Pasaulis, kuriame gyvename

Beatričė Balzerytė su ją konkursui ruošusia lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja eksperte Laima Skabickiene. Nuotrauka iš gimnazijos archyvo

Šiandien rubrika „Jaunųjų kūryba“ pristato Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos pirmos klasės mokinės Beatričės Balzerytės rašinį.
Beatričė tapo Tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkurso „Parašykite žinutę suaugusiajam apie pasaulį, kuriame gyvename“ rajoninio turo laureate.
Gimnazistės darbas išsiųstas į nacionalinį konkurso turą.

2020-01-12
Kažkur pievoje, netoli miško, Lietuva.

Kaimyne,

nežinau, kada Jus pasieks šis laiškas, nežinau, kada jį skaitysite, bet tikrai žinau viena: jei gavote jį, kaip žinutę, vadinasi, mane, svarstančią apie pasaulį, kuriame gyvename, per plačią padangę nunešė varna. Ji numetė į pačią gražiausią pasaulio vietą, į žaliuojančią pievą, netoli miško, kur ganosi obuolmušis arklys. Tai mano vieta. Čia gyvena mano mama ir tėtė, čia po sodybą baidydamas padangėje skraidančius paukščius laksto nenuorama šuva. Kiemo vidury auga ąžuolas, ant kurio šakos yra pririštos sūpynės. Vieną sodybos kraštą saugo šimtametės liepos bei riešutmedžiai, o palei tvorą – mažytės, dar visai jaunutės pušelės. Aplinkui pilna gėlių. Čia, basai vaikščiojant po pievą, smulkutės žolelės kutena pėdas, o aplink girdisi dūzgiančios bitės darbininkės. Ši ypatinga erdvė, apipinta vėjų, nešiojančių emocijas, nuotaikas ir pačias šviesiausias pasaulio spalvas, lydinčias mane, kad ir kur benuklysčiau. Tai pasaulis, dovanotas tėvų.
Bet labai gerai numanau, jog gali būti ir kitoks pasaulis – negyvas, sustingęs, niūrus ir pilkas. Jame, ačiū Dievui, man dar neteko gyventi. Tačiau žinau, jog ten, kur vyko karas, kur badas ir vandens stoka, gyvenote Jūs. Parvykote iš tokių plotų, kur vaikai išsipūtusiais pilvais iškankinti nežinios, kur jokio gyvio, nebent kelios paklydusios musės. Kiek suprantu, kažkam labai labai reikėjo, kad negiedotų paukščiai, nesišypsotų žmonės, kad miškai, augę tūkstantmečius, būtų sulyginti su žeme… Gūdu.
…Iš savo sodybos man tenka atvykti į netoliese esantį miestą, į kurį dažnai užklystate ir Jūs, kaimyne. Ir ką gi… Pasigendu gėlių ir medžių gyvybės. Aišku, žiedų, kyšančių iš tamsių lauko vazonų, lyg ir netrūksta. Bet kodėl šie nešildo praeivių žvilgsnių? Gerai, kad dar prie mano gimnazijos šviečia našlaičių akys. Tiesa, ten, prie geležinkelio, jau žydi pinavijų kerai. Valio! Bet šiaip jau senamiesčio gatvės tuštokos – joms gyvybės tikrai neatneša ir egzotinių medelių eilė, kad ir kaip ji besistengtų. Dabar tokius standartinius augalus, kiek teko matyti, įspraudžia į daugelį rekonstruotų miestų gatvių. Tad, sakau, ir mūsų senamiestyje, jeigu ne tas rausvas mano mokyklos pastatas, saugomas senųjų medžių, centrinė gatvė atrodytų visai pilkutėlė. Tik viena parduotuvė šviečia ryškiai mėlyna spalva. Ir į didžiuosius miestus nuvykusi pasijaučiu tarsi viena tokia gyva kaip volungė, nutrenkta