Parodoje – šimtamečių linkėjimai Lietuvai(0)

Fotografė Rūta Urbonaitė-Ambultienė pasidalijo iš fotografuotų šimtamečių išgirstomis istorijomis ir jų palinkėjimais Lietuvai. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Viekšnių vaistinės muziejuje eksponuojama fotografės Rūtos Urbonaitės-Ambultienės fotografijų paroda „Linkėjimai Lietuvai“.
Šimtamečius žmones nuotraukose įamžinusi fotografė „Santarvei“ pasakojo, kad jai kur kas mielesni gyvenimišką patirtį sukaupę senoliai, nei ant blizgančių žurnalų viršelių besipuikuojančios vienadienės „žvaigždės“.

Vaikystės vasaros – Viekšniuose

Kaune gyvenanti R. Urbonaitė-Ambultienė turi glaudžių sąsajų su Viekšniais. Čia užaugo pašnekovės mama tautodailininkė Stanislava Januškytė-Urbonienė.
Rūtos seneliai – Stasė ir Zenonas Januškai gyveno prie bažnyčios dar ir dabar tebestovinčiame raudonų plytų name. Senelis buvo bitininkas, močiutė – gėlininkė, tad pas juos viekšniškiai ir aplinkinių kaimų gyventojai užsukdavo nusipirkti medaus ir gėlių.
„Babytę teta kažkada išsivežė atostogauti. Tai aš, paauglė, šeimininkavau jos darželyje, pardavinėjau žmonėms rožes. Ypač pirkėjų padaugėdavo prieš Rugsėjo 1-osios šventę. Moterys net iš anksto juostelėmis pasižymėdavo, kurią gėlę pirks“, – prisiminimais pasidalijo Rūta.
Pašnekovė su meile ir šiluma prisimena Viekšniuose prabėgusias savo vaikystės vasaras. Jos prisiminimuose išlikę ir tai, kaip jos močiutė drauge su būreliu anūkų eidavo prie Ventos skalbti, kaip visi keliaudavo į miesto pirtį.
Įdomios fotografei ir senosios Viekšnių kapinės.

Parodą buvo surengusios ir anksčiau

Viena iš priežasčių, kodėl pristatydama savo kūrybą Rūta pasirašo mergautine Urbonaitės pavarde, – pagarba savo mamai. Pašnekovė galvoja, kad būtent iš mamos įgijo meilę Viekšniams ir paveldėjo polinkį menui.
„Mano mama buvo talentinga praktiškai visiems dalykams. Ji turėjo matematiko gyslelę, polinkį literatūrai – yra išleidusi dvi knygeles. Be to, ji tapė“, – pasakojo Rūta Urbonaitė-Ambuitienė.
Beje, drauge su mama Rūta Viekšnių vaistinės muziejuje jau yra surengusios jungtinę tapybos darbų ir meninių fotografijų parodą – tai buvo 2016 metais.
Dar 2018-ųjų pradžioje pašnekovės mama ją kalbino vėl surengti jungtinę parodą. S. Januškytė-Urbonienė parodai buvo sukaupusi pakankamai savo tapybos darbų. O Rūta atsakė, kad jai reikia daugiau laiko. Deja, gyvenimas sudėliojo viską taip, kad tautodailininkė S. Januškytė-Urbonienė iškeliavo Amžinybėn.
Dabar pristatyti savo dokumentinės-socialinės fotografijos projekto „Linkėjimai Lietuvai“ į Viekšnius Rūta sugrįžo viena.

Jonas Murauskas. Nuotrauka iš Rūtos Urbonaitės-Ambultienės asmeninio archyvo

Nuo meninės iki socialinės fotografijos

Kalbėdama apie savo kūrybą R. Urbonaitė-Ambultienė pasakojo, kad fotografija ji domisi daugiau nei 10 metų.
Iš pradžių, kaip ir daugelio pradedančiųjų fotografų, jos objektyvas taikydavosi į lengviausiai fotografuojamus objektus: peizažus, augalus, vabzdžius.
Ilgainiui fotografuojamuose peizažuose Rūtai ėmė trūkti žmonių. Todėl ji prašydavo savo aplinkos žmonių – dukters, sesers, kad papozuotų, ir taip mokėsi portreto žanro.
„Kai nuotraukoje atsiranda žmogus – ir mintis kita, ir vaizdo istorija kita. Ir bendrai, fotografuoti žmogų yra iššūkis, tai nėra tiesiog fotoaparato mygtuko paspaudimas.
Rasti kalbantį, pasakojantį vaizdą kartais pasiseka netyčia, o kartais tos paieškos užtrunka ilgiau. Kai nejauti, kad kadras kalba, tai ir nespaudi mygtuko“, – sakė pašnekovė.

