Pagardiškio prisiminimuose – pokario kaimo istorijos fragmentai

Kandidatas į sporto meistrus yra ne vieno šaškininkų turnyro nugalėtojas. Nuotr. iš silokarcema.lt tinklalapio

Algirdas Dulinskas, gimęs ir augęs Pagardės kaime, mokėsi Sedos vidurinėje mokykloje. Baigęs tuometinį Kauno politechnikos institutą, žemaitis gavo paskyrimą į Šilutę. Šiame mieste įsikūrusioje Hidraulinių pavarų gamykloje jis dirbo nuo paskyrimo iki įmonės uždarymo.
Pagardiškis anksti pradėjo domėtis šaškėmis, yra kandidatas į šaškių sporto meistrus, turi nemažai apdovanojimų iš įvairių turnyrų. Studijuodamas užsiėmė laisvosiomis imtynėmis, atvykęs pagal paskyrimą kurį laiką šilutiškius mokė šio sporto pradmenų.
Šilutėje užaugo A. Dulinsko vaikai, ten ir dabar gyvena jo šeima. Ir vis tik Pagardėje praleisti metai paliko neišdildomų pėdsakų, kaip ir meilė gimtajam kraštui.
Savo vaikystės ir ankstyvos jaunystės įspūdžius A. Dulinskas surašė, prisidėdamas prie jau kelerius metus gyvuojančios pagardiškių iniciatyvos užrašyti prisiminimus apie kaimą ir jame gyvenusius žmones.
Siūlome skaitytojams sutrumpintą A. Dulinsko pasakojimą.

Tėvai – mažažemiai valstiečiai

Gimiau 1943 metais Pagardės kaime.
Mano tėvas Kazimieras Dulinskis gimė ir užaugo Mažeikių rajone, Kulšėnų kaime. Senelis Petras Dulinskis taip pat kilęs iš šio kaimo. Mama Eugenija Šopaitė, gimusi ir užaugusi Pagardėje, turėjo du brolius ir keturias seseris. Jos tėvai buvo mažažemiai valstiečiai. Iki 1940 m., kol ištekėjo, mama dirbo pas ūkininkus už mergę. Per metus uždirbdavo po 150−200 litų. Bernai, pasak jos, tuomet uždirbdavę iki 250 litų.
Mama pasakojo, kad tiek samdiniams, tiek ūkininkams darbo užteko nuo ankstyvo ryto iki vakaro. Ir sekmadieniais reikėdavę skubiai karves pamelžti, gyvulius pašerti, suspėti nueiti į Sedos bažnyčią, o po pamaldų – vėl pašerti gyvulius. Taip buvo galima sutaupyti laisvo laiko šokiams. Šokiai vykdavę stambesnių ūkininkų gyvenamose trobose. Susibūrimai ilgai neužsitęsdavo, nes pirmadieniais vėl reikėjo anksti keltis.
Pasak mamos, retas ūkininkas tuomet gyveno prabangiai. Daugelis vertėsi sunkiai ir vos galą su galu sudurdavo. Pas kai kuriuos ūkininkus samdiniams ir vasarą, ir žiemą tekdavo miegoti neapšildomose klėtyse. Ūkininkai, jų vaikai ir samdiniai valgė tą patį maistą.
Dvaro savininkas D. Arcevilis (buvęs grafo Pliaterio dvaro ūkvedys ar prievaizdas, iš jo nusipirkęs Pagardės kaimo žemes) už darbą dvare pinigų nemokėjo. Jis mano tėvams buvo išnuomojęs 2,5 hektaro žemės. Už tai tėvai turėjo nustatytą skaičių dienų per metus atidirbti prie dvaro.
Tiek tų prisiminimų iš senųjų tarpukario laikų. Daugiau galiu papasakoti apie vėlesnius laikus, mūsų gyvenimą sovietmečiu, kuriuos jau pats prisimenu.

