Gyvenimas, Kultūra | 2019-07-19 13:00 | Autorius:
Versija spausdinimui

Po ilgų metų užsienyje ramybę rado gimtajame kaime(0)

Downhill Demesne & Mussenden Temple, Siaures Airija, 2016 kovas. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Audrius Keršis ir Salomėja Vagnoriūtė – pora, su pertraukomis daugiau nei aštuonerius metus praleidusi užsienyje, šį vasarį grįžo į Lietuvą. Mažeikiuose jie kuria savo verslą.
Jauni žmonės tvirtina: šypsena atrakina visas duris, tad vėl įsikurti savoje šalyje nebuvo sunku.

Nelengva pradžia

Kineziterapeutė ir masažuotoja Salomėja bei turizmo vadybininkas Audrius šiuo metu gyvena gimtajame kaime, Krakiuose.
Audrius išvažiavo į užsienį 2010-aisiais, kai Lietuvoje jau buvo prasidėjusi ekonominė krizė. Darbo pagal virėjo profesiją vaikinas negalėjo rasti, tad išvyko į Norvegiją. Įsidarbino įmonėje, kur rūšiavo neišdirbtas karvių odas, kurios perdirbti būdavo vežamos į Kiniją. Pasak Audriaus, tai buvęs sunkus ir juodas darbas.
„Karvių odas rūšiavau apie pusę metų, kol pramokau kalbą. Po to patekau į aukščiausio lygio restoraną, kur galėjau dirbti pagal specialybę. Dirbau valgių paruošimo skyriuje. Mes paruošdavome absoliučiai viską: marinuodavome, pjaustydavome produktus – nuo žuvies filiavimo iki daržovių kubeliais, kad, klientui užsakius, produktus reikėtų tik termiškai apdoroti“, – pasakojo Audrius.
Taip jis dirbo beveik metus, vėliau perėjo į kitą restoraną, bet jis netrukus bankrutavo ir Audriui vėl teko ieškotis darbo. Įsidarbino ledainėje krautuvo vairuotoju. Trisdešimties laipsnių šaltyje sandėliuose, kur temperatūra – minus 30, jis dirbo trejus metus, o Lietuvoje studijavo turizmo vadybą.
„Supratau, kad nenoriu visą gyvenimą dirbti sandėlyje, kad noriu bendrauti su žmonėmis, todėl ir pasirinkau tokias studijas. Treji metai taip ir prabėgo – tarp studijų Lietuvoje ir darbo Norvegijoje“, – kalbėjo „Santarvės“ pašnekovas.

Patys įvairiausi darbai

2015-aisiais Audrius susipažino su Salomėja, kuri mokėsi kineziterapijos ir masažo. Abiejų studijoms pasibaigus metams išvažiavo į Norvegiją.
„Abu turėjome darbą, tačiau Salomėja nekalbėjo norvegiškai, tai jai buvo sunkoka. Nusprendėme vykti į angliakalbę šalį, pasirinkome Šiaurės Airiją. Ten išbuvome beveik metus.
Visiškai atsitiktinai įsidarbinau baldų parduotuvės vadybininku. Išsinuomojome butą be baldų. Žmonės, kurie juos atvežė, paklausė, gal ieškau darbo. Pasakiau, kad ieškau ir netrukus jau dirbau“, – pasakojo Audrius.
Salomėja dirbo senelių slaugos namuose.

Nesėkmingas bandymas Lietuvoje.

2016-aisiais Audrius ir Salomėja nusprendė sugrįžti į Lietuvą – vis traukė gimtoji šalis, savi žmonės aplinka ir kultūra.
Audrius gavo darbą „Žemaitijos pieno“ bendrovėje, o po kurio laiko Žemaitijos nacionaliniame parke įsidarbino pagal specialybę. Salomėja dirbo Plungės ligoninės vyresniąja registratore ir kineziterapeute.
Abu sakė dirbę širdžiai mielus darbus, tačiau išeities ieškoti privertė liūdna realija – lietuviški atlyginimai. Pora sunkiai galėjusi išgyventi, netrukus baigėsi ir santaupos, todėl abu vėl ėmė galvoti apie užsienį.

