- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Savanoris tarnybai atidavė beveik du dešimtmečius

Pasak Šarūno Juodelio (dešinėje), karinės savanorystės metu išmoksti ir to,
kas naudinga įprastame gyvenime. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Vienas vyriausių Mažeikių 603 pėstininkų kuopos karių savanorių Šarūnas Juodelis čia tarnauja jau devynioliktus metus. Net ir darbas Klaipėdoje, gausi šeima nenumalšina noro šokti į automobilį ar ant „plieninio žirgo“ ir skubėti į Mažeikius tobulinti karinių įgūdžių.

Stumia noras tobulėti

Dabar Klaipėdoje gyvenantis Š. Juodelis yra buvęs mažeikiškis, čia baigė Sodų vidurinę mokyklą. Kaip ir daugelis vaikų, vaikystėje po kiemą lakstydavo su mediniais šautuvais, jį traukė ginklai, noras pašaudyti. Vėliau gimė noras vyriškumo mokyklą išbandyti rimtai. Ne paskutinėje vietoje buvo ir patriotiškumas, noras išmokti ginti jau atgautą šalies nepriklausomybę.
Per aštuoniolikos metų kario savanorio tarnybą Šarūnas baigė net šešis kursus – bazinį kario savanorio įvadinį, kulkosvaidininko, radijo ryšio operatoriaus, medicinos paramos organizavimo pagrindų, instruktoriaus Nr. 1 ir nuotolinio apsaugos logistikos karininko.
„Pirmas dalykas, ką duoda kursai, tai yra atitrūkimas nuo kasdienio gyvenimo. Kai išvyksti į Ruklą ar kitus dalinius, jautiesi kaip patekęs į privalomąją karinę tarnybą, nes, vos įstojęs į karius savanorius, gavau darbą uostamiestyje ir negalėjau jos atlikti.
Antras dalykas – užsimezga naujos pažintys, pasisemi naujų įgūdžių, naujos patirties, prapleti žinių akiratį, sužinai tiek karinių, tiek ir civiliniame gyvenime naudingų praktinių gudrybių. Svarbiausia, kad išugdai ir tobulini savo sugebėjimus apginti ne tik savo šeimą, bet ir Tėvynę“, – sakė keturiasdešimtmetis Mažeikių kuopos karys savanoris.

Karjerai vartai neužverti

Pagrindinė savybė, kuri būtina, norint tapti kariu savanoriu, yra viena – būtinas noras gilintis į karybą. O po to jau seka visos tos savybės, dėl kurių tu pritapsi ne tik būdamas kariu savanoriu, bet ir visur – išmoksti nebūti egoistu, tampi bendraujantis, draugiškas.
„Fiziškai silpnesnis iš karto pamato, kad jam čia ne vieta, o daugiau jokio išskirtinumo nematau, išskyrus gal tai, kad būtinas užsidegimas ir patriotizmas“, – į klausimą, kokios savybės reikalingos savanoriui, atsakė pašnekovas.
Per ilgus tarnybos metus Mažeikių kuopoje daug kas pasikeitė: buvo ir tokių, kurie atėjo vien tam, kad išvengtų privalomos karinės tarnybos. Tie, vos tik sueidavo terminas, pasitraukdavo iš savanorių gretų. Kitai daliai savanorių teko palikti tarnybą dėl geresnės duonos užsienyje, tačiau nemažai ir tokių, kurie lieka ir nori tobulėti šioje srityje, palieka kuopą, bet dėl kitos priežasties: išeina į profesionalią tarnybą.
„Karys savanoris, galima sakyti, yra pirmasis žingsnis karinėje karjeroje. Vartai nėra niekam uždaryti, gali stoti į Karo akademiją, jeigu tik turi pašaukimą. Tokiu pavyzdžiu gali būti ir mūsų Evaldas Šalkauskas, kuris tapo kuopos intendantu“, – sakė karys savanoris.