Traukia fotografuoti paprastus žmones

Prie socialinės-dokumentinės fotografijos R. Urbonaitė-Ambultienė irgi perėjo palaipsniui, natūraliai, kai jos aplinkoje atsirado žmonių, turinčių įdomias gyvenimo istorijas.
Kaunietė fotografavo ne vieną tremtinį. Jai teko laimė pabendrauti su partizanu Juozu Jakavoniu-Tigru ir jį fotografuoti.
„Supratau, kad fotografijoje man atėjo laikas ieškoti prasmingesnių dalykų. Šiuo atveju – žmonių, turinčių ką papasakoti. Visada sakau, kad man nėra įdomūs žmonės, kuriuos visuomenė labai dažnai mato, apie kuriuos daug kalbama, bet kurie, dažniausiai, neverti, kad apie juos kalbėtų, nes nėra nieko įdomaus ir prasmingo nuveikę“, – mintimis pasidalijo fotografė.
Rūtai įdomesni žmonės, kurie Lietuvai padarė daug gero, gražaus, prasmingo, kurie nukentėjo nuo sovietinio režimo. Moterį traukia, jos žodžiais tariant, Lietuvos žemės druska – tylūs, kantrūs žmonės, kurie, būdami dori, sąžiningi, savo darbu padėjo kurti Lietuvą.

Nelengvi organizaciniai reikalai

Kai 2018-ųjų pradžioje Lietuvoje prasidėjo lavina įvykių, skirtų paminėti valstybės atkūrimo šimtmetį, R. Urbonaitei-Ambultienei kilo mintis fotografuoti Kauno apskrityje gyvenančius šimtamečius senolius.
Iš pradžių ji buvo susigalvojusi sau sunkesnę užduotį – fotografuoti tik gimusiuosius 1918 metais. Paskui pamačiusi, kad bus labai sunku surasti vien tais metais gimusius žmones, fotografė nutarė, jog bandys įamžinti ir vyresnius senolius.
Norint gauti šimtamečių ar juos globojančių artimųjų kontaktus, teko nueiti netrumpą kelią. Teko bendrauti su savivaldybių, seniūnijų atstovais. Kadangi šimto ir daugiau metų sulaukę žmonės dažniausiai yra globojami artimųjų, reikėjo gauti ir jų pačių, ir artimųjų sutikimus fotografuoti.
Ne visi sutikdavo būti fotografuojami. O nesutikdavo dažniausiai dėl prastos sveikatos.
Vis tik atsakymų „taip“ fotografė sulaukė daugiau nei „ne“.

Kazimiera Janušauskienė. Nuotrauka iš Rūtos Urbonaitės-Ambultienės asmeninio archyvo

Ne tik nuotraukos, bet ir tekstai

Fotografijų projektas ir paroda „Linkėjimai Lietuvai“ pavadinta dėl to, kad šimtamečiai buvo ne tik fotografuojami. Jie patys arba jų artimieji fotografei papasakojo savo gyvenimo istorijas, pasidalijo prisiminimais ir palinkėjo Lietuvai to, ko, jų manymu, mūsų šaliai labiausiai reikia.
Savo ruožtu R. Urbonaitė-Ambultienė įdomiausius senolių papasakotus dalykus užrašydavo. Ir dabar nedidelius aprašymus pateikia šalia nuotraukų.
„Aišku, viso žmogaus gyvenimo į mažą tekstuką sudėti neįmanoma, o gal ir nereikia. Vis tik tuose aprašymuose užfiksavau dokumentinius faktus. Tų žmonių gimimo datas ir vietą. Stengiausi užrašyti kažką, kas atspindėtų būtent to senolio mintis, filosofiją, palinkėjimą Lietuvai“, – pasakojo pašnekovė.

Buvo daug bendravimo

Fotografija yra menas, atspindintis žmogaus būseną, nuotaiką, išgyvenimus, sukauptas patirtis. Todėl fotografas, kaip tarpininkas tarp foto aparato ir fotografuojamo žmogaus, negali tiesiog išsitraukti savo fototechnikos ir imti „pleškinti“ kadrą po kadro.
Bent jau socialinėje-dokumentinėje fotografijoje fotografui ir fotomodeliui reikia susipažinti, pasikalbėti. Kitaip tariant, prisijaukinti vienam kitą.
R. Urbonaitė-Ambultienė „Santarvei“ pasakojo, kad su kiekvienu šimtamečiu praleisdavo po 2–3 valandas. Ir didžioji dalis šio laiko prabėgdavo kalbantis, o ne fotografuojant.
„Būtent iš tų pokalbių suprasdavau, kaip žmogų fotografuosiu“, – paaiškino pašnekovė.

