Profesorius Petras Bielskis – apie teatrą ir jo žmones

Paulius Mylė yra sukūręs įvairiaplanių vaidmenų.Nuotr. iš asmeninio archyvo

Apie tai, kaip Klaipėdos universiteto (tuomet – Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto) studenčiokas Paulius Mylė pateko į Lietuvos teatro istoriją, „Santarvei“ pasakoja režisierius, teatrologas, buvęs mažeikiškio dėstytojas prof. Petras Bielskis.
„Aš nelabai tikiu, kad mokykla gali sukurti menininką. Greičiau mokykla išjudina jauno žmogaus prigimtį, pažadina jaunoje sąmonėje glūdinčius įgimtus gebėjimus. Paulius ir buvo tas jaunuolis su Dievo žyme kaktoje“, – tokia įžvalga pasakojimą pradeda profesorius.
Dabar – apie viską nuo pradžių.

PRIEŠISTORĖ. PIRMOJI „ŽALDOKYNĖ“

Nepriklausomybės aušroje Universiteto mokomasis teatras stato Boriso Dauguviečio komediją „Žaldokynė“.
Savu laiku (1948 m.) ją pirmą kartą pastatė garsi režisierė ir aktorė Kazimiera Kymantaitė Vilniaus akademiniame dramos teatre. Laikas koks! Pats stalinmetis, ūkininkai varomi į kolchozus, masiniai trėmimai, trečdalis Lietuvos miškuose, priešinasi… Ir, va, „Žaldokynė“! Apie kolektyvizaciją… Valdžiai lyg ir turėtų patikti, bet spektaklio premjerą vis stabdo. Ištvėrusi trylika partinių peržiūrų (dėl akių jas vadindavo „meno tarybomis“) ir pagaliau neapsikentusi Kymantaitė į paskutinę peržiūrą pasikvietė patį Antaną Sniečkų.
Jiedu buvo neblogi draugai nuo Maskvos laikų. Tam atsibodo „pieškų“ (visokios smukmės) zyzimas, ir ryžosi rizikai – leido spektaklį rodyti viešai. Bet partinė spauda vis niršo, vis pjudė aštriais straipsniais, ypač G. Zimanas. Kliauzės juokingos, bet piktos. Jie jautė, kad pjesėje yra kai kas užkoduota, kažkas antisovietinio, bet logiškai pagrįsti verdikto nesugebėjo.
Žaldokas, svyruojantis valstietis, nenori eiti į kolchozą. Bet greta Raudonosios armijos karininkas Jonas, tarybinis. Net Juozas Baltušis neperkando Dauguviečio rebuso (recenzija „Veikalas, iškraipęs tarybinę tikrovę“).
Žinoma, Kymantaitė – irgi gera lapė, gudri, moka mėtyti pėdas. Ji kiek galėdama stiprino bolševikinio karininko pozicijas. Joną vaidinti skyrė jaunam išlakiam aktoriui (Otonas Laniauskas), aprengė paradine uniforma, jis kalbėjo kaip orakulas, lozungais. Bet tarybiniais. O prieš savą ką pasakysi, ranka nekyla.

Smagūs studentiški laikai… Ar atpažįstate Paulių? Nuotr. iš asmeninio archyvo

MŪSŲ ISTORIJA. KĄ PASLĖPĖ DAUGUVIETIS?

Mokomojo teatro spektaklis kuriamas jau kitu laiku (1989), pačioje Nepriklausomybės aušroje. Jauni režisieriai (M. Nogaitis, G. Andrijauskas) dar plunksnas daigina, bet vis tiek reikia surasti sprendimą, atkasti pjesėje kažką tokio, kas tiktų naujam laikui. Negi vaidinsi apie kolektyvizaciją.
Pradžioj būtina suformuoti pagrindinę mintį, apie ką bus kalbama, arba nusakyti kūrinio temą. Čia ir prasideda. Jono Girėno, vieno iš protagonistų, vaidmuo patikimas Pauliui Mylei. Dažnai tinkamas vaidmenų paskirstymas nulemia spektaklio sėkmę. Bet sprendimo vis nėra ir nėra. Eina plikas sovietinis ideologizuotas tekstas. Nėra antro plano.
Ir čia netikėčiausiai įvyksta kūrybinis stebuklas. Stebuklai todėl ir yra stebuklai, kad atsitinka netikėtai, nelauktai. Vieną rytą atėjęs į repeticiją Paulius pateikia naują, savą kapitono Girėno versiją.

