Reklama

Kultūra, Žmonės | 2016-08-29 08:00 | Autorius:
Versija spausdinimui

Simbolinis brolių Liutkų susitikimas įvyko Mažeikiuose(0)

Nicoje gyvenantis Perkūnas Liutkus sako, jog jo tėvo ir dėdės tapybos darbų paroda yra būdas sužinoti naujų faktų apie plačią Liutkų giminę. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Mažeikių muziejuje atidaryta iš Leckavos kilusių brolių Antano (1906-1970) ir Juozo (1908-1993) Liutkų retrospektyvinė tapybos darbų paroda.
„Santarvė“ yra rašiusi apie Prancūzijoje, Nicoje gyvenančio tarpukario diplomato ir profesionalaus dailininko A. Liutkaus sūnaus Perkūno Liutkaus pastangas įminti savo giminės istorijos mįsles. O likimo išblaškytose šeimose ir giminėse jų buvo, yra ir dar bus ne viena.
Dieną prieš parodos atidarymą susėdę priešais didžiulį muziejaus langą su P. Liutkumi, kurį artimieji vadina trumpiniu Una, kalbėjomės apie tas mįsles, apie išsaugotą lietuvybę, apie meną ir gyvenimą.

Nuotraukoje Antanas Liutkus drauge su savo sūnumis Antanu (kairėje), Juozu (dešinėje) ir dukromis Ona ir Aldona. Perkūno LIUTKAUS archyvo nuotr.

Vienos šeimos istorija

Pažintį su tapybos darbų parodos autoriais vertėtų pradėti nuo jų šeimos istorijos. O tą istoriją parodos pristatymo tekste papasakojo muziejininkas Vytautas Ramanauskas.
Onos ir Antano Liutkų šeimoje Leckavoje gimė ir užaugo du sūnūs ir dvi dukros: Antanas, Juozas, Ona ir Aldona.
Per Pirmąjį pasaulinį karą šeima turėjo pasitraukti į Rusiją. Ten, Voroneže, šeima neteko savo mamos.
Lietuvai atgavus valstybingumą, tėvas su keturiais vaikais sugrįžo tėvynėn. Tik jau ne į Leckavą, o į Viekšnius.
Mokydamiesi Viekšnių gimnazijoje, broliai Antanas ir Juozas iš mokytojo Prano Brazdžiaus veikiausiai ir įgijo piešimo bei tapybos pagrindus.

Gydytojo ir dailininko mėgėjo Juozo Liutkaus sūnus Juozas pasidalijo savo prisiminimais apie tėvo pomėgį tapyti. Autorės nuotr.

Istoriją dėlioja lyg mozaiką

Vėliau A. Liutkus su vaikais persikėlė į Mažeikius.
Čia ir prasideda mįslės, kurias įminti dabar stengiasi Liutkų atžalos. Manoma, kad tėvas A. Liutkus dirbo degtinės monopolyje. Tačiau tai tik versija, spėlionės. Tikslesnės informacijos apie tai nėra.
„Medžiai nekeliauja, užtat keliauja jų sėklos. Kur vėjas nupučia, ten sėklos ir sudygsta“, – taip vaizdžiai pasakojimą apie norą ir pastangas sužinoti kuo daugiau savo giminės istorijos pradeda P. Liutkus.
„Santarvės“ pašnekovas sako, jog iš Rusijos į Lietuvą su keturiais vaikais grįžęs senelis čia žemės neturėjo, o kažkaip vertėsi, sūnus leido į gimnaziją, dukros mokėsi Liepojoje.
„Vis dar mįsle lieka, ką senelis čia, Mažeikiuose, dirbo. Gal atsirastų žmonių, ką nors apie tai žinančių, galinčių pasidalyti savo prisiminimais?“ – viliasi P. Liutkus.

Dviejų brolių likimai

Abiejų A. Liutkaus sūnų – Antano ir Juozo – gyvenimo kelias taip pat nebuvo lengvas.
Vyresnysis A. Liutkus Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigė teisės mokslus, dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. Jis vedė telšiškę Janiną Mikulskytę, o po metų, 1937-aisiais, buvo paskirtas Lietuvos ambasados Prancūzijoje antruoju sekretoriumi.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, diplomatas buvo priverstas palikti Paryžių ir su šeima apsigyveno Nicoje. Kitaip tariant, pokariu A. Liutkus tapo neegzistuojančios valstybės diplomatu, atskirtu nuo Lietuvos, netekusiu savo šaknų.
J. Liutkus, baigęs Mažeikių gimnaziją, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Vėliau studijavo mediciną, vedė Vitaliją Remytę ir 1941 metais pradėjo dirbti Mažeikių ligoninėje. Tais pačiais metais su žmona susilaukė sūnaus, kuriam davė Antano vardą.
1943 metais J. Liutkus buvo priverstinai įdarbintas gydytoju vokiečių armijos statybos batalione Latvijoje. Pasibaigus karui, už tai pusantrų metų kalėjo sovietų lageryje netoli Maskvos. Iš ten grįžęs į Lietuvą, žmonos Vitalijos ir sūnaus čia neberado. Jie kaip karo pabėgėliai pasitraukė į Vokietiją, po to – į Jungtines Amerikos Valstijas.
Su antrąja žmona J. Liutkus susilaukė sūnaus Juozo.

Tapyba – atsvara prieš tikrovę

Iš Leckavos kilę, likimo vėtyti ir mėtyti Antanas ir Juozas paskutinį kartą susitiko 1939 metais Prancūzijoje. Daugiau broliai nesimatė