- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Pavirvytės ir Renavo dvaruose – Lauryno Ivinskio veiklos pėdsakai

Iki šiol Renavo dvaro sodyboje yra saugomi Lauryno Ivinskio grybų piešiniai su užrašais. Deivido MAKAVIČIAUS nuotr.

Pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas, liaudies švietėjas Laurynas Ivinskis (1810–1881) kelerius metus mokytojavo mūsų rajone. Beveik mėnesį jis praleido Pavirvytės dvare, o daugiau nei trejus metus dirbo ir gyveno Renave.

Realizavo idėją

L. Ivinskis gimė Šilalės parapijoje, neturtingų bajorų šeimoje. Apie 1824 m. įstojo mokytis į Kolainių apskritinę mokyklą, 1831 m. baigęs gimnazijos kursą ėmėsi mokytojo darbo.
Namų mokytoju L. Ivinskis dirbo apie 14 metų ir tik 1848-aisiais po išlaikytų egzaminų įgijo miesto mokytojo teises.
L. Ivinskis daug važinėjo po šalį, o apie 1842 m. atsikėlė į Rietavo apylinkes.
Šis persikraustymas buvo svarbus L. Ivinskio veiklai – būtent čia buvo subrandinta ir realizuota lietuviško kalendoriaus parengimo ir leidybos idėja. 1845 m. L. Ivinskis parengė pirmojo lietuviško kalendoriaus rankraštį ir kreipėsi paramos į kunigaikštį Irenėjų Oginskį, kurio dvaras buvo Rietave. Rėmėjas skyrė lėšų kalendoriui leisti.
1846 m. kalendorius „Metu skajtlus ukiszkas ant metu Wieszpaties“ buvo išleistas Vilniuje, Adomo Zavadskio spaustuvėje.

Skirti ir paprastai liaudžiai

L. Ivinskio kalendorius buvo pirmasis lietuvių kalba leistas periodinis leidinys. Jo parengti lietuviški kalendoriai, skirti tiek paprastai liaudžiai, tiek ir labiau išsilavinusiems žmonėms,

Pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas, liaudies švietėjas Laurynas Ivinskis kelerius metus mokytojavo ir Mažeikių rajone. Nuotrauka iš wikipedia.org

ėjo iki spaudos uždraudimo 1864-aisiais.
1866–1867 L. Ivinskiui teko kalendorių perrašyti rusiškomis raidėmis, o 1878-aisiais jis išleido kalendorių lotyniškomis raidėmis, bet be lenkiškų ženklelių. Iš viso išėjo 22 kalendoriai.
Pirmuosiuose lietuviškuose kalendoriuose buvo spausdinami ūkiški patarimai, liaudies medicinos žinios, informacija apie bažnytines šventes, astrologiją, istorinius įvykius. Taip pat juose spausdinti lietuvių autorių kūriniai, užsienio autorių tekstų vertimai, tautosaka.

Dirbo Pavirvytės dvare

Pirmojo periodinio leidinio autorius kurį laiką gyveno ir dirbo mūsų rajone.
1851 m. L. Ivinskis iš Rietavo išsikėlė į Pavirvytę, o tų pačių metų pabaigoje – į Naciūnus (netoli Kėdainių). Pavirvytėje jis mokė tuometinio dvaro šeimininko Juozapo Paulavičiaus vaikus ir tvarkė savo rankraščius.
Tuo metu pedagogas ir švietėjas jau buvo parengęs vadovėlių „Naminio dažymo vadovėliai“, „Medicina kaimo žmonėms“, kuriuos norėjo išspausdinti ir lietuvių, ir lenkų kalbomis, apsakymų rinkinį „Pasakos“, kurį sudarė vertimai, kitų autorių ir tautosakos kūrinių sekimai. Vėliau jie buvo spausdinami kalendoriuose.
Dirbdamas privačiu mokytoju L. Ivinskis ruošė spaudai tekstus, rinko tautosaką, nemažai vertė.  Taip pat sudarinėjo lietuvių kalbos žodyną, rengė spaudai Danieliaus Defo „Robinzono Kruzo“ vertimą. Pavirvytės dvare L. Ivinskis lankydavosi ir vėlesniais metais.

