Pristatome geriausius konkurso „Grožio kultas“ kūrinius

Aura Malakauskaitė. Nuotr. iš asmeninio archyvo

17-metė Merkelio Račkausko gimnazijos mokinė Aura Malakauskaitė konkursui pateikė pjesę „Išorinio grožio karalystė“. Šioje pjesėje, kuri pripažinta vienu geriausių konkurso kūrinių, atsispindi jauno žmogaus gyvenimas. Kaip pastebėjo menų studijos „Erdvė“ nariai, šis kūrinys puikiai tiktų jaunimo teatrui.
Pasak autorės, savo mintis išlieti popieriuje ji pradėjo prieš ketverius metus. Nusprendusi dalyvauti konkurse, ji nutarė save išbandyti ir sukurti sudėtingesnio žanro kūrinį. „Buvo kur kas sunkiau, nei galvojau. Tai pareikalavo daug pastangų ir laiko, tačiau sugebėjau sudėlioti savo mintis“, – pasakojo A. Malakauskaitė.

Išorinio grožio karalystė

Veikėjai:
SAMANTA – septyniolikos metų moksleivė
LUKAS – aštuoniolikos metų Samantos vaikinas
ASTA – Samantos motina
KAROLINA – Samantos ir Luko draugė
GABRIELĖ – Luko sesuo
MANTAS – Samantos vaikystės draugas

Pirmas veiksmas
I scena
Samantos šeimos namai. Septinta valanda ryto. Samanta, apsivilkusi taškuotą suknutę, nusileidžia laiptais žemyn pas mamą.

SAMANTA: Mama, ar galiu su šia suknele eiti į mokyklą?
ASTA: Aišku, kad gali, mieloji!
SAMANTA: O ar Lukui patiks? Kaip manai? (sunerimusi)
ASTA: Samanta, pažiūrėk į save veidrodyje. Esi nepakartojamo grožio panelė. Jis neteks amo tave pamatęs. Todėl kelk galvą, keliauk į mokyklą ir pritrenk visus vaikinus savo grožiu!
SAMANTA: Ačiū, mama. Myliu tave! (apsivelka paltą ir išskuba į mokyklą)
II scena
Mokyklos koridorius. Samanta susitinka su Karolina, Mantu bei Gabriele.

SAMANTA: Labas rytas!
GABRIELĖ: Labas!
KAROLINA (šiek tiek uždususi): La-bas ry-tas.
MANTAS: Sveikos! (Karolinai) Ei, nusiramink, iki pamokos pradžios dar dešimt minučių. Nereikėjo taip jau skubėti.
KAROLINA: (atgavusi kvapą): Galvojau, jog pavėluosiu, nes reikėjo tobulai nusipiešti antakius. O ką jau kalbėti apie lūpų dažų spalvos pritaikymą prie šio turkio spalvos kostiumėlio (parodo į kostiumėlį). Vos radau tinkamą atspalvį. Juk turiu būti gražiausia mokykloje!
GABRIELĖ: Karolina, niekas labiau už tave nebando būti šios mokyklos „dyva“. Kartais atrodo, jog net per daug stengiesi.
KAROLINA: Nepavydėk mano nuostabios išvaizdos. Aš bent turiu tikrą grožio kulto supratimą (pavarto akis).
SAMANTA: Prašau, baikit. Gabriele, kur Lukas?
GABRIELĖ: Jis išvyko anksčiau iš namų. Sakė, jog su tavimi eina susitikti.
SAMANTA: Na, kaip matai, jo čia nėra.
Nuskamba skambutis.

MANTAS: Merginos, mums reikia keliauti į fizikos pamoką.

Moksleiviai pajuda fizikos kabineto link ir pradingsta minioje.
Užuolaidos užsitraukia.

Antras veiksmas
I scena
Po pamokų Lukas pakvietė Samantą susitikti miesto parkelyje.