Remdamasis pjesės duotybėmis – ne savo išgalvotomis, o autoriaus siužetu – jis iškelia ir pagrindžia tikruosius personažo tikslus, elgesio motyvus ir būdus tiems tikslams pasiekti. Atkuria gyvenimą, kurio plika akim nesimato – atkasa antrąjį planą.
Pasirodo, Jonas, anot Pauliaus, ne šiaip sau grįžo į savąjį kaimą iš kariuomenės. Žaldokas stebisi: „Išėjo Jonas, o grįžo kapitonas!“ Kodėl valdžia taip pasitiki paprastu kaimo bernu? Kitas motyvas – Jonas viską daro slaptai, žvalgybos metodais: šnipinėja, slapta seka savo kaimo gyvenimą, provokuoja. Net pokalbiai su Ievute (akt. E. Barkauskaitė) ir pasipiršimas panašūs į tardymo frazeologiją, ideologizuoti.
Paulius parodo keletą epizodų sustiprindamas, išplėsdamas vertinimus. Taip atsiranda istorija apie Joną politruką, kamuojamą saugumiečio paranojos, arba apie tai, kaip tarybų valdžia užneria kilpą valstiečiui.
Tai visiškai nauja mūsų literatūroje – kaimo sunaikinimo, militarizavimo idėja, pridengta gerais norais. Paulius rado slaptą Dauguviečio komedijos kodą, pagrindė naują tikslų ir veiksmų planą. Būtent tai ilgus metus nujautė ir to bijojo partiniai cenzoriai. Dabar tik atsiskleidžia tie dyvų dyvai. Vien dėl to slaptojo kodo tamsiausiais sovietiniais laikais daug metų Lietuvos teatre buvo vaidinama aštriai antisovietinė komedija.

Iš tos naujos Pauliaus idėjos seka ir kiti spektaklio elementai, išryškėja groteskinis žanras. Buvęs nematomas kolchozo veislinis avinas (akt. R. Zenkevičius) pagal persirengėlių tradiciją jau realiai įlekia į sceną ir reikiamu metu išvaiko Žaldoko nedraugus.
Visai nauja situacija – verbalinis veiksmas paverčiamas fiziniu. Ta pačia stilistika įvedamas aktyvistų choras, kuris sudaro pyliavas iš valstiečių renkančią raudonąją gurguolę.
Ypač ta stilistika pasiteisino vaidinant IV klojimo teatrų krivūlėje (1991), L. Didžiulienės-Žmonos dvarelyje (Griežionėlėse), tikroje sodyboje, tikrame kieme. Aktyvistų gurguolė nuo kalnelio įsiveržė į sodybą, tempdami ratus, iškėlę raudonus lozungus. Artistai susimaišė su kieme buvusiais žmonėmis. Jaunimas iš kažkur ištraukė pokariu perdirbtą liaudies dainą:
Du broliukai urėdai,
Du broliukai partorgai
Tik aš viena komjaunuolė

Grėbiau lankoj šienelį…
Vieni dainuoja, kiti į vežimus krauna viską, kas papuola po ranka, – maišus su grūdais, namų apyvokos daiktus, net patvoryje sukrautas plytas. Pokaryje tai vadino prievartine rekvizicija, valdžia ima rekviziciją. Kaip skėrių antplūdis. Taip sukuriamas tikras prievartos gaivalas, kurio bijo Žaldokas. Ir kurio bijojo cenzoriai.
Štai ką gali teatre kad ir vienas gabus išradingas žmogus.

Gėlių Paulius yra gavęs daug, bet šios ypatingos. Ir dėl visuomenės pripažinimo, ir dėl artimųjų palaikymo. Nuotr. iš asmeninio archyvo

