teišliko.
G. Januška pavežiojo mus savo automobiliu po apylinkes, aplankėme Sedą ir pavaikščiojome po Renavo dvarą. Rūmuose buvo biblioteka.
Dabar, 2009 gruodžio pabaigoje, rašant šį straipsnį, man prieš akis iškyla vaizdai, kaip Gediminas mus savo automobiliu vežė atgal į Rygą. Po kurio laiko paštu gavau dvi Renavo dvaro nuotraukas, padarytas mums ten būnant ir vaikštant aplink rūmus.
Žinoma, papasakojau tetai apie savo nuotykius ir parodžiau jai nuotraukas.

1991-ųjų rugpjūtis. Antrasis apsilankymas Kukiuose

1991 metais, nuo rugpjūčio 3 d. iki rugsėjo 2 d., vėl keliavau po Latviją ir Lietuvą su savo susirašinėjimo draugu Aldžiu. Ir vėl iš Nyderlandų į Latviją nuvykau traukiniu.
Pirmadienį, rugpjūčio 12 d., į Valmierą Aldžio ir manęs paimti atvyko G. Januška su savo draugu Vladu. Tuo iš anksto buvo pasirūpinusi Aldžio mama – Ilze Allika. Mūsų kelionės tikslas buvo Lietuva.
Po trumpos pauzės Rygoje, pratęsėme kelionę Latvijos ir Lietuvos sienos link. Ir šį kartą neturėjau vizos Lietuvai. Lietui pliaupiant, pravažiavome sieną. Papietavę Gedimino namuose, susiradome kambarį viešbutyje Mažeikiuose. Tai buvo mano pirmoji nakvynė viešbutyje. Kitą dieną Aldžio ir manęs paimti atvyko Gediminas su vairuotoju Arūnu. Į mūsų programą taip pat buvo įtraukta kelionė į Kukius, tik šį kartą planavome jiems paskirti daugiau laiko nei praeitą kartą. Aplankėme ir Elzą Januškienę-Bukontaitę. Automobiliu skynėmės kelią žvyrkeliais į vietovę, kur kažkada gyveno Louwesų šeima.
Suradome vietą, kur augo kaštonas, o šalia jo gulėjo krūva plytų ar akmenų, bei netoliese buvo užtvanka. Klupdami nusigavome iki Varduvos krantų, kur akmeninis pamatų keturkampis rodė čia kažkada stovėjus pastatą. Daug fotografavau.
Vėliau keliavome automobiliu po vakarinę Žemaitijos dalį, apsilankėme Rietave ir Šventojoje, o Klaipėdoje pernakvojome viešbutyje. Keltu persikėlėme į Kuršių Neriją ir Nidą bei nelegaliai kirtome sieną, norėdami pabuvoti Rusijai priklausančioje Kuršių Nerijos dalyje ir Kaliningrade. Paskui keliavome toliau po rusiškas Rytų Prūsijos žemes, per Labguvą ir Didžiuosius Skaisgirius į Sovietską. Karalienės Luizos tiltu persikėlę per Nemuną grįžome į Mažeikius.
Kitą dieną mūsų draugai mus su Aldžiu palepino kelione į Šiaulius, o popietę sėdome į traukinį Rygos link.
Sugrįžę į Latviją sužinojome, kad vyksta valstybinis perversmas prieš Gorbačiovą, girdėjome OMON (specialios paskirties milicijos dalinių) šaudymus, matėme masines demonstracijas.