Treji metai Renave

Mūsų rajono apylinkėse L. Ivinskis vėl apsigyveno 1868-aisiais. Privačiai mokytojaudamas Renavo dvare jis praleido apie trejus metus. Renave L. Ivinskis pradėjo sudarinėti ir rusų-lietuvių kalbų žodyną. Gyvendamas Joniškėlyje pradėjo, o Renave baigė sudaryti ir lietuviškų knygų bibliografiją.
Švietėjo pomėgiai buvo labai įvairūs. Jis domėjosi biologija, surinko drugių ir vabzdžių kolekciją.
Šiandieninėje Renavo dvaro sodyboje galima rasti L. Ivinskio gyvenimo bei veiklos pėdsakų.
Šiuo metu veikiančios ekspozicijos, skirtos Renavo dvaro istorijai, dalis pasakoja apie L. Ivinskio  gyvenimą šiame dvare.
Renavo dvaro sodybos direktorius Deividas Makavičius „Santarvei“ pasakojo, kad L. Ivinskis tuo metu daug dėmesio skyrė dvaro gamtai, domėjosi įvairiais augalais ir ypač grybais bei fosilijomis (fosilijos –  tai suakmenėjusios organizmų liekanos, jų atspaudai ar veiklos pėdsakai žemės sluoksniuose – aut. past.).
L. Ivinskis jau turėjo surinkęs nemažai įvairių fosilijų, kurias atsivežė į dvarą, daug jų rado ir Renavo apylinkėse.

Rinko mokamąją medžiagą

Iki šiol Renavo dvaro sodyboje yra saugomi L. Ivinskio grybų piešiniai su užrašais. Dalis jų kopijų eksponuojama ir šiuo metu veikiančioje naujoje ekspozicijoje.

Šiuo metu veikiančios ekspozicijos, skirtos Renavo dvaro istorijai, dalis pasakoja apie Lauryno Ivinskio gyvenimą šiame dvare. Deivido MAKAVIČIAUS nuotr.

„L. Ivinskis yra nupiešęs ne tik žinomus grybus, bet ir rečiau randamus. Jis nupiešė juos sveikus ir perpjautus su ryškiai matomais skirtumais. Piešiniuose akcentuota, kurie grybai perpjauti pamėlynuoja ar pageltonuoja, kurių kotelis yra su pertvara, o kurių – ne. Be to, labai ryškiai, tvarkingai užrašyti tikslūs jų moksliniai pavadinimai“, – apie turimus eksponatus pasakojo D. Makavičius.
Jo teigimu, L. Ivinskis daug dėmesio skyrė ir fosilijoms, kurių, deja, nemažai suduždavo ar kitaip pražūdavo, jam persikraustant iš vienos vietos į kitą.

Išliko amžininkų prisiminimuose

Apie L. Ivinskio asmenybę byloja iki šiol išlikę užrašyti ano meto žmonių prisiminimai. Vienas prisiminimų apie švietėją buvo užrašytas tekste apie Pavirvytės senkapį ir žinomo kraštotyrininko Bronislovo Kerio išspausdintas 1987 metais.
Štai šio pasakojimo ištrauka: „L. Ivinskis tuo metu mokė vaikus Pavirvyčio dvare netoli Tryškių. Kartą sekmadieni su Juozu Paulavičiumi susiruošė į miestelį. Kelionėje pasibaidė arkliai, vežimas apvirto ir L. Ivinskis irito į balą. Regėdamas nejudantį mokytoją J. Paulavičius ne juokais išsigando ir ėmė kalbinti L. Ivinskį:
– Na ar ilgai, taip gulėsi, kaip kiaulė perkase? Užsimušei, ar kurių kipšų?
Ir tuomet L. Ivinskis atsakęs:
– Ak, pone Juozapai, Tamsta, nė numanyti nenumanai, kokių aš čia įdomių įžiūrėjau vabalėlių tame puvančiam vandeny!“