SAMANTA: Kur tu buvai?! Kodėl neatėjai į pamokas?
LUKAS: Nenorėjau tavęs matyti. (pavarto akis)
SAMANTA: Ar kas nutiko? (sumišusi)
LUKAS: Aš nebenoriu būti kartu. Tu nesi man patraukli.
SAMANTA: Kodėl? Juk tiek gražių epitetų man kartojai. Sakei, jog esu gražiausia mergina pasaulyje. Kas pasikeitė?! (šaukia)
LUKAS: Aš tiesiog norėjau linksmybių.
SAMANTA (su ašaromis akyse): Kasdien bėgiodavau po namus su tavo megztiniu. Vis gaudydavau kvepalų dvelksmą, sklindantį iš jo. Lyg pametusi galvą lakstydavau ir vis mąsčiau, ką apsirengti, kad patiktų tau. Suknelė? Trumpi šortukai? Ar tiesiog paprasta palaidinukė, primenanti tą mažą mergaitę smėlio dėžėje. Ar tu nori, jog būčiau suaugusi mergina ir užsidėčiau aukštakulnius žudikus? Ar tiesiog trokšti turėti tą mažą mergytę šalia su mielais sportbatukais? Vieną dieną sakai, jog nori manęs kaip mamos, kaip geriausios draugės, kuri išklauso ir pataria. Sakai, jog būčiau santūresnė ir labiau suaugusi. Bet vos tik saulė vėl pateka, apšauki mane, jog esu per daug susikausčiusi ir lyg dirbtinė vaikštau miesto gatvėmis. Pyksti, jog ne iš karto prisijungiu prie tavo išdaigų. Tai kokią tu nori mane matyti? Kokios mano pusės trokšti šalia? (pradeda kūkčioti)
LUKAS: Samanta, nustok! (numeta kuprinę). Netrokštu tavęs. Nemyliu ir niekada nemylėjau. Nesi tu graži. Net nesi patraukli. Nebegyvenk pasakose, jog visi gali būti modeliai (pasiima kuprinę ir nueina).
SAMANTA: Šunsnukis! Nekenčiu tavęs!
Samanta sukniumba ant žemės ir pradeda raudoti. Jos balta, taškuota suknutė susipurvina.

II scena
Mantas, eidamas parko takeliu namo, pamato Samantą sėdinčią ant suoliuko ir verkiančią.

MANTAS: Samanta? Samanta! Kas nutiko?
SAMANTA: Lukas… Lukas… Jis mane paliko… (pradeda vėl raudoti).
MANTAS: Kaip? Kodėl? (stipriai apkabina sušalusią Samantą).
SAMANTA: Aš jam negraži… Nepatraukli… Nereikalinga… Aš niekam nereikalinga! (paslepia veidą delnuose).
MANTAS: Nusiramink, aš čia, šalia… Jis pats nesupranta, ką prarado. Esi viena fainiausių merginų mūsų mokykloje ir net šiame mieste. Neklausyk, ką toks kvailys sako (atsistoja). Stokis, palydėsiu tave namo.
SAMANTA: Gerai…
Du draugai grįžta prie Samantos namų.

MANTAS (žiūrėdamas į Samantos akis): Mieloji, nepamiršk, kas tu esi. Tu tokia vienintelė. Na, ir kas, kad kažkoks vaikinas tave įžeidė. Jis asilas, didelis asilas! Tu esi nuostabi. Jis yra tik bailys, kuris nevertas tavo ašarų. Dabar nusivalyk jas ir eik į namus. Nenoriu, kad sušaltum.
Mantas apkabina Samantos gležną kūną, pabučiuoja į kaktą ir apsisukęs nueina. Samanta dar valandėlę stovi prie durų ir akimis seka vis tolstantį Manto siluetą. Jam išnykus, mergina apsisuka ir žengia pro duris. Mažoji mergaitė dingsta tamsoje.
Užuolaidos užsitraukia.

Trečias veiksmas
I scena
Pirmadienio rytas. Mantas susitinka su Samanta prie mokyklos durų.

MANTAS: Labas, Samanta! (apkabina). Kaip laikaisi?
SAMANTA: Ai… Nežinau… (nusuka žvilgsnį). Gal galime eiti į pamoką?
MANTAS: Žinoma…
Du draugai žengia per mokyklos durų slenkstį. Staiga koridoriaus gale Samanta pamato Luką, apglėbusį Karolinos kūną.

SAMANTA: Mantai, tu irgi tai matai?
MANTAS: Deja, taip…
SAMANTA: Tuoj apsivemsiu. Nesuprantu, kaip ji galėjo taip pasielgti. Nors nenustebčiau, jei ir ją permestų per bortą. Galime gal eiti iš čia? Nenoriu matyti šių šlykštynių.
MANTAS: Gerai, gerai, einam.
Paaugliai nužingsniuoja į matematikos pamoką.

II scena
Po pamokų Samanta užtrunka chemijos konsultacinėje. Po jos, eidama koridoriumi savo spintelės link, išgirsta pažįstamus balsus.

KAROLINA: Labas, Lukai.
LUKAS: Sveika, mažyte (puola bučiuoti savo išrinktąją).
KAROLINA (atsitraukia): Prašau, neliesk manęs.
LUKAS: Kas tau? Nejau manęs nebenori? (suraukia antakius).
KAROLINA: Tiesą pasakius, ne.
LUKAS: Kaip tai ne? Juk čia aš. Bet kuri pana dabar galėtų ir norėtų būti mano. Net ir ta višta Samanta sutiktų dabar pas mane grįžti.
KAROLINA: Tai eik pas ją. Ir gali mane pamiršti, tau gi nebus sunku (suneria rankas ant krūtinės).
LUKAS: Gražuole, nenusišnekėk. Nenoriu aš tos šlykščios mergos.
KAROLINA: Tai tu esi vienintelis šlykštus žmogus šioje mokykloje. Palik mane ramybėje! Nenoriu būti su tokiu gyvuliu.
Karolina apsisuka ir jau ruošiasi eiti, tačiau Lukas ją sugriebia už rankos.