2008-ųjų spalis. Trečiasis apsilankymas Kukiuose

Po 17 metų netikėtai vėl teko apsilankyti Kukiuose. Laikui bėgant, Lowesų duktė Iskje van de Velde vis dėlto labai susidomėjo gimtąja šalimi bei tėvų istorija.
Po ilgų apmąstymų, 2008-aisiais ji nusprendė esanti pasiruošusi aplankyti Lietuvą bei vietas, kur gyveno jos tėvai ir kur ji gimė.
Metų pradžioje buvo nuspręsta leistis į kelionę, o spalio mėnesį imtasi planų įgyvendinimo. Dar būdami Nyderlanduose pasirūpinome automobilio nuoma, nakvyne viešbutyje ir kitais dalykais, reikalingais sėkmingai kelionei.
Aš, kaip profesionalus gidas, privalėjau viskuo pasirūpinti. Nieko nenorėjau palikti atsitiktinumui. Į Verseką mus žadėjo palydėti mano pažįstamas lietuvis gidas ir kolega Steponas Luščevičius. Lietuvos pietinėse dalyse daug žmonių šneka lenkiškai. Deja, nei šia kalba, nei lietuviškai, nei rusiškai aš ir mano teta nekalbame. Steponas kalba visomis trimis.
Kukius ruošėmės aplankyti dviese.
Nežiūrint į tai, kad jau seniai žinojome, jog Kukiai buvo antroji Jakobo Louweso gyvenamoji ir darbo vieta Lietuvoje, apie Verseką išgirdome tik 2005 metais.
Šios vietovės pavadinimą pirmą kartą išgirdome bendraudami su tyrinėtoju Bram Koppejan iš Hoogezand, kuris domėjosi „Rytų ūkininkais“, kilusiais iš šiaurinių Nyderlandų provincijų.
Spalio 12 d., sekmadienį, mūsų lėktuvas nusileido Vilniaus oro uoste. Antradienį išsinuomotu automobiliu išvykome į Verseką. Kelionė sekėsi gerai ir pagaliau išvydome ūkininkų kaimelį Verseką, t. y. nedidelę grupę medinių pastatų, išsidėsčiusių atvirame lauke.
Negalėjome net įsivaizduoti, kad čia kažkada būta dvaro ar ūkio. Nusukome nuo išasfaltuoto kelio ir nudardėjome žvyrkeliu šiauriau išsidėsčiusios antrosios Versekos link. Naršydamas internete sužinojau, kad ten turėjo būti mokykla.
Pavažiavę kelis kilometrus dešinėje kelio pusėje pamatėme kelis senus mūrinius pastatus. Kalbėdamiesi su keliomis sutiktomis moterėlėmis sužinojome, kad atvykome į buvusį Versekos dvaro centrą. Pasirodo, rūmų čia nebūta, o mūriniai pastatai buvo vasarnamis bei žiemoti skirtas namas.
Už tų namų matosi vandens telkinys ir teka upeliukas Verseka. Šis telkinys buvo iškastas sovietų valdžios metais elektros energijai gaminti, todėl Jakobas apie jį nežinojo.
Reikalas buvo skurdus. Steponas kalbėjosi su vyresne nei 80-ies metų moteriške, gyvenančia buvusiame vasarnamyje. Ji buvo neturtinga ir neįgali, vienas iš jos sūnų – alkoholikas. Moters namuose įsitikinome, kad skurdas dvokia. Steponas uždavė jai keletą klausimų, tačiau ji nežinojo, ar karo metais čia dirbo olandas.
Steponas taip pat kalbėjo su pensinio amžiaus sulaukusia mokytoja, ištekėjusia už lenko. Tapo aišku, kad Antrojo pasaulinio karo metais čia buvo apsistojusi vokiečių kariuomenė, o Nyderlandų „Rytų ūkininkas“, šiuo atveju, J. Louwesas, dėvintis uniformą, niekuo neišsiskyrė iš vokiečių.
Besikalbant taip pat sužinojome, kad abu namai priklausė Versekos ūkiui, kurio savininkas buvo žemvaldys lenkas Staniewicz, turėjęs maždaug 160 samdinių.
Staniewicz atliko nemažą vaidmenį Vilniaus miesto valdyboje ir jo universitete. Mirė jis 1961 m. Poznanėje, Lenkijoje. 1940–1941 m. jo ūkis buvo Sovietų valdžios konfiskuotas. Užėjus vokiečiams, jie perėmė ūkį, o 1942 m. čia įsikūrė ir pradėjo dirbti J. Louwesas. Reikėjo pasirūpinti maisto produktų gamyba.
