Reklama

Gyvenimas, Kultūra | 2016-01-27 15:23 | Autorius:
Versija spausdinimui

Senų indų istorija(1)

Kiekvienoj šeimoj rasi senų indų. Dažniausiai jie stovi nenaudojami, „dėl gražumo“, dėl sentimentų.
Kiek save pamenu, tiek atmenu ir keletą senų indų. Kaip supratau, jie nebuvo labai vertinami, bet visada buvo laikomi pagarbiai, lyg ir visiems „ant akių“. Neprisimenu, kad juos būtų kas žiūrinėjęs ir aikčiojęs – kokie jie nuostabūs… Melioracijai išvarius iš kaimo, iš senųjų namų jie buvo perkraustyti į naujus namus. Keitėsi baldai, bet indai ir naujoj sekcijoj garbingoje vietoje stovėjo.
Tik šeimoje apsigyvenus naujam žmogui, jie jam pasirodė kažkokie ne tokie, nepritinkantys ir jis vieną – ryškiai mėlyną stiklinį ketvirtainį indelį – išmetė, bet ne visai. Nusinešė į savo meistarnę ir pametė kampe.
Man mama tyliai paaiškino, kad taip negerai. Reikia tą indą atgal parnešti. Vėl padėjau į sekciją. Kiek kartų bandžiau tuos indus praktiškai naudoti: į stiklinį indą pyliau cukrų, dėjau saldainius, į baltą gulbę pyliau padažą… Jie niekur netiko ir nepritiko.
Kartą atėjo į galvą mamos paklausti, iš kur tie keisti indai pas mus atsirado. Nei jie gražūs, kad reikėtų vis saugoti, bet ir ne tokie, kad galėtum išmesti. Lyg nesinori jų rankose laikyti…
Štai ką išgirdau.
Ji augo Sedoje su dviem broliais. Kai prasidėjus karui buvo šaudomi žydai, jai buvo dvylika metų, broliams kiek daugiau – keturiolika ir šešiolika. Neliko žydų, bet liko jų tušti namai…
Žmonės nešė žydų turtą, parnešė ir broliai. Mama nevardijo, gal neatsiminė, kiek ir ko broliai parnešė, bet aiškiai pasakė, kad šitie daiktai priklausė žydams. Nekomentavo, neaiškino brolių elgesio, nepasakojo, kaip žydų turtą priėmė jos tėvai. O aš ir neklausinėjau, bet, ko gero, abi jautėm: negerai, kad šitie daiktai yra pas mus, kad nužudytų žmonių turtą tempti namo yra gėdinga ir baisu, kad šis faktas nepuošia mūsų giminės.
Papasakojau žydų daiktų istoriją vienam bendraamžiui, o jis, lyg nustebęs, lyg su pasididžiavimu pasakė: „O mes kokių porcelianinių servizų turėjom!“
Ko gero, daug kas turėjo, gal dar ir turi.
O gal jau atėjo laikas atiduoti tai, kas mums nepriklauso? Tiesiog atvežti į Mažeikių muziejų ar atiduoti Žydų muziejui Vilniuje. Juk svetimas turtas garbės neprideda. Gal tokiu būdu įvardiję, pripažinę gėdingus praeities įvykius tapsim doresni, gal net gyvenimas sėkmingiau klosis…

Genoveita GRICIENĖ

Tags: , , ,
  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.