Pakerėjo nuoširdumas

Sprendimą vėl išvykti iš Lietuvos paskatino Salomėjos gautas pasiūlymas dalyvauti projekte – ji gavo slaugytojos padėjėjos darbą slaugos namuose Pietų Airijoje. Paskui mylimąją išvažiavo ir Audrius.
„Kai vykome į minėtą vietą, manėme, kad važiuojame į nedidelį miestelį prie jūros. Tačiau pasirodė, kad jūra gana toli, o pats miestelis rudenį ir žiemą praktiškai apmiręs. Jis atgydavo tik vasarą, kai čia užsukdavo važiuojantys prie jūros poilsiautojai“, – pasakojo Audrius.
Kaip ir buvo žadėta, Salomėja iš karto gavo darbą, Audrius iš pradžių jo neturėjo, po to dirbo vadybininku kino teatre.
Pora tvirtino: juos sužavėjo Pietų Airijos gyventojų nuoširdumas, šiltumas. Visiška priešingybė Šiaurės Airijos gyventojų bendravimo manierai.
„Buto šeimininkai pirmomis savaitėmis paskolino dviratį važinėti į darbą. Net maistu pasirūpino, kad tik atvykę gyventi turėtume ko valgyti“, – šypsodamasis pasakojo Audrius.

Begalinė įtampa

Pasak jaunų žmonių, Šiaurės ir Pietų Airija labai skiriasi. Iš pradžių jie net ketinę Šiaurės Airijoje pasilikti ilgiau, bet netrukus pajuto – tai nėra saugi šalis.
„Nors ir nėra jokių karinių veiksmų tarp airių ir britų, tačiau įtampa labai jaučiama. Pavyzdžiui, įsėdus į taksi, vairuotojas gali paklausti: kas tu – protestantas ar krikščionis, o tik po to klausia, kur vežti. Miestuose jaučiama trintis tarp atskirų rajonų. Tai tikrai ne ta vieta, kur gali vakare drąsiai išeiti į gatvę ar kiemą. Policija čia važinėja tik šarvuotais automobiliais, policininkai išlipa ginkluoti… Pietinė Airija visiškai kitokia“, – prisiminimais dalijosi Audrius ir Salomėja.
Jų teigimu, Šiaurės Airijoje situacija dar labiau pasikeitė, kai buvo pritarta Jungtinės karalystės pasitraukimui iš Europos Sąjungos.
„Prasidėjo klausinėjimai: tai kada važiuosit namo? Po „Brexit“ balsavimo iškart pasijautė kitoks požiūris“, – tvirtino Salomėja.

Ir darbas, ir malonumas

Pietų Airijoje taip pat ilgai neužsibuvo. Audriui pasitaikė pasiūlymas pagal specialybę dirbti Norvegijoje. Tokios progos jis negalėjo atsisakyti. Darbą gavo ir Salomėja, bet jau ne pagal specialybę.
Taip pernai jie ir atsidūrė Norvegijoje. Flamo mieste Audrius dirbo turistus aptarnaujančios komandos vadovu. Šis miestas garsus Flamo geležinkeliu, nutiestu tarp dviejų kurortų palei fiordus. Audrius pasakojo, kad šiuo nuostabiu maršrutu per turistinį sezoną pravažiuoja apie 2 mln. žmonių.

Flåm miestelis, kuriame gyvenome ir dirbome bei atplaukęs kruizinis laivas su turistais, 2018 gegužė. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Audriui su Salomėja teko aptarnauti ir turistus, atvykstančiais įvairiais keltais, ir kruiziniais laivais.
„Atplaukdavo kruiziniai laivai po keturis tūkstančius keleivių ir daugiau. O jei dar pora tokių laivų, tai darbo būdavo daug. Reikėdavo visus keleivius sužiūrėti, kad nepasiklystų, pagelbėti, jei kokie nesklandumai būdavo, ypač dėl kalbos. Teko nemažai bendrauti gestų kalba“, – pasakojo Audrius.
Pasak jaunos poros, gyvenimas Norvegijoje buvo ne tik darbas, bet kartu ir malonumas, nes, padėdami turistams, jie ir patys turėjo galimybių pasigrožėti gamtovaizdžiais, pamatyti neeilinių dalykų.