Mūsų pokalbio, vykusio antrojoje Versekoje, metu pašnekovai pasakojo, kad prieš karą čia daugiausiai buvo auginamos daržovės, pavyzdžiui, morkos. Versekos ūkis turėjo būti derlingas. Netoli nuo Versekos kaimelio yra rūsys, skirtas daržovėms laikyti ir vadinamas „Schafarinja“. Louwesas ir jo darbininkai turėjo tiekti bulves, kviečius, avižas ir miežius.
Po šių pokalbių važiavome toliau šiaurės kryptimi, mokyklėlės antrojoje Versekoje, pastatytoje ketvirtajame dešimtmetyje žemvaldžio Staniewicz pavedimu, link.
Mokykloje, Stepono padedami, kalbėjomės su direktore Kazimiera, kuri domėjosi mokyklėlės ir Versekos kaimelio istorija. Deja, čia taip pat niekas niekad nebuvo girdėję apie olandą, tarnavusį vokiečiams.
Dėl viso pikto užrašiau jo vardą ant popieriaus gabalėlio, tikėdamasis, kad tai nors kiek sužadins atmintį. Netikėtai ji kai ką prisiminė. Kartais vietiniai gyventojai šaukdavo „lauve, lauve“ vienos kaimo moters ir jos vaikų pavymui.
Moteris mirė sulaukusi daugiau nei 80-ies metų. Nejaugi vis dėlto buvo ryšys su Jakobu Louwesu karo metais? Nejaugi jis čia turėjo mylimąją ir susilaukė su ja vaikų? O galbūt ši jau mirusi moteris buvo mergaitė, kiekvieną dieną mokiusi Jakobą po tris vietinės kalbos žodžius?
Po mūsų kelionės Steponas dar kartą susisiekė su Kazimiera, kuri per tą laiką surado ir pakalbino minėtos moteriškės vaikus. Deja, šie neprisiminė jokių faktų, kurie mums būtų įdomūs.
Po apsilankymo mokyklėlėje toliau tyrinėjome apylinkes. Išvaikščiojome Eišiškes ir labiau į rytus įsikūrusį Gornostajiškių dvarą. Grįždami į Vilnių dar apsilankėme Trakų Vokės dvare. Čia J. Louwesas lankė NRK apmokymo kursus. Sutemoms nusileidus, grįžome į Vilnių ir atsisveikinome su Steponu.
Kitą dieną išvykome iš Vilniaus ir patraukėme į Lietuvos šiaurės vakarus. Netoli nuo Mažeikių, prie Viekšnių, mus sustabdė policininkas. Per vos matomą gyvenvietę, kurios, tiesą sakant, net nepastebėjau, važiavau per greitai.
Ačiū Dievui, tetai Iskjei pavyko gestų kalba su policininku susitarti, kad nebaudžiami galėtume važiuoti toliau. Tą popietę nusigavome į Mažeikius ir Kukius.
Man jau žinomu žvyrkeliu pravažiavome Kukius, Varduvą, ir tolumoje išvydome seną Januškų šeimos namelį. Keletas naujų priestatų buvo išdygę iš žemės bei nauja, tvirta tvora. Užtikome tik stalių, su kuriuo pavyko susikalbėti latviškai.
Jis papasakojo, kad mano pažįstamas G. Januška ką tik išvažiavo, kad jis ir yra naujų pastatų savininkas. Po to mes su teta dar pasivažinėjome po apylinkes ir susiradome savo viešbutį Mažeikiuose. (Beje, tik visiškai neseniai sužinojau, kad žinomas prieškarinės Lietuvos kariuomenės generolas Povilas Plechavičius gimė visai netoli Kukių, Bukančiuose.)
Spalio 16 d., ketvirtadienį, keliavome toliau, prieš tai aplankę Mažeikių rajono muziejų. Ten pasikalbėjome su Deividu Makavičiumi. Paaiškėjo, kad olandų šeimos istorija Kukiuose Antrojo pasaulinio karo metais visiškai nebuvo žinoma. Naujos informacijos rasti, deja, nepavyko.
Taip pat pabuvome ir Mažeikių geležinkelio stotyje. J. Louwesas neabejotinai čia yra keletą kartų lankęsis, traukiniu vykdamas į Šiaulius, kur jis civilinės metrikacijos skyriuje priregistravo dukters gimimą (‘Standesamt Schaulen’).