Technikos naujovės

Elektra Pagardės kaime buvo įvesta apie 1957–1959 metus. Iki tol kiekvieną sodybą žmonės apsišviesdavo žibalinėmis lempomis.
Žibalo Sedos žibalinėje ne visada būdavo. Kai jo atveždavo, tekdavo pastovėti eilėje. Jei žibalo pritrūkdavo, žmonės ieškodavo kitų išeičių. Tėvas raudoname buroke išpjaudavo duobelę, pridėdavo kiaulės taukų, apvyniojęs degtuko galą vata jį įsmeigdavo ir uždegdavo. Toks apšvietimas buvo daug prastesnis nei žibalinės lempos. Ruošti pamokas prie šios „šviesos“ buvo tikra kankynė.
Radijo aparatų iki 1950 m. kaime beveik niekas neturėjo. Nebent Valiuškos, pas juos su tėvu retkarčiais nueidavome pasiklausyti radijo.
Pirmą radijo aparatą tėvai įsigijo apie 1957 metus. Jis vadinosi ,,Rodina“ ir veikė nuo akumuliatorinės baterijos. Kol neturėjome radijo, jei žadintuvas sugesdavo, tėvai iš ryto keldavosi orientuodamiesi pagal kaimynų languose uždegtus žiburius. Žinoma, tokie laikrodžiai kartais apgaudavo. Prisimenu, vieną žiemą į Sedos mokyklą atėjau porą valandų anksčiau, negu reikėjo. Neprapuoliau, nes mokyklos pečkuriai jau buvo atėję…

Paprasta to meto buitis

Senajame name, kuriame gyvenome iki 1957 m., viename kambaryje stovėjo trys medinės lovos, pagamintos vietos stalių. Lovoje miegojome po du.
Lovos viduje buvo įdėtas medinis rėmas, išpintas kanapinėmis ar lininėmis virvėmis. Ant rėmo buvo klojamas čiužinys, prikimštas ruginių šiaudų. Žiemą apsikloti buvo naudojami patalai, pripildyti žąsų plunksnų. Šiaudai čiužinyje buvo keičiami ne dažniau kaip du kartus per metus. Kada parduotuvėje pasirodė skalbimo miltelių, neprisimenu. Skalbdamos šeimininkės naudodavo ūkišką muilą, kurį sutarkuodavo, suberdavo į katilą su skalbiniais ir virindavo. Išvirinti skalbiniai paskui buvo mušami su kultuve ir skalaujami Varduvos upelyje.

Praėjusių metų pagardiškių susitikimui atminti padaryta nuotrauka. Iš Birutės Traubergienės asmeninio archyvo

Aprangą – marškinius, kelnes, kepures – mums siūdavo Gintalaitė-Mažrimienė, gyvenusi netoli Sedos miestelio, prie Varduvos upės.
Tėvai laikė po dvi avis, kurios atsivesdavo vieną ar du ėriukus. Avių vilna buvo apdirbama Sedos karšykloje. Mamos sesuo Petronėlė Šopaitė avių vilną suverpdavo. Iš šių siūlų buvo mezgamos žieminės kojinės, pirštinės, megztiniai. Kita vilnų dalis likdavo vilnoniam audiniui. Mama žiemą numegzdavo 6 poras kojinių ir pirštinių (kiekvienam šeimos nariui – po vieną porą). Megztinius numegzdavo mamos sesuo, kuri gyveno Telšių rajone, Dadodkų kaime (ji turėjo mezgimo mašiną).
Vilnonį audinį išausdavo Petronėlė. Iš lygaus vienspalvio audinio buvo siuvamos žieminės kelnės, vaikiški, vyriški švarkai ir švarkeliai. Petronėlė mokėjo austi ir vilnones lovatieses, kuriose būdavo įterpti spalvoti, kad ir nesudėtingi, raštai.
Iki 1954–1956 metų pagrindinis apavas namuose buvo klumpės arba medpadžiai (ant medinio pagrindo uždėta brezentinė medžiaga). Kai lankiau Gardės pradinę mokyklą, tėvai nupirko suvarstomus batus su trumpais aulais. Tai buvo tikra šventė.
Žiemą, einant į mokyklą, klumpės mums teikė ir tam tikro malonumo. Laukdavome pirmo užšalusio ledo, kurį norėjome kuo greičiau išbandyti. Nors ant balų sušalęs ledas traškėdavo, tačiau nebijodavome rizikuoti. Tiesa, ta rizika ne visuomet pasiteisindavo. Yra tekę sušlapusiom kojom į mokyklą nueiti ir pareiti.
Vasarą į bažnyčią su mama ar tėčiu eidavome basi, į ranką pasiėmę medžiaginius batelius (panašius į paprastus sportbačius). Prie Sedos bažnyčios Varduvos upėje nusiplaudavome kojas, apsiaudavome batus. Bažnyčia būdavo kultūros židinys, į ją žmonės stengdavosi eiti kuo gražiau apsirengę.

