Prieš Velykas turime iš naujo pradėti gyvenimą

Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji koordinatorė Marija Liugienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Seniau buvo labai įdomu – prieš Velykas žmonės iš bažnyčios nešdavosi šventintos ugnies, namo lėkte lėkdavo, kad ši neužgestų, o dabar į bažnyčią nešasi degtukų, kad kunigas juos pašventintų, – kalbėjo Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji koordinatorė Marija Liugienė.
Labai graži Didžiojo šeštadienio apeiga – šventintos ugnies ir šventinto vandens nešimas namo. Bažnyčioje tą dieną šventinamas vanduo, o šventoriuje būdavo uždegamas laužas ir šventinama ugnis.
„Aš etnologiją esu baigusi savo tėvo dvare. Jis buvo labai konservatyvus žmogus ir sakydavo: „Vaikai, kaip radom, taip ir palikim“. Jis visada laikėsi senųjų papročių. Dzūkijoje senosios apeigos nunyko vėliausiai“, – priminė M. Liugienė.
Kuo ypatingos Velykos – Kristaus prisikėlimo iš mirusiųjų diena, kurią sekmadienį, kovo 27-ąją, švęs krikščioniškasis pasaulis? Kaip joms reikia pasiruošti ir kokius ritualus atlikti? Kas atstojo Velykas senovės baltams? Apie tai – interviu su senųjų papročių žinove bei puoselėtoja M. Liugiene.

– Artėja Velykos – didžioji pavasario šventė. Švenčių samprata ir pats šventimas per dešimtmečius keičiasi. Jauni žmonės pavalgys Velykų pusryčius su šeima, o vakare galbūt eis į naktinį klubą.
– Velykas reikia leisti šeimos aplinkoje, būti su saviškiais. Joks naktinis klubas šeimos neatstos. Bet visų pirma tai šventei reikia pasiruošti. Kuo didesnė šventė, tuo ilgesnis pasiruošimas jai.
Ruošimasis Velykoms prasideda septynias savaites iki jų trunkančiu pasninku ir gerais darbais. Turime atleisti skriaudas, atiduoti skolas. Susitvarkyti namus, savo vidų ir tarsi iš naujo pradėti gyvenimą. Tai yra labai svarbu. Tam kvietė ir senasis baltų tikėjimas, tam kviečia ir krikščionybė.
Senovės lietuviams buvo svarbus gamtos ir viso, kas gyva, atbudimas, prisikėlimas. Krikščionybėje Velykų smaigalys nukreiptas į dvasinį žmogaus prabudimą ir prisikėlimą. Bet tai neprieštarauja vienas kitam. Kad žmogaus sieloje įvyktų šventė, reikia pasninkavimo, išsivalymo, Atgailos sakramento priėmimo ir nuodėmių atleidimo. Septynias savaites prieš Velykas nevalgoma mėsos, pieno produktų, tiktai augalinis maistas.

– Velykos – Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų šventė. Kuo ypatingas krikščioniškas jų šventimas? Kas atstodavo Velykas senovės baltams?
– Lietuviškose Velykose, kaip ir visose kalendorinėse šventėse, yra suaugę senieji pavasarinio virsmo ir krikščioniškųjų Velykų papročiai. Ir ta jų simbiozė labai gražiai dera.
Baltiškieji papročiai primena, kad Velykos žemdirbiui – metų pradžia. Prasideda naujas – pavasario – darbų ciklas, nuo kurio priklauso būsimasis derlius. Tai – labai atsakingas momentas, bandoma jį užsitikrinti įvairiais magiškais veiksmais ypatingu laiku – per pavasario šventes. To laikotarpio apeigoms priskiriamas dainavimas, jaunimo paprotys suptis, pilstytis vandeniu ir kiti magišką poveikį turintys veiksmai. Spėjama, kad senovės baltų Velykos galėjo būti pavasario lygiadienis.
Krikščioniškasis Velykų pradas susijęs su Kristaus prisikėlimu. Dar anksčiau – trylika amžių prieš Kristų – žydai išėjo iš Egipto nelaisvės ir pradėjo švęsti Paschą. Ši šventė – tai žydų išsivadavimo iš Egipto nelaisvės paminėjimas.
Kristaus laikais žydai Paschą jau šventė. Daug vėliau per Paschą įvyko Kristaus prisikėlimas.
Kristus – gyvybės, šviesos nešėjas. Ir jis prisikelia, ir gamta prisikelia. Šios abi žinios labai dera tarpusavyje.
Verbų sekmadieniu prieš Velykas prasideda Didžioji savaitė. Svarbiausios jos dienos – Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis, Didysis šeštadienis ir sekmadienis – Velykos.

