Sedos gatvių pavadinimai ir kilmingieji Gadonai

Knygos „Žemaičių Kunigaikštystė bajorų Gadonų raštuose“ viršelis.
Dailininkas Martynas Gintalas. Paimtas iš VDA leidyklos archyvo.

Dar ir dabar vis tenka dalyvauti įvairiuose posėdžiuose, kur svarstomi gatvių pavadinimų klausimai. Įdomu, kad situacija, palyginus su buvusia prieš 30 metų, yra menkai pasikeitusi. Žmonės sunkiai suvokia žemės, kurioje jie gyvena, istoriją, nežino iškiliausių savo kraštiečių, jų darbų. Apie tai vėl galvoju, sulaukęs Adomo Butrimo paruoštos ir išleistos knygos „Žemaičių Kunigaikštystė bajorų Gadonų raštuose“.

Mąstymo dėmės

Atmetimai dažniausiai būna ne dėl pasaulėžiūrinių takoskyrų, o faktografinių dėmių mąstyme. Vis prisimenu pirmus tokius posėdžius, kai Sedoje 1990 m. gale ir 1991 m. pradžioje svarstėme gatvių pavadinimus. Niekaip negalėjau įsiūlyti šių ne tik su vietine mūsų istorija susijusių asmenybių: poeto Vytauto Mačernio, inžinieriaus-chemiko pulkininko Mečio Kareivos, raštijos darbuotojų Leono Montvydo ir brolių Juzumų bei gydytojo, knygnešio, pirmojo Sedos apskrities viršininko Ferdinando Kaunackio, pavadinimų.
Jei ne buvusios mokytojos Sofijos Navickaitės tvirta pozicija, tai gal nebūtų miestelyje ir Vladimiro Gadono gatvės. Apie tai esu rašęs „Santarvėje“ (1991-03-14). O prie šios iškilios asmenybės esu grįžęs dviem publikacijomis laikraštyje „Gimtinė“ – „Šis tas apie kilminguosius Gadonus“ (2003) bei „Vladimiras Gadonas ir Seda“ (2004).
Dabar galvoju, kad atmetimą gal lėmė mano noras nekeisti Mažeikių gatvės pavadinimo. Argumentacija buvo paprasta, kad S. Dariaus ir D. Girėno asmenvardžiais ji galėjo būti pavadinta tik po jų žūties, t. y. 1933 m., kai tai buvo masinis reiškinys visoje Lietuvoje. Istorinis pavadinimas, rodęs Mažeikių kryptį, jai vėl buvo grąžintas sovietmečiu.

Knyga apie Gadonų giminę

Dabar galiu pradžiuginti ne tik sediškius, bet ir visus, besidominčius Žemaitijos istorija. Vilniaus dailės akademijos profesorius daktaras Adomas Butrimas paruošė ir išleido išsamią knygą, siekiančią net pusketvirto šimtų puslapių, „Žemaičių Kunigaikštystė bajorų Gadonų raštuose“, todėl norintiems daugiau sužinoti apie šią iškilią giminę ir jos nuopelnus mylimai Žemaitijai, Lietuvai ir Lenkijai nereikės vargti.
Leidinys bus ypač įdomus ne tik sediškiams, iš kurių miestelio išsirutuliavo visa žemaitiškoji Gadonų šaka, bet ir žemališkiams bei viekšniškiams, kur taip pat aptinkami jų pėdsakai. Suprantama, nereikia užmiršti ir Latvijos, iš kurios 1638 m. giminė persikėlė į Žemaičius, kai našlė Adelgunda Gadonienė nusipirko Sedoje dvarą. Jos vyras Voldemaras liko gulėti Latvijos Griežės protestantų bažnyčioje.
Sovietiniais laikais palaikai buvo išniekinti, o sumušta antkapinė plokštė perkelta į Rundalės rūmų muziejų. Plokštės su riterišku Voldemaro reljefu fragmentas puošia ir knygos viršelį. Bet visiems įdomiau yra knygos turinys.

Gadonų mauzoliejus-koplyčia Grūstės kapinėse. Povilo Šverebo nuotrauka, 2019 m.