Keliai – ne tokie, kaip dabar

Rudenį, žiemą ir pavasarį į Sedos vidurinę mokyklą jau ėjau avėdamas auliniais, vadinamaisiais kerzaviniais batais. Kelias, vadinamas Gardakeliu, kuris tęsėsi iki vieškelio tarp Žemaičių Kalvarijos ir Sedos, buvo duobėtas, nelygus. Ant jo susikaupdavo vandens ir purvo, o pavasarį, kai Varduvos intakas Vaidenis patvindavo, kelias būdavo neperbrendamas.
Varduva pavasarį labai patvindavo. Vanduo apsemdavo didžiules pievas, esančias tarp Pagardės kaimo ir Žemaičių Kalvarijos, kitas žemesnes vietas arčiau upės.
Pagardės kaimas buvo išsidėstęs abiejuose Varduvos krantuose. Pasiekti kitą upės krantą važiuotam buvo galima dviem mediniais tiltais – vienas jų pastatytas prie Gardės dvaro, o kitas – prie Sudintų sodybos (dabartinės Padervinskių karvių fermos).
Dar per upę buvo nutiesti 3 mediniai tilteliai iš eglinių rąstų su mediniais turėklais. Vienas toks lieptas buvo prie Aniceto Jurgučio sodybos, antras – prie Petrikų-Riaukų, trečias – prie Gintalaitės-Mažrimienės.
Prisimenu, kai nešdamas dviratį ėjau per lieptą prie Petrikų, nukrito jo turėklai ir aš nugarmėjau į upę. Buvau kokių dvylikos metų. Gerai, kad upė rugsėjį buvo negili ir vanduo nelabai šaltas.
Varduvos upė buvo gilinama du kartus. Pirmą kartą apie 1953–1955 metus. Nuo tada pavasarinių potvynių poveikis gerokai sumažėjo.
Didžiulį įspūdį man padarė naujo tilto prie buvusio Gardės dvaro statyba. Tai buvo apie 1951–1952 m. Tilto medinėms atramoms įkalti statytojai naudojo dyzelinį pneumatinį kūjį.
Kūjo smūgiai girdėjosi net Pagardės pradinėje mokykloje. Mums buvo smalsu sužinoti, kas per stebuklai vyksta ant Varduvos upės. Todėl po pamokų mes, berniukai, nepatingėdavome padaryti vingį ir užsukdavome pasižiūrėti. Atramos – 20–25cm skersmedžio mediniai kuolai – nuo kūjo smūgio į žemę lindo gana sparčiai, o žemė apie tiltą drėbėsi.
Pastatytas tiltas buvo gana stiprus, juo galėjo važiuoti net apie toną sveriantys tuometiniai traktoriai ,,staliniecai“. Dabar netoli buvusio medinio tilto yra pastatytas gelžbetoninis.

Pirmieji dviračiai ir motociklai

Pokariu pagrindinis susisiekimas su Seda ir Žemaičių Kalvarija buvo pėstute arba arklio traukiamais vežimais. Neprisimenu, kad iki 1950 m. kas nors būtų turėjęs dviratį. Prisimenu, kaip apie 1951–1952 m. mano tėvas po vieno giminaičio laidotuvių parvažiavo su vokiečių gamybos dviračiu. Matyt, jam tą dviratį padovanojo, nes tapo nereikalingas.
Laikui bėgant, namuose atsirado ir naujas moteriškas dviratis. Vasaros metu matydavau, kaip kavalieriai, pasodinę paneles ant dviračio, nuriedėdavo į šokius, kurie vykdavo Juozo Batavičiaus sodybos daržinėje ar kur kitur.
1955–1960 m. jau daugelyje sodybų buvo po dviratį. Populiarūs buvo Rygos gamybos. Tuomet pasirodė ir vaikiški dviračiai „Ereliukai“, „Kregždutės“, juos pradėjo gaminti Šiaulių dviračių gamyba.
Pirmas „Ereliukas“ (vaikiškas, skirtas berniukams) atsirado Valiuškų sodyboje. Prisimenu, koks jis man atrodė gražus: su žibintu, o svarbiausia, pedalus jau buvo galima pasiekti.
Ne visiems kaimo berniukams nusišypsojo laimė atsisėsti ant žemai nuleistos tokio dviračio sėdynės, nes ne kiekvienai šeimai dviračio kaina buvo įkandama. Dviratis buvo prabangos dalykas.
Daugeliui vaikų dar ilgai teko minti vyrišką dviratį, įkišus vieną koją pro vyriško dviračio rėmą. Tuo laiku pasirodė ir pirmieji motoriniai dviračiai, kurie irgi buvo Šiaulių gamyklos gamybos. Motociklą „Iž“ tuo metu jau turėjo kolūkio antros brigados brigadininkas Momkus, pasirodė ir motociklai „Jawa“.
(Bus daugiau)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*