Kalėdų Senelio linksmybės

Prasidėjus kalėdiniam laikotarpiui, Audriui teko dirbti ir Kalėdų Seneliu. Tai buvęs bene smagiausias iš visų darbų.
„Buvo smagu matyti laimingus turistus, kurie išlipa iš laivo ar traukinio ir pamato juos pasitinkantį Kalėdų Senelį. Džiaugiasi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Tvyranti šventinė nuotaika veikia, visi nori nusifotografuoti su Kalėdų Seneliu ar tiesiog apsikabinti“, – prisiminimais dalijosi Audrius.
Pasibaigus šventiniam periodui, po Naujųjų, pora grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Krakiuose. Iš pradžių planavo čia likti tik iki balandžio – prasidėjus turistiniam sezonui vėl rengėsi išvykti į Norvegiją ir kibti į senuosius darbus.
Ilgiau pabuvę gimtoje šalyje Audrius su Salomėja pradėjo svarstyti apie galimybę pasilikti čia visam laikui.
„Iš tiesų pavargome važinėti po užsienį – iš vienos vietos į kitą. Jau norisi ramybės, savos šeimos, savų namų. Taip pat kilo mintis pamėginti ką nors savo sukurti Mažeikiuose, nes eiti pas kitą dirbti už lietuvišką atlyginimą jau nebesinorėjo. Jau turėjome karčios patirties“, – tvirtino Audrius.

Darėsi vis sunkiau

Salomėja pritarė vyro išsakytoms mintims. Pasak jos, kiekvienas išvažiavimas į užsienį darėsi vis sunkesnis.
„Kiekvienas išvažiavimas darėsi vis skausmingesnis, sunkiai išgyvenome išsiskyrimą su artimais žmonėmis. Nors atrodė, kad turėtų kaip tik darytis viskas lengviau ir paprasčiau, kai dažnai važinėji, bet mums buvo atvirkščiai“, – teigė Audrius.
Salomėjos pastebėjimu, net laikas užsienyje kitaip eina: diena bėga po dienos, ir grįžus į Lietuvą pajauti, kiek iš tiesų daug laiko parėjo. Ypač tai akivaizdu, pamačius draugų, artimųjų vaikus.
„Kai išvažiuoji, jie būna dar tokie mažučiai, o grįžti atostogų – jie jau gerokai ūgtelėję, ir tada suvoki, kiek daug prarandi, kai negali tiesiogiai bendrauti, matyti, kaip akyse viskas keičiasi“, – kalbėjo krakiškė.
Pasak Audriaus, būnat svetur, ryšys su artimaisiais silpsta, nors ir dažnai su jais pasikalbama, susiskambinama.
„Kai bendrauji dažnai, net ir kiekvieną dieną, visada yra apie ką kalbėtis. Kad ir apie menkiausią smulkmeną… O kai daug laiko praleidi užsienyje ir grįžti namo, susitikęs giminaičius paklausi, kas naujo, kas gero nutiko, sulauki atsakymo – nieko. Bet juk praėjo daugiau kaip pusė metų, negali būti, kad nieko nenutiko“, – samprotavo Audrius.

Tikisi likti

Dėl viso šito Audrius ir Salomėja liko Lietuvoje. Bent jau kol kas. Pora neslėpė, kad bet kada gali, reikalui esant, vėl išvažiuoti į užsienį, tačiau dabar to nenori ir nė neketina daryti. Įsikūrė Krakiuose, padeda ten gyvenančiai Audriaus močiutei. Jiedu jau įsigijo Haskių veislės šunį, tai tarsi dar vienas patvirtinimas, kad pora tikrai liks čia.
Savo verslą jie nusprendė pradėti Mažeikiuose. Paklausus, kodėl pasirinko būtent šį miestą, Audrius atsakė, kad mažesniame mieste palankesnės sąlygos verslui, tuo labiau kad Mažeikiai jam – gerai pažįstama vieta.
„Galvojame įsirengti masažo kabinetą, kadangi tai yra labai artima Salomėjai, ji visada norėjo šį darbą dirbti, tuo labiau, kad ji yra diplomuota kineziterapeutė-masažuotoja“, – kalbėjo Audrius.
Pats kol kas tik padeda Salomėjai, nuolatinio darbo dar neturi.