APIE MENININKĄ – AUKŠTESNIU REGISTRU

Tai graži istorija, kultūros raidos epizodas. Iškalbingas, bet tik epizodas. Aš labiau norėčiau ką nors gražaus papasakoti apie dabartinį Pauliaus gyvenimą.
Ornitologai sėdi prie aparatų ir stebi, kaip jauni gandriukai palieka savo gimtuosius kraštus, kaip įveikia didžiulius nuotolius, mato, kokius audrų ruožus, kalnynus, jūras įveikia, ir neramiai laukia, kada jie sugrįš (o gal nesugrįš) į senas lizdavietes. Žmogaus gyvenimas irgi ne mažiau sudėtingas.
Paulius su režisieriaus diplomu, it sužieduotas paukštis, sklando jau beveik trisdešimtį metų. Kaip jam sekasi sklandyti, gaudyti keliančias sroves ar kristi į oro duobes? Nereikia bijoti kristi. Be kritimų nebus ir kilimo džiaugsmo.
Reikia pasakoti, kaip žmogus vaikšto, būna, dirba ar gyvena. Bet tai jau tokia proza, rutina, o apie menininką norisi pasakoti aukštesniu registru.
Mūsų Salomėja rašė: „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios“. Apie gerą žmogų reikia pasakoti gerais žodžiais. Gražūs žodžiai pakelia žmogų.

Pauliaus istorijos nereikia gražinti. Užima kvapą vien tai, kad jis augina tris anūkus – Nojų, Joną ir Ąžuolą. Negana to, kad su savo Sonata užaugino Jorūnę ir Žygimantą, dar visi drauge (ir promočiutė Janina, Pauliaus mama) Lietuvai padovanojo tris vyrus, tris atžalas, tris nuostabias gyvenimo galimybes. Žinoma, lyg ir reikėtų dar ketvirtos, kad ir trapios atžalėlės. Reikėtų, ir tik tiek.
Gražus žodis – „sklando“. Mažeikių rajono Kultūros centro meno padalinio vadovo veiklos barų pėsčias neapeisi. Tuo labiau kad interesų ratas apima Prancūziją, Lenkiją, net Norvegiją, Vengriją, neminint kaimynų Latvijos ir Estijos. Ir teatras – išlikęs pasaulis pasaulyje.
Labai iškili P. Mylės veikla garsiojo Juozo Vaičkaus „Skrajojamajam“ teatre.

ATGIMĘS TEATRAS

Žinynuose rašoma: teatras, oficialiai gyvavęs 1911–1914 m., beveik po 100 metų atgimė Mažeikiuose Kultūros centro direktorės Kristos Kinčienės ir mokytojo eksperto Martyno Januškos iniciatyva. 2010-aisiais suvaidintas pirmasis J. Vaičkaus pastatytas spektaklis pagal Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės komediją ,,Velnias spąstuose“ (rež. Martynas Januška). P. Mylė jame sukūrė neįtikėtiną Tupio vaidmenį: kokie išraiškūs vertinimai (veidas informatyvus kaip enciklopedija), išradingi prisitaikymai, muzikali tempų ir ritmų kaita – darbas, vertas studijinės analizės. Spektaklio darna ir žanrinis švarumas, žinoma, giria ir režisierių M. Janušką. Žanrine prasme įdomūs Balio Sruogos „Dobilėlis penkialapis“ (2011) ir Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“ (2013, rež. Airida Lementauskienė).

Šiems Šv. Jono Pauliaus šimtmečio metams labai dera Karolio Voitylos pagal Šventraštį parašyta drama – oratorija „Jobas“. Popiežius sukūrė Žmogaus (Jobo) ir Dievo dialogą, norėdamas atskleisti žmogaus kelią į dieviškumą: per aspera ad astra. Pauliaus suvaidintas Jobas savo kentėjimu iškyla iki dievų rango.
Kad teatre atkurtum tokį žmogų, reikia tokiu žmogumi būti. Oratorijos reikia klausytis – vien matyti nepakanka. Ir nusakyti jos gal neįmanoma. Labai geras ir reikšmingas spektaklis.
Ir tai, kad spektaklis vaidinamas bažnyčiose, irgi išmintinga. Bažnyčia yra senieji teatro namai. K. Voityla būtų juo patenkintas. Jis mokėjo džiaugtis kuriančiu žmogumi.
Stebiuosi, kaip Paulius suspėja, bet, greta teatro, jo pilna ir koncertuose, renginiuose. Nepamainomas spektaklių, renginių režisierius, vedėjas.

Šiemet Pauliui suteiktas Mažeikių garbės piliečio vardas. Aš tuo džiaugiuosi dvigubai. Viena, kad kūrybingą ir darbštų kultūros žmogų bendruomenė deramai pagerbė. Antra, kaip senas jo mokytojas esu laimingas, kad galėdamas sugadinti talentingą gamtos kūrinį, nesugadinau.
Parengė Audronė MALŪKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*