Ryškiausi pėdsakai – dviejų tautų kultūroje

Leidinį sudaro trys pagrindinės dalys. Pirma – tai išsamus rengėjo įvadinis straipsnis, leidžiantis kiekvienam pajusti tą epochą, Žemaičių elito vaidmenį ir požiūrį į laikmečio aktualijas, savų nuostatų turėjimą ir jų gynimą.
Prisimenant Sedos Žydvario istoriją, įdomu yra skaityti, kaip tas dvaras atrodė, kai jis už Vladimiro Gadono (1775–1842) dalyvavimą 1830–1831 m. sukilime buvo nacionalizuotas. V. Gadonas, nors trumpai valdė Žemalę, bet joje fundavo katalikų bažnyčios ir judėjų sinagogos pastatymus. Tiesa, bažnyčia dabartinį vaizdą įgavo ne tik Vladimiro dėka, bet ir finansavus tuomečiam klebonui Adomui Gecevičiui.
Reikšminga, kad profesorius pirmą kartą panaudojo iki tol neskelbtus šaltinius, sukauptus Lenkų bibliotekoje ir muziejuje Paryžiuje bei Čertoriskių bibliotekoje ir muziejuje Krokuvoje.
Antrą dalį sudaro trijų Gadonų – Vladimiro, Mykolo ir Liubomiro rašytinio palikimo publikavimas. Jų straipsniai kvalifikuotai vertėjų išversti iš lenkų į lietuvių kalbą. Vladimirui atstovauja leidinys „Žemaičių Kunigaikštystės statistika“ (1839), Mykolui (1807–1855) – „Telšių apskrities, esančios Kauno gubernijoje, senojoje Žemaičių Kunigaikštystėje, aprašymo“ (1846), o Liubomirui (1831–1908) – „Šis tas apie mūsų giminę“ (1905). Jos kelias vingiavo ne per vieną valstybę, ryškiausius pėdsakus palikdamas Lenkijos ir Lietuvos kultūrai.

Toli nuo gimtinės

Vladimiras buvo 1830–1831 m. Telšių apskrities sukilimo pirmininkas ir vadas, todėl po pralaimėjimo pasitraukė į Prūsiją, o vėliau emigravo į Prancūziją. Todėl ruošdamas savo leidinį nepriėjo prie pirminių šaltinių, bet ir tai pateikė įdomių faktų.
Pavyzdžiui, rašydamas apie Žemaitijos mineralinius šaltinius, mini, kad vienas toks esąs jo dvaro žemėje, „visą laiką trykštantis iš žemių gelmių Vieškalnio lygumoje, per keliasdešimt žingsnių nuo Varduvos. Nuo neatmenamų laikų pavasarį prie jo keliauja įvairių negalių kamuojami žmonės. Pagal cheminę sudėtį, jeigu neklystu, vandenyje daugiausia ištirpusių geležies druskų, mažai sieros ir šiek tiek vario.“
Nekyla abejonių, kad tai yra dabartinis Mildos slėnio šaltinis. Tikriausiai tikrąjį lygumos pavadinimą sunaikino XX a. pradžios romantikai, kurių Sedoje netrūko.
Mildos slėniu, esančiu Padvarninkų kaime, remdamasis Petro Tarasenkos „Lietuvos archeologijos medžiaga“ (1928), XX a. paskutiniajame dešimtmetyje domėjosi Vykintas Vaitkevičius. Jam patalkinti nebuvo sunku, nes Padvarninkų kaime (dabar – Seda) esu gimęs, todėl žinojau abu šaltinius ir Sedos miesto žemės mainus su Salomėjos Nėries kolūkiu. Po jų dalis Padvarininkų ir atiteko Sedai.
Tiesa, mano senelė, gimusi 1898 m., jokio Mildos vardo niekada nėra minėjusi, o šaltinį vadindavo Užpilių arba Gyvuoju. Apie 1994 m. V. Vaitkevičius šaltinį buvo įtraukęs į Lietuvos paminklų laikiną apskaitą.

Į tolimą kraštą – su sauja žemaičių žemės

Sedoje Gadonų dvaro neliko, bet Grūstės kapinėse tebestovi koplyčia-mauzoliejus. Anot šios giminės palikuonio Jono Žvirblio, ten yra palaidoti 23 žmonių palaikai. Tikriausiai ir V. Gadonas čia norėjo atgulti amžino poilsio, nes kovos draugai, žinodami jo valią, antkapiniame paminkle Nanci miesto kapinėse užrašė: „Kai Dievas prikels kape užmigdytą Tėvynę, / Kraštieti! Surink mano pelenus ir palaidok Žemaičiuose.“
Suprasdamas, kad pirmos eilės sukilėlis negalės būti palaidotas gimtojoje parapijoje, prašė į jo karstą įdėti nors žemaičių pajūrio žemės, kurią jis su savimi išsivežė, pralaimėjus sukilimą. Neatsitiktinai Aloyzas Gadonas Grūstės kapinių koplyčiai buvo 1848 m. padovanojęs savo globėjo paveikslą. Dabar jis kabo Sedos Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčioje.
Antanas Gadonas gausiomis lėšomis prisidėjo prie šios šventovės Šv. Antano altoriaus tvarkymo ir vargonų įrengimo. Jis su žmona skyrė lėšų ir senajai medinei Renavo (Gaurų) koplyčiai įkurti ir statyti.