Viskas įmanoma

Viena iš pirmųjų vietų, kur pora kreipėsi dėl savo verslo pradžios, tai buvo Mažeikių verslo ir turizmo centras. Šios įstaigos vadovė Jolanta Gintalienė suteikė visą reikalingą pradinę informaciją.
Neseniai savo verslą pradėję plėtoti krakiškiai sako, kad tiek pati Lietuva, tiek savivaldybės yra labai suinteresuotos, kad jaunimas neišvažiuotų, o kurtųsi čia pat, tam sudaro palankias sąlygas.
„Reikia tik noro patiems ką nors daryti, imtis iniciatyvos, rašyti projektus, aktyviai visur dalyvauti, ieškoti patiems būdų ir po to jau gauti paramą pradedant verslą. Tik reikia žinoti, kur kreiptis, ir viskas įmanoma“, – įsitikinę šiedu jauni žmonės.
Jie teigė tai patyrę savo kailiu.
„Kur besikreipėme, galima sakyti, visur buvome maloniai sutikti: tiek rajono Savivaldybėje, tiek „Sodroje“, tiek kreipiantis mokestiniais klausimais. Lietuvoje yra vienos iš geresnių sąlygų kurti verslą. Tikrai netiesa, kad tai lengviau užsienyje“, – įsitikinęs Audrius.
Tiesa, jis pripažino, kad teko susidurti ir su blogai nusiteikusiomis darbuotojomis, kurios, užuot paaiškinusios, kas ir kaip, pasiūlė visos reikiamos informacijos patiems ieškoti internete.
„Tačiau vėl kelis kartus paklausus, sužinojome ko reikia. Daug kas priklauso ir nuo pačių besikreipiančių žmonių. Jei maloniai paklausi, tai maloniai ir atsakys. Jei pats būsi piktas arba vaizduosi, kad pats viską geriau žinai, tai nieko ir nebus. Svarbu nebijoti klausti, kad ir kelis kartus“, – sako Audrius.
Poros teigimu, maždaug per dvi savaites jiems pavyko susitvarkyti visus reikalingus dokumentus. Šiuo metu Salomėja jau priima klientus. Moteris įsitikinusi, kad pati geriausia reklama esanti iš lūpų į lūpas.

Mažo miesto privalumai

Tai dar vienas esantis mažo miesto privalumas – savų klientų ratas greičiau atsiranda, vienas kitam pasako.
„Daug kas klaidingai galvoja, kad masažas prabangos dalykas, taip tikrai nėra, masažas yra tiesiog viena iš atsipalaidavimo formų. Vieni, kad atsilaiduotų po sunkių darbų, važiuoja žvejoti, kažkas skaito knyga ar vartoja alkoholį, o čia – lyg ir tas pats, poilsis ir atsipalaidavimas“, – mano Audrius.
Salomėja mano, kad kol kas Lietuvoje nėra kineziterapijos kultūros, kaip profesija ji yra labai jauna.
„Užsienyje kineziterapeuto profesija laikoma prestižine, prilyginama gydytojui, o pas mus kol kas taip nėra. Ir ne tik dėl žmonių požiūrio, bet ir atlyginimo atžvilgiu“, – įsitikinusi Salomėja.

Pasigenda tautiškumo

Pasak Salomėjos ir Audriaus, užsienyje labiau laikomasi tautinių vertybių, jos labiau puoselėjamos nei pas mus, Lietuvoje.
„Jei lygintume nepriklausomybes dienas, mes Lietuvoje jas kur kas kukliau švenčiame. Pavyzdžiui, Norvegijoje gegužės septynioliktąją, per nepriklausomybės dieną, net pačių mažiausių miestelių ar kaimų gyventojai išeina į gatves tautiškai pasipuošę, su vėliavėlėmis. Vertina tautiškumą, didžiuojasi savo valstybe. Pas mus visa tai kažkaip išsikvėpė. Pas mus dabar dažniausiai kas jau konkrečiai dalyvauja šventiniuose renginiuose – ir viskas. O juk beveik prieš trisdešimt metų per valstybines šventes ir pas mus gyventojai išeidavo į gatves, kaimynai sveikindavo kaimynus. Trispalvę nešdavo bet kas, nuo mažiausio iki didžiausio, gaila, kad dabar to nebėra“, – kalbėjo Audrius.
Pasak jų, kartais emigrantai užsienyje labiau jaučiasi lietuviai esą, nei čia gyvenantieji.
„Mes pagal galimybes dalyvaudavome tautiniuose renginiuose užsienyje. Jausdavome dalelę šalies šalia savęs“, – kalbėjo pašnekovai.

Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Naujienos iš interneto

traffix.lt
Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.