– Kas vyko ir ką reikia daryti Didįjį ketvirtadienį?
– Didysis ketvirtadienis – švarinimosi, apsivalymo diena. Bažnyčioje tos dienos veiksmas eina savo ruožtu, kasdienybėje – savo. Ketvirtadienį Kristus su savo mokiniais švenčia paskutinę vakarienę. Kviečia: dalykitės duona – tai yra mano kūnas, gerkite vyno – tai yra mano kraujas – įsteigia švenčiausiuosius Sakramentus.
O liaudyje, kaip ir prieš kiekvieną didžiąją kalendorinę šventę, vyksta apsivalymas.
Didįjį ketvirtadienį reikia susitvarkyti namus – išplauti grindis, nuvalyti dulkes, pakeisti patalynę, taip pat iššluoti kiemą, išgrėbstyti sodą.
Anksčiau Didįjį ketvirtadienį vadino žaliuoju ketvirtadieniu. Tai diena, kai persodinamos kambarinės gėlės. Nes tada būna pilnatis, o tai, kas pasodinta per pilnatį, labai gerai auga.

– Kuo ypatingas Didysis penktadienis?
– Tą dieną jau mažiau dirbama. Laikomasi tylos, ramybės, susikaupimo, nes tai – diena, kai žmogus užmušė Dievą. Didysis penktadienis susijęs su atgaila. Mano tėvų namuose Dzūkijoje Didįjį penktadienį radijas būdavo išjungiamas, o apie kokias nors linksmybes nebūdavo nė kalbos.
Senųjų laikų žmonės už visus įvykius prisiimdavo asmeninę atsakomybę ir kiekvieną šventę išgyvendavo taip tarsi viskas vyktų čia ir dabar – viską sudabartindavo.
Didįjį penktadienį bažnyčiose įrengiamas Kristaus kapas, kur paguldomas jo kūnas. XX a. pradžioje vykdavo labai įdomios apeigos – Judo (liaudyje vadinamo judošiumi), išdavusio Kristų, išvarymas iš bažnyčios po vakarinių mišių. Kai kunigas užgesindavo paskutinę žvakę, visi atsigręždavo į duris ir, mosuodami atsineštomis lazdomis, vydavo durų link nematomą judošių. Dabar taip nebūna. Užtat per vakarines mišias giedamos labai gražios, liaudies sukurtos giesmės.
Nei ketvirtadienį, nei penktadienį bažnyčiose neskamba varpai – jie prabyla tik šeštadienio vakarą.

– Ką reikia daryti Didįjį šeštadienį? Ar tik velykinius valgius gaminti?
– Labai graži Didžiojo šeštadienio apeiga – šventintos ugnies ir šventinto vandens nešimas iš bažnyčios namo. Bažnyčioje tą dieną šventinamas vanduo, o šventoriuje uždegamas laužas ir šventinama ugnis. Sukraudavo didelį laužą, į jį sudėdavo ir senus medinius kryžius. Tada įdegdavo beržinę pintį.
Seniau būdavo labai įdomu – tą įdegtą beržo pintį, sukdami ratus aplink galvą, kad ugnis neužgestų, žmonės nešdavo namo. Iš mano gimtojo Mardasavo kaimo į bažnyčią Marcinkonyse (Varėnos r.) – 10 kilometrų, tad į namus parnešti ugnį būdavo nelengva. Tai buvo jaunų vyrų darbas – jie ir arkliu parjodavo, ir bėgte parbėgdavo su ta pintimi.
Krosnis jau būdavo iššluota, joje sukrautas lauželis naujai ugniai įžiebti. Seniau ją saugodavo visus metus, vėliau – iki Sekminių. Dabar saugo iki Velykų pirmosios dienos. Skolintis ugnies jokiu būdu negalima, – buvo baiminamasi Perkūno rūstybės. Šventintos ugnies dabar neparsineši, todėl bažnyčioje šventinami degtukai.
Parneštą šventintą vandenį perimdavo tėvas – apšlakstydavo juo šeimą, apeidavo namus, kelis lašelius įkrapindavo į šulinį, nueidavo netgi į tvartus. Troboje tas vanduo būdavo laikomas prie šventų paveikslų. Ar gimsta, ar miršta, ar vaikui išgąstis – šventintas vanduo būdavo naudojamas visais gyvenimo atvejais.
Šeštadienį moterys gamina velykinius valgius, juos neša į bažnyčią pašventinti. Juk Velykų dienos valgymą reikės pradėti nuo šventinto maisto. Šeštadienio pavakare visi išsimaudydavo pirtyje.