V. Gadono gatvės fragmentas Sedoje. Povilo Šverebo nuotrauka, 2019 m.

Plačiai išsišakojęs medis

Tiek Vladimiras, tiek Mykolas aprašo žemaičių žemės geografinę, ekonominę ir politinę padėtį, jos įžymesnius miestelius. Mykolo pateikti duomenys yra tikslesni, nes jis rėmėsi pirminiais šaltiniais, bet jo knygutė buvo išleista prižiūrint carinės Rusijos cenzoriui, todėl daug ką sąmoningai reikėjo nutylėti.
Skaitytojui bus įdomu palyginti abiejų autorių medžiagą. Pavyzdžiui, Vladimiras, rašydamas apie gimtinę, akcentuoja, kad „čia sueina du traktai: vienas – iš Lietuvos į Liepoją, o kitas – iš Kuršo į Klaipėdą. Antruoju keliu 1812 metais buvo vežami prancūzų artilerijos, vadovaujamos generolo Jocue’o Davido Martino de Campredono pabūklai Rygai griauti. Telšių apskritis kiekvienoje stotyje jai turėjo pristatyti po 500 arklių.“ Suprantame, kad tai senasis Mažeikių kelias.
Mykolas pažymi, kad dauguma Sedos gyventojų yra žydai, o kalbėdamas apie 1780 m. miesteliui suteiktą karaliaus antrąją turgaus privilegiją nurodo ne tik tikslią jos datą, bet ir tai, kad ji 1781 m. kovo 23 d. buvo įrašyta į Žemaičių žemės aktus. Apie Renavo dvarą ir savininką rašo: „Ūkiniai pastatai čia gražiai sumūryti, padėtis prie Varduvos labai puiki ir ne tik vaisių ir gėlių sodas, bet ir prie jo angliškasis parkas su žvėrynu atviras pravažiuojantiems, rodo gerą savininko skonį. Tai gražiausiai tvarkomas Telšių apskrities dvaras.“
Liubomiro pateikta giminės geneologija skiriasi nuo įprastinių tų laikų kilmingųjų medžių, nes joje surašyti ne tik vyrai, bet ir moterys bei jų ryškesni palikuonys.
Pavyzdžiui, aiškiai matosi, kad Dionizas Poška (Paškevičius) yra Joanos Gadonaitės-Lopatienės anūkas. Teisingai nurodyta, kad jo mama buvo ištekėjusi tris kartus, o jis buvęs Raseinių žemės teismo regentu. Gal iš Gadonų ir bus parėję D. Poškos kūrybiniai genai?
Medyje sušmėžuoja ir Batavičių pavardė. Žinant, kad įžymiųjų literatūrologų Donato ir Leonardo Saukų seneliai buvo žemališkiai Batavičiai, įdomu pasidaro, ar ir jie neturi Gadonų genų?

Žinojimas keičia mintis ir darbus

Rimtai mokslinei šaltinių publikacijai yra būtini komentarai, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės. A. Butrimas ir jas paruošė, o jos gan iškalbingos. Pavyzdžiui, sužinome, kad V. Gadonui išsamius atsiminimus apie sukilimą atsiuntė Dominykas Daubaras (is), kilęs iš Daubarių, Tirkšlių seniūnijos. Dažnai pasirašydavęs net žemaitiškai Daubars. Pasirodo, kad jis buvo ir poetas, rašęs ne tik lenkiškai, bet ir žemaitiškai.
O kiek leidinyje yra paminėtų išnykusių vietovardžių! Profesoriaus profesionaliai paruoštas leidinys atskleidžia ir nemažai autorių, kurie naudojosi M. Gadono medžiaga, nenurodydami pirminio šaltinio.
Suprantama, kad kiekvienas knygoje ieškosime, analizuosime įvairių dalykų, ypač tų, kurie mums artimesni.
Perskaitęs profesoriaus paruoštą knygą, supratau, kad vieno Vladimiro išskyrimas, pavadinant jo vardu Sedoje gatvę, gal ir buvo nelogiškas, nes ir kiti giminaičiai gan iškilūs.
Dabar manyčiau, kad tikslingiau būtų buvę gatvei, vedančiai į jų dvarą, suteikti Gadonų pavadinimą. Ta gatvė anksčiau vadinosi Pionierių, o prieš tai – Kolonijos.
Pionierių ji buvo pavadinta 1951 m. Tada mieste buvo pakeisti ir kitų gatvių pavadinimai. Valsčiaus tapo Kultūros, Žydkapio – Žaliąja, Didžioji – Komjaunimo, Vytauto – Juliaus Janonio, Mažoji – Pergalės, Lietuvių – Kaštonų, Miško – Ligoninės, Sinagogos – Marytės Melninkaitės, Bažnyčios – Gegužės 1-osios, Pabažnyčio – Varduvos, Pievėnų – Petro Cvirkos, o jungianti Mažąją su Didžiąja – Aleksandro Matrosovo. Turgaus aikštė buvo pervadinta į Tarybų. Aišku, kad senoji Mažoji gatvė nesutampa su dabartine, vingiuojančia pagal Varduvą. Jos tada dar nebuvo visai.
Matome, kaip žinojimas lemia vienokius ar kitokius mūsų sprendimus, mąstymą. Manau, kad ir A. Butrimo paruošta knyga pakeis ne vieno mūsų supratimą ne tik apie kilminguosius Gadonus, bet ir tų laikų žemaičių žemę.
Povilas ŠVEREBAS

One Reply to “Sedos gatvių pavadinimai ir kilmingieji Gadonai”

  1. Vaidas parašė:

    Ačiū, įdomu buvo paskaityt.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Sponsored Video