- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Pristatome geriausius konkurso „Atostogauk“ darbus

Agnės Saunoraitės iš Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos kūrinys „Ilgėjimasis“ menų studijos „Erdvė“ paskelbtame rašinių konkurse „Atostogauk!“ pelnė trečią vietą.
Kūrinys išsiskiria gilumu, filosofiškumu, jame apmąstoma draugystė, žmonių santykis. Minima ir kelionių, atostogų tema. Kūrinio autorė teigia mėgstanti keliauti, nes kelionėse tarsi atranda save iš naujo. Taip pat gimnazistei patinka „skaityti, gilintis ir domėtis įvairiais dalykais, kurie patraukia akį. Žinios yra didžiausia dovana, kurią gali sau suteikti“.

Agnė Saunoraitė
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija, II c kl.
Lietuvių kalbos mokytoja: Ona Kelpšienė

Ilgėjimasis

Šiandien vėl sapnavau tave. Mes jau nutolusios šviesmečiais, kalbam skirtingom kalbom, į tave vėl turbūt reikia kitaip kreiptis, o aš pasikeičiau mintis, rūbus, muziką, įpročius taip, kaip kalbu. Tik širdis mano ta pati ir ji kalba man per sapnus. Nedrįsau prisipažinti, kiek kartų vis tave skaudinau ir trypiau, lyginau tave su kažkuo, kuris net nevertas būti autoritetu. Negalėjau ir nenorėjau prisipažinti, kokia svarbi man buvai. Ir esi. Negalėjau prisipažinti, kad buvai verta kažko daugiau nei tuščių komplimentų. Nenorėjau prisipažinti ir nenoriu, bet teks, nes dabar mano širdy atsirado tau kambarėlis. Aš jį vėdinu. Tu neužtrokši. Aš ten įdedu daug meilės ir viliuosi, kad augsi, kad man pavyks išlaikyti tave.
Aš daug ko išmokau šią vasarą. Išmokau, kad ne viskas būna gražu ir tęsiasi amžinai. Kartais žmonės ateina į tavo gyvenimą pamokyti ir parodyti, kas yra tikra ir kas yra neleistina. Išmoko prisijaukinti tave, pasijusti gerai, nors ir trumpam. Kartais tie žmones pasilieka su tavimi. Jie taip pat turi mažytį kambarėlį ir tai nepriklauso nuo to, kaip stipriai jie mus įskaudino. Galbūt tu jų nebematai, nebegirdi, bet jie čia, jie pasilieka ir aš noriu, kad tu su tuo susitaikytum.
Šią vasarą aš pagaliau leidau mums apsigaubti vandenynu lyg paltu ir leisti saulei mus bučiuoti. Leidau tau įsiskverbti į visas mano poras ir užpildyti plaučius oro, kurio jau senokai nebuvau įkvėpusi. Juokinga prisiminti, kad springdavau tuo oru vien galvodama apie tave. Aš tavęs galutinai dar neprisijaukinau. Nežinau, ar per dešimtmetį pavyks prisijaukti, bet pripažink, apie tave kalbėti yra ne šiaip sau tekštelėti žodžius ant stalo. Tu sunkiai apibrėžiama ir galbūt pirma prisijaukinsi mane, tuomet galbūt mums pavyks.
Mums reikės visko ir mes viską pasiimsim. Mums reikės naujų knygų ir saulėlydžių, skęstančių senamiesčio stoguose. Reikės oro uostų ir pasų, naujų ir senų dainų. Reikės žmonių. Žmonių mums reikės labiausiai, nes kaipgi mes tikėsime geresniais dalykais?
Aš noriu padėkoti šiai vasarai, kad mus supažindino. Prireiks laiko man tave mylėti, bet nenoriu tavęs sprausti į rėmus, kurie gali ištirpti. Noriu, kad kiekviena vasara mums duotų galimybę susipažinti iš naujo, atrasti save ir atgimti vėl.
Atėjus rudeniui nepradink, nepaleisk manęs, nei pučiant mėlynam vėjui žiemą, nei besiverčiančiais pumpurais iš sielos pavasarį. Galbūt mes ir kitu laiku galime pražydėti, bet vasarą viskas kitaip.
Per ilgai atostogavai, bet aš pati kalta, kad leidau tau eiti vienai.
Atsiprašau.
Tikiuosi susapnuoti tave darkart.