LUKAS: Karolina, tu nieko daugiau neturi be manęs, todėl baik čia nesąmones kalbėti (pavarto akis).
KAROLINA: Aš bent širdį turiu. Nenuostabu, jog tėvas tave paliko (nusišypso).

Staiga Lukas užsimoja ir skelia antausį Karolinai.

KAROLINA: Dar bent kartą mane paliesi, prisiekiu, pati savom rankom tave pasmaugsiu (nueina).

Lukas vienas lieka stovėti mokyklos koridoriuje. Viską girdėjusiai Samantai pašiurpsta oda. Mergina kaip tik galėdama greičiau palieka mokyklos pastatą ir žingsniuoja namo.
Užuolaidos užsitraukia.

Ketvirtas veiksmas
I scena
Samanta žingsniuoja parko takeliu namo. Ji niekur neskuba. Staiga išgirsta žingsnius už savęs ir atsisukusi pamato Luką.

LUKAS: Sama… Samanta, palauk.
SAMANTA: Ko nori iš manęs? Neužtektinai pasakei praėjusį kartą? (supykusi).
LUKAS: Aš atsiprašau už tai, ką tądien pasakiau. Po to karto negaliu išmesti tavęs iš savo minčių. Pasiilgau aš tavęs. Juk ir tu manęs, jaučiu tai (bando apkabinti Samantą, tačiau ji pasitraukia).
SAMANTA: Lukai, aš nieko nenoriu turėti bendro su tavimi. Todėl, prašau, palik mane ramybėje. Eik dėmesio maldauti pas Karoliną. Ar ir ją baidykle išvadinai? (pavarto akis).
LUKAS: Tarp manęs ir jos viskas baigta. Palikau ją dėl tavęs.
SAMANTA (nusijuokia): Ir tu tikiesi, jog ši višta dabar puls tau į glėbį ir maldaus grįžti pas ją? Nejuokauk. Ir nesakyk visiems, jog tu savo išrinktąją gyvenimo meilę palikai. Tai ji tave metė, pripažink tai.
LUKAS (sumišęs): Iš kur tu žinai? Jau ta kvailė pasakė?
SAMANTA: Kai kitą kartą aiškinsitės santykius, įsitikinkite, jog jūsų niekas negirdi (nusišypso).
LUKAS: Tu ką?! (iš pykčio numeta savo daiktus ant žemės).
SAMANTA: Taip. Gaila, kad to neišgirdo tavoji sesutė. Nemanau, kad jai tai būtų patikę.
LUKAS: Tu maža šlykštyne!
SAMANTA: Ironiška, jog dar visai neseniai buvau tavo gyvenimo meilė (suneria rankas ant krūtinės).
LUKAS: Jei kam išsižiosi apie tą pokalbį, nežinau, ką padarysiu tau!
SAMANTA: Gal ir man trenksi antausį? Juk tau taip paprasta mušti moteris.
Tolumoje Samanta pastebi Mantą. Jai palengvėja, nes žino, jog jis ją apsaugos.

LUKAS: Klausyk tu, višta… (nutyla išgirdęs Manto balsą).
MANTAS: Samanta, labas! O, labas ir tau (skeptiškai nužvelgia Luką).
SAMANTA: Sveikas. Palydėsi mane namo?
MANTAS: Žinoma!
LUKAS (Samantai): pasisaugok tu. (Susirenka išbarstytus daiktus ir nueina).
MANTAS: Kas jam? (sunerimęs).
SAMANTA: Karolina paliko jį, tai norėjo, jog pas jį grįžčiau.
MANTAS: Ir?!
SAMANTA: Nejuokauk, Mantuk. Aš dar turiu sveiko proto!

Draugai pradeda garsiai kvatotis. Mantas ir Samanta grįžo prie jos namų.

SAMANTA: Ačiū.
MANTAS: Už ką? (sutrikęs).
SAMANTA: Už viską!
Mergina pasistiebia ant pirštų galiukų, pabučiuoja jam į žandą ir apsisukusi greit nubėga į namus. Mantas, išmuštas raudonio, dar valandėlę stovi prie Samantos namo durų. Jo veide šmėsteli paslaptinga šypsenėlė. Vaikinas pagaliau apsisuka ir nužingsniuoja gatve savo namų link.
Tądien tarp dviejų vaikystės draugų užsimezga kur kas daugiau nei paprastas susižavėjimas.
Užuolaidos užsitraukia. Pabaiga.
Aura Malakauskaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*