Paskutinė trečiosios kelionės stotis – Renavas

Paskutinė mūsų šeimos „istorinės kelionės“ stotis buvo Renavo dvaras. Šiame pastate Jakobas lankydavo vokiečių karininką, kuris tuomet buvo atsakingas už tvarką. Lietui pliaupiant važiavome dvaro link.
Artinantis prie Renavo, teta Iskje pasakojo prisiminusi, jog jos mama minėjo tuose rūmuose buvus labai daug veidrodžių.
Biblioteka išliko iki mūsų dienų. Pasikalbėjus su bibliotekininke, mums buvo leista apžiūrėti rūmus iš vidaus. Ir iš tikrųjų, ten buvo labai daug veidrodžių! Šis faktas mums buvo labai svarbus įrodymas! Tai reiškė, kad Anna Louwes, Jakobo žmona, iš tikrųjų lankėsi šiame dvare. Tikriausiai čia vykdavo ir šventės. Yra žinoma, kad čia buvo įsikūrusi vokiečių karo ligoninė ir kad pastatas stipriai nukentėjo nuo sovietinės artilerijos.
Po karo rūmai buvo restauruoti. Šiuo metu čia veikia ne tik biblioteka, bet yra įsikūręs ir muziejus, koncertų salė. Senovinių baldų nebėra, tačiau koridorių, geltonąją ir koncertų salę tikrai verta pamatyti. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šis dvaras priklausė lenkų žemvaldžiui Melžinskiui. Architektas buvo vokiečių – baliečių Rönne šeimos palikuonis.
Rūmai stovi ant kalvos, kurios papėdėje raitosi upeliukas Varduva, o įspūdingas parkas iš visų pusių supa pastatą. Dailininko teptuko vertas peizažas!
Po malonaus sustojimo Renave tęsėme savo kelionę po Lietuvą. Aplankėme Kretingą, Klaipėdą, Priekulę, Ventės Ragą, Rusnę, Šilutę, Smalininkus ir Kauną. Spalio 19 d. įspūdinga ir fantastiška kelionė po rudens spalvomis nusidažiusią Lietuvą baigėsi – skridome atgal į Hamburgą.

Ryšys su Nyderlandų-Baltijos šalių bendruomene

Louwesų šeimos istorija tapo mano gilaus ir nuoširdaus susidomėjimo Baltijos šalimis priežastimi. Ir prasidėjo visa tai nuo Lietuvos.
1986 m. dalyvavau Nyderlandų radijo viktorinoje Lietuvos prezidento Antano Smetonos vardu, ir į visus klausimus apie jo gyvenimą atsakiau teisingai.
Vėliau susipažinau su keletu žmonių Nyderlanduose, kurių susidomėjimas Baltijos šalimis prilygo manajam. 1991 m. su kai kuriais iš jų suvieniję pajėgas sukūrėme Nyderlandų–Baltijos šalių bendruomenę, skirtą olandams, besidomintiems šiomis valstybėmis. Atėjo laikas Nyderlandams daugiau sužinoti apie Baltijos šalis!
Organizacijos valdyboje užėmiau iždininko postą, o 1995 m., po valdybos krizės, tapau pirmininku. Nuo 1992-ųjų du kartus per metus organizuojamas bendruomenės narių susirinkimas bei keturis kartus per metus leidžiame žurnalą „Baltijos rodyklė“, kuriam per visą tą laiką parašiau dešimtis straipsnių.
Palaikome gerus santykius su įvairiomis įstaigomis, taip pat – ir su Lietuvos ambasada Nyderlanduose. 2002-aisiais šventėme dešimties metų jubiliejų, į šventę pakvietėme Vytautą Landsbergį, kuris pasakė iškilmingą kalbą ir atliko koncertą pianinu. Turistinėms informacijos rinkoms teikėme informaciją apie Baltijos šalis, o 2009 m. lapkričio mėnesį organizavome Baltijos kultūros popietę su estiškomis, latviškomis ir lietuviškomis dainomis, lekcijomis literatūrinėmis temomis ir pasakojimais apie Baltijos šalių gamtą.
Būdamas aštuonerių metų berniukas, negalėjau net pagalvoti, kad Lietuva, Latvija ir Estija tolimesniame mano gyvenime įgis tokį svarbų vaidmenį.
Per visą tą laiką vykau ten septynis kartus kaip gidas ir galbūt dar dešimtį kartų kaip turistas. Dabar, 2010 metais, negalėčiau net įsivaizduoti, kad šios šalys visiškai išnyktų iš mano gyvenimo…

Johno de JONGE tekstą iš nyderlandų kalbos vertė Rita SCHRAMA
Spaudai parengė Asta ŠILAITYTĖ
(Bus daugiau)

Tags:
  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Naujienos iš interneto

traffix.lt
Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.