į narvą, kur supa pilki daugiaaukščiai, kur dėl automobilių kamščių dūsta gatvės. Žinoma, šmėžuoja įsprausti į šaligatvių pinkles mano minėti medeliai, o štai prie kavinių durų bando padėtį gelbėti ir mažytės gėlytės… Man baisu pagalvoti, kas dedasi tokiuose milijoniniuose miestuose, kaip Tokijas, Niujorkas, Dalasas ar Melburnas bei Seulas… Juk ten – vien dangoraižiai, o naktimis daugybė žibančių švieslenčių! Gatves be perstojo varsto automobiliai, į orą išmesdami gausybę nuodingų dujų, kuriomis turi misti žmonės. Kokie jie nelaimingi… Užsikemša plaučiai, kraujagyslės, dauginasi vėžinės ląstelės – ligų nemažėja. Su jomis lyg donkichotai bando kovoti mokslininkai. Jie modifikuoja augalus, gyvūnus, be perstojo kuria įvairiausius cheminius preparatus, kuriais žada įveikti aršiausias negalias. Bandoma, bet kartu visokiausio plauko technologiniais atradimais tiesiog maitinami vis augantys materialieji norai. O jie dideli – norisi turėti kuo daugiau. Ko? Šviesos? Žalumos? Neužteršto vandens? Sveikų žmonių? Ar pinigų? Pelno? Daiktų? Jau aišku, kad iš Motinos Gamtos gyvybė kabinama kaip medus: kertame medžius, netausojame vandens, medžiojame gyvūnus, kasinėjame naudingąsias iškasenas ir nieko neduodame mainais. Nieko – išskyrus vienkartinius kavos puodelius, besimėtančius parkuose, saldainių popieriukus, vėjo išnešiojamus iš žaidimų aikštelių, ir plastiko maišiukus, butelius, kurių galima rasti už kiekvieno gatvės kampo. Ar susimąstome, kaip jaučiasi mūsų Žemė? Ir ko dabar reikia, kad ji turėtų kuo alsuoti?
…Mane visada traukė gamta – mat jos gyvybėje užaugau. Štai vaikštinėju Šerkšnės paupe, kuri tęsiasi vos keli žingsniai nuo mūsų sodybos tvoros. Ši upelė atrodo tarsi iš kito pasaulio – tokia laukinė, natūrali, todėl gyva. Gyva, kol neužkliudo žvilgsnio plastikinis maišelis, plaukiantis pasroviui. „Ką čia padarius? Gaila, naujutėlaičių batelių, o ir aksominė suknelė gali permirkti, jei brisiu giliau“, – sušmėžavo abejonės. Bet žiūriu – netoliese styro sudžiūvusi liepos šaka. Ją kaipmat pasičiupusi iš sintetinio maišelio vergovės puoliau gelbėti šaltiniuotą upelio srovę. Pasisekė. Negyvėlį ištraukiau. Pasukau prie plastmasei skirto konteinerio. Žygdarbis…
Turbūt, mielas kaimyne, šypsaisi skaitydamas šio laiško eilutes? Juk, atrodytų, pasakoju apie tokį menką savo poelgį lyginant su pasaulinio masto ekologiniais užmojais ir darbais. Iš tikrųjų, mes norėtume, kad kuo daugiau atsirastų žmonių, nors po truputį besitvarkančių aplinką? Bet kaip dažnai gražiais žodžiais, skambiais projektais ar pažadais ištirpstame kasdienybėje… Tiesa, Jums, kaimyne, norėčiau padėkoti, kad anąkart mane su draugais pakvietėte padirbėti. Tie kartu pasodinti ąžuoliukai mieste, manau, yra ne kas kita, kaip geri mūsų norai, išaugę iš protėvių sodybų, iš sengirių ir iš mūsų šviesiųjų jaunų žmonių pasaulių, kuriuos subrandino tėvai.
Kaimynė Beatričė Balzerytė iš apšerkšnijusios pievos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*