– Kuo ypatingas Velyknaktis – naktis iš šeštadienio į sekmadienį?
– Anksčiau prie Kristaus kapo bažnyčioje būdavo budima ir meldžiamasi jau nuo Didžiojo penktadienio – tos dienos, kai jis buvo nuimtas nuo kryžiaus ir palaidotas. Aišku, per tas kelias paras, kol ateis Velykos, žmonės visko prisigalvodavo.
Kai kuriose Žemaitijos bažnyčiose per Velyknaktį vyksta visokie vaidinimai. Mažeikių rajone iki šiol vieni apsirengia Romos kareiviais ir per Velyknaktį budi prie Kristaus kapo. Apsirengusieji žydais nori pavogti Kristaus kūną. O jei kuris iš budėtojų snaudžia, pakiša jam po nosimi amoniako, uždeda ant nugaros kopėčias ir jomis lipa.
Man buvo įdomu, kai iš UNESCO atvykęs žmogus kaip pavyzdį pasakojo, kad kažkuris Balkanų krašto kaimas ruošia kostiumus Velyknakčiui, skirstosi „vaidmenis“. Jis labai nustebo, kai pasakiau, kad ir pas mus kai kuriuose rajonuose taip būna.
Tai tarsi sudabartina tą veiksmą, kuris vyko prieš 2015 metų – atrodo, tarsi jis vyktų dabar.
Didžioji savaitė baigiasi šeštadienio vidurnaktį. Tikintieji sveikina vienas kitą, džiugiai sakydami „Kristus prisikėlė!“ ir skelbdami, kad prasidėjo svarbiausia krikščionių šventė – Velykos.

– Ar tikrai Velykų rytą į bažnyčią reikia eiti kuo anksčiau?
– Velykų rytą bažnyčiose gaudžia varpai, skamba garsioji giesmė „Linksma diena mums nušvito, visi laukiam džiaugsmo šito“. Tai – tiesiog nepakartojamas momentas, neapsakomas džiaugsmas. Kaip to buvo laukiama – ir tai išsipildė. Velykų rytą bažnyčioje taip pat šventinami valgiai ir vanduo.
Į bažnyčią reikia eiti laiku, bet grįžti kuo anksčiau. Po mišių visi galvotrūkčia skubėdavo namo. Buvo tikima, kad kuris pirmas atsisės prie Velykų stalo, tas anksčiausiai darbus nudirbs, bus sveikas, jam seksis visus metus, jis visur pirmaus. Užtat visi namo lėkdavo strimgalviais –įvykdavo net avarijų, apsiversdavo vežimai, žmonės susižalodavo per tą skubėjimą.
Atsimenu, kaip mes, vaikai, po mišių puldavom lauk iš bažnyčios ir skuosdavom namo kuo greičiau, kad pirmi atsisėstume prie Velykų stalo.

– O koks turėtų būti Velykų stalas?
– Jis kitoks negu Kalėdų. Kalėdų staltiesė turi būti balta, o Velykų – gelsva, melsva, žalsva. Stalas būtinai papuošiamas kuo nors žaliuojančiu – bruknienojais, pataisais, „kačiukais“, daigintais kviečiais ar žibuoklėmis.
Pusryčius reikia pradėti nuo šventinto maisto. Pagrindinis Velykų valgis, simbolis – marginti kiaušiniai. Paprastai tėvas išrenka gražiausią margutį, jį nulupa, o motina supjausto į tiek dalių, kiek prie stalo yra žmonių. Visi jį pasidalija lyg Komuniją. Tai reiškia, kad mes esame visuma – šeima.
Tada galima daužtis kiaušiniu su šeimos nariais. Būtinai reikia išsirinkti kiečiausią, kad laimėtum, kad nebūtum sutriuškintas pačiu pirmuoju smūgiu. O kiaušinio tvirtumą reikia patikrinti kalenant jį į dantis. Labai svarbu prisiminti, su kuo pirmu daužeisi margučiais. Jeigu per tuos metus pasiklysi miške, mieste, svetimoje šalyje ar gyvenimiškoje situacijoje ir nežinosi, kaip pasielgti, turėsi atsisėsti, nurimti ir prisiminti, su kuo pirmu daužeisi margučiu per Velykas. Ir tada viskas pasidarys aišku – kur eiti, ką daryti, kaip elgtis. „Atsisuka galva“, kaip dzūkai sako.
Po daužimosi kiaušiniais – kiti šventiniai valgiai, klevų bei beržų sula. Pasninkavę septynias savaites, visi džiaugdavosi per Velykas gavę mėsos – ant stalo būdavo ir keptos kiaulienos, ir šaltienos, net ir žąsis. Būdavo griežtai suskirstyta, ką valgyti pirmąją Velykų dieną, ką – antrąją ir ką trečiąją bei ketvirtąją. Anksčiau Velykos būdavo švenčiamos keturias dienas.
Po to ilgo pasninko organizmą atgaivinti sula – tiesiog pasaka. Sulos prileisdavo statines. Klevų sula pirmiausia pradeda tekėti. Jos negalima rauginti – ją suvartodavo pirmąją. O beržų sula rauginama. Ją statinėje užpildavo avižomis, iš šių pasidarydavo tokia „pluta“ ir sula nerūgdavo. Būdavo, prakrapštai tą „plutą“ ir pasisemi stiklinę.
Po Velykų pusryčių, kurie nusitęsdavo iki pietų, vyresni žmonės eidavo ilsėtis. Vaikai, aišku, nekantraudavo bėgti kiaušiniauti, bet tėvai dar neleisdavo. Lankyti krikšto motiną, gimines, kaimynus buvo priimta antrą ir kitomis Velykų dienomis.

Kalbėjosi Laima Žemulienė (ELTA)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

scroll to top