Monotonijai – ne vieta

Tarnyba kuopoje Š. Juodelį, kaip ir kitus karius savanorius, traukia tuo, jog čia nėra monotonijos: nėra taip, kad keliesi ryte ir žinai, jog šiandien tik žygiuosi ar sėdėsi klasėje ir klausysi teorijos. Labiausiai traukia tai, kad kiekvienose pratybose laukia naujos užduotys, nauji pratimai.
„Nežinau, kaip kitiems, tačiau man dar labiau patinka, kai padėtį lauko pratybose apsunkina tokios sąlygos kaip lietus ar sniegas: tai užgrūdina, pats pratybų procesas tampa įdomesnis. Ekstremaliomis sąlygomis išmoksti išsaugoti budrumą, teisingai atlikti užduotis ir manau, kad kuo sunkesnės sąlygos, tuo lengviau gali būti realioje karinėje situacijoje“, – sakė pašnekovas.
Jis prisipažino, kad savanorystės pradžioje šeima pykdavo, klausdavo, ar tau reikia šios tarnybos, tačiau pamatę, kad beprasmiška atkalbėti, susitaikė. Kartais, kai vasaros mėnesiais būna ilgesnė pertrauka, net patys klausia: ar tu nevažiuoji.
„Buvę kuopos vadai rotacijos principu išvyko ir į Kretingą, ir į Klaipėdą. Ir mane ne vienas ragino vykti kartu, masino net tokiomis pat pareigomis, tačiau, kaip nuo pirmų pratybų tapau Mažeikių kuopos nariu, taip ir likau jai ištikimas. Ne kartą esame pripažinta geriausia kuopa rinktinėje, nuo pirmų dienų susibičiuliavę, nesinori visko mesti, pradėti iš naujo, o yra ir kitas akstinas – kartu aplankau mamą, pabūnu gimtajame mieste“, – sakė vyriškis.

Gyvi ne vien tarnyba

Klaipėdos uoste jūrų krovinių kompanijoje „Bega“ geležinkelio tarnybos viršininku dirbantis Š. Juodelis patikino: laiko lieka ne tik tarnybai, bet ir kitiems laisvalaikio pomėgiams – motociklui ir žvejybai.
„Jau nuo mažų dienų svajojau apie motociklus, patiko gaudyti vėją ir, vos tik leidžia oro sąlygos, kelionę automobiliu iš uostamiesčio į Mažeikius pakeičia motociklas. Šiuo metu saugų motociklą „Yamaha“, kuris tinka ir pradedantiems važiuoti tokiu transportu, pardaviau, ruošiuosi pirkti čioperį“, – atviravo karys.
Tarnyba jį traukia ir tuo, kad čia daug veiklos ir be karybos: rengiami boulingo ir smiginio turnyrai, kuopa rinktinės varžybose rungiasi virvės traukime. Š. Juodelis gina rinktinės futbolo komandos vartus, bėgioja krepšinio ir tinklinio aikštelėse. Aktyviam žmogui, kuris nenori visą laisvalaikį praleisti ant sofos prie televizoriaus, čia yra ką veikti. Be to, savanoris ir savo darbovietėje yra sporto klubo vadovas.

Pavyzdys užkrečia

Paklaustas apie tolesnius tikslus ilgametėje tarnyboje, Š. Juodelis sakė, jog vadovaujasi visiems žinomu posakiu: „Blogas tas karys, kuris nenori būti generolu“.
„Žmona juokais visada paklausia, kada būsiu leitenantu. Aš šių įvykių neskubinu: kažkada kėliau sau tikslą būti seržantu, dabar keliu sau tikslą tapti leitenantu ir tai bandysiu pasiekti“, – sakė uostamiestyje gyvenantis mažeikiškis.
Trijų vaikų – dukters ir dviejų sūnų (vienam iš jų ką tik sukako metukai) – tėvelį džiugina tai, kad jo pavyzdys gali būti užkrečiantis: praėjusią savaitę, kai Šarūnas ruošėsi vykti į šaudymo pratybas, dešimtmetis sūnus Oskaras jau klausė: „Ar aš jau galiu važiuoti pašaudyti?“.
„Manau, kad kai vyras grįžta laimingas, gerąja prasme linksmai pavargęs, tai ir šeima tuo džiaugiasi, būna laiminga“, – sakė ne vieną kartą skatintas ir apdovanotas karys.