Poeto ir fotografo surengtoje parodoje – pamąstymai apie realias ir išgalvotas antis

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Liepos 16 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centre atidaroma mažeikiškio poeto, fotografo Virginijaus Sungailos nuotraukų paroda „…antys…“
Parodos atidarymo išvakarėse su jos autoriumi kalbėjomės apie fotografiją, poetinius tekstus ir ančių bei „ančių“ įvairovę.

– Fotografija. Akimirkos, kurios kitiems gali būti nematomos. Primink, kaip visa tai atsirado Tavo gyvenime.
– Mes save metų metus klaidiname, kol tas klaidinimas vieną gražią dieną virsta kažkuo, ko pats net nesitikėjai, kad turi tą kažką savyje. Mano klaidingi pastebėjimai visada surasdavo savo vietą ir jie ten gyvendavo. Bet kartą aš sutikau bičiulį, kuris norėjo atsikratyti sena „muiline“. Aš paprašiau, kad jis jos neišmestų, man atiduotų, nors daiktas buvo jau apgedęs.
Tas gedimas man tik padėjo, nes pradėjau pirma fiksuoti debesis, po to – šaknis. Ir tik po to kaip tikras Vandenis suradau vandenį.
Ar tas vanduo gražus, ar ne, aš nežinau. Bet jis mane traukia ir ramina. Esu girdėjęs, kad kai kuriuos žmones irgi ramina tie vandens atspindžiai mano fotografijose…

– Galiu pajuokauti? Tu vis dar nenutolsti nuo vandens. Buvo miesto atspindžiai tvenkiniuose, rudens lapai, panašūs į vienišas valtis. O gal žmones… Dabar – antys, vandens paukščiai. Kodėl būtent jos?
– Man labai patinka juokauti. Labai geras yra juodas humoras. Dažnai juokiamės iš savęs, nes iš kitų juoktis yra sunkiau. Dabar man dažnai tenka juoktis kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį vienuose valdiškuose namuose.
Dukra sako: „Tėti, mes atvažiuosime, kad galėtume pasijuokti.“ Dabar jau su vaikais, anūkais taip prisijuokiame, kad net nepatogu darosi dėl savo burnų, nes lūpos skauda, kai esi ilgai išsišiepęs.
Oi, klausimas buvo apie kitką… Na, gulbės būtų gal puošniau, bet antys man, kaip paprastam žmogui, yra artimesnės ir suprantamesnės.
Taigi, antys. Teko Anglijoje dirbti laukinių žvėrių ir paukščių fabrike. Apie tai, kaip ir ką dirbau, nepasakosiu, nes ši patirtis – ne iš malonių prisiminimų. Ir ten buvo ančių. Aš tiesiog savo pasąmonėje, matyt, nebegaliu susitvarkyti su tais Anglijos „vaizdiniais“…

– Ar daug ančių jau „pagavai“ ir sukaupei, kad išeitų paroda? Kaip atrinkai geriausias fotografijas? Kokiu principu?
– Parodoje yra 15 fotografijų, vienoje jų išties yra „antis“. Tikiu, kad tai bus pastebėta. Fotografijų su antimis iš viso jau yra apie penkiasdešimt, na, gal per keturiasdešimt, dabar man sunku pasakyti. Kažkada buvau sugalvojęs kitokią parodą, sumanymas buvo kitoks, bet dabar apsistojau ties paprastumu. Tos pirminės savo idėjos neatsisakau ir tikėkimės, kad ją kažkada įgyvendinsiu. O kas yra antys, rašo žodynas.lt

Virginijaus SUNGAILOS nuotr.

Įdomiausios ir spalvingiausios antys yra tos, kurios nėra pagautos ar išgalvotos. Apie mane paleistas antis aš kolekcionuoju, nes man jos būna labai netikėtos. Žinoma, ne visos jos man patinka, bet žmonėms negalima uždrausti fantazijų, vaizdinių, jei jie tam turi gabumų. Teisybę pasakius, rinkau ir turbūt ne tas išrinkau.
Čia aš tokią antį dabar paleidau… Tiesiog tuo metu man patiko turimų ančių visuma. Jei būčiau jas rinkęs po paros ar dviejų, tai tikėtina, vaizdai būtų kitokie.

– Parodos pavadinimas – „…antys…“ Žinau, kad Tau, rašančiam žmogui, poetui, kiekvienas ženklas yra svarbus. Ką slepia šie daugtaškiai, kokią potekstę?
– Jei aš papasakosiu apie kiekvieną daugtaškyje esantį tašką, jų potekstes, tai jau nebebus antis.
Aš nesakau, kad su manim visada yra įdomu. Yra žmonių, kurie manęs visiškai nepažįsta, niekada nėra net bendravę, bet tokių ančių priskraidina, kad Žiulio Verno fantazijos nublanksta prieš jų „atradimus“ apie mane.
Su tokiais žmonėmis norėčiau pasikalbėti ir paklausti, kaip gali kilti tokia sąvoka – neva aš esu „konteinerių rašytojas“. Tai naujas žodžių derinys, tik ką jis reiškia? Kad aš rašau prie konteinerio ar kad apie konteinerius rašau? Ar tai yra kažkas labai baisaus, ar tai yra užkrečiama?
Apie tai norėčiau sužinoti iš vietinių „antininkų“.

– Iki šiol Tavųjų parodų pristatymo principas buvo derinti vaizdą ir žodį. Dar pridėti ką nors pikantiško, pavyzdžiui, kulinarinį šedevrą…
Jei pasinaudosi proga dar ką nors pakviesti į Verslo inkubatorių, į savosios parodos atidarymą, išduok paslaptį, kuo įdomus bus šis mažeikiškių susitikimas su autoriumi?
Tiesiog šį kartą bus mano mama. Ir tai nėra antis. Kad ją turiu, yra tik malonus stebuklas.

– Gal galime mūsų interviu užbaigti vienu trumpu eilėraščiu, kurį būtinai norėsi perskaityti pristatydamas „…antis…“?
– Eilėraštis tik vienas atėjo į galvą. Jis yra iš pirmos knygos:

Įdomu
Būtų
Nusileisti
Į
Smegenis
Ir
Paklausti
Tiesos
Kodėl
Ji
Yra
Išprievartaujama
Per
Kalbančio
Lūpas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*