Kiekvienas žmogus – atskira istorija

Štai, pavyzdžiui, pas 101 metų sulaukusią Adelę Verbickienę, dešimtį savo gyvenimo metų praleidusią tremtyje Sibire, fotografė lankėsi kelis kartus. Pirmąkart senolę fotografavo sėdinčią kambaryje.
Antrojo apsilankymo metu bendraujant su ja ir jos dukra, „išplaukė“ įdomi istorija apie tai, kad brolis į Sibirą buvo Adelei atsiuntęs jos siuvimo mašiną. Adelei ir jos šeimai siuvimo mašina tapo tikru išsigelbėjimu, maitintoja. Adelė vietinėms moterims siūdavo sukneles. Už jas moterys atsilygindavo maistu. Kai 1958 metais A. Verbickienės šeima sugrįžo į Lietuvą, drauge parkeliavo ir gyvybes padėjusi išsaugoti „Singer“ siuvimo mašina.
„Paklausiau Adelės dukters, kur ta siuvimo mašina. Paaiškėjo, kad dulka daržinėje. Paklausiau, ar negalėtume jos parnešti į kambarį. Dviese nuėjome į daržinę, iš kampo ištempėme siuvimo mašiną, nuvalėme dulkes, voratinklius… Kai Adelė atpažino sau brangų daiktą, kai tik ji atsisėdo prie savo siuvimo mašinos, visa persimainė, veidas nušvito“, – vieną istorijų papasakojo fotografė.

Viena iš parodoje eksponuojamų nuotraukų herojų – Adelė Verbickienė. Nuotrauka iš Rūtos Urbonaitės-Ambultienės asmeninio archyvo

Šimtamečiai linkėjo taikos

Kaunietė fotografė, įgyvendindama savo pačios sumanytą projektą „Linkėjimai Lietuvai“, nufotografavo 20 šimto ir daugiau metų sulaukusių žmonių. Nuotraukų parodoje ji eksponuoja po du kiekvieno senolio portretus.
Senolių gyvenimo istorijos ir palinkėjimai Lietuvai – skirtingi, tačiau visi prasmingi. Vienas iš dažniausiai šimtamečių lūpomis nuskambėdavusių linkėjimų yra toks: kad Lietuvoje nebūtų karo, kad būtų taika.
„Kai visą gyvenimą su menu susijusį darbą dirbusio kauniečio Jono Murausko paklausiau, kokią Lietuvą jis norėtų matyti, ko jai palinkėtų, jis atsakė taip: viską, ko reikia, Lietuva jau turi. Jo žodžiais tariant, gerovę, laisvę, mes, šiandieniniai žmonės, turime ir nėra ko norėti daugiau“, – pasakojo R. Urbonaitė-Ambultienė.

Kalbėjo apie šiandieninę realybę

Kitas senolis – Bronislovas Lukšys kalbėjo apie jį skaudinančius dalykus, palygino ankstesnę Lietuvą ir lietuvius su dabartiniais laikais.
„Anksčiau Lietuvoj nebuvo vagių. Gal vienas kitas. Prezidentai, ministrai dirbo Lietuvos naudai. Norėčiau, kad blogi žmonės sugrįžtų į doros, tiesos kelią, dirbtų savo tėvynės labui.
Anoj Lietuvoj antkainis buvo 2 procentai ir užteko. Dabar užsideda 100 procentų. Kaip pensininkams išgyventi? Euras beveik susilygino su litu.
Skyrybų nebuvo. O dabar kas darosi? Pusė šeimų išsiskiria. Užtai nebenoriu nei gyventi, nei matyti tokios Lietuvos. Ji pražus, išnyks iš pasaulio žemėlapio – kaip prūsai.“
Galbūt tokį niūrų Lietuvos vaizdą šimtametis matė dėl savo senatvės, sveikatos būsenos. Tačiau gal toks palyginimas, įžvalga apie moralinį žmonių nuosmukį kaip tik yra taiklus ir objektyvus?
Kita senolė, gyvenanti daugiabutyje, kalbėjo apie šiandieninės visuomenės susvetimėjimą, situacijas, kai toje pačioje namo laiptinėje gyvenantys kaimynai ne tik nebendrauja, bet ir vieni kitų nepažįsta.

Visos Lietuvos atspindys

R. Urbonaitės-Ambultienės žiniomis, trečdalis iš pernai jos fotografuotų šimtamečių iškeliavo Amžinybėn. Vis tik fotografė džiaugiasi, kad spėjo įamžinti juos ir jų istorijas. Nuotraukos, užrašyti pasakojimai neišeis į nebūtį.
„Manau, nesvarbu tai, kad nuotraukose užfiksuoti Kauno regione gyvenantys ar gyvenę šimtamečiai. Manau, kad šio krašto šimtamečiai yra visos Lietuvos šimtamečių atspindys.
Visą tai, ką jie patyrė, ką išgyveno, išgyveno ir visa Lietuva“, – apibendrino parodos autorė.
Viekšnių vaistinės muziejuje eksponuojamoje parodoje – nuotraukos iš foto juostos. Vėliau vaizdai buvo nuskenuoti ir atspausdinti skaitmeniniu būdu, tačiau vis tiek jaučiama analoginės fotografijos dvasia.
Parodą „Linkėjimai Lietuvai“ Vaistinės muziejuje bus galima apžiūrėti iki rugsėjo 5 dienos.
Vėliau, jei paroda susidomės kitos Mažeikių rajono įstaigos ar organizacijos, ji gali būti eksponuojama ir kitur.

Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Naujienos iš interneto

traffix.lt
Populiariausios paieškos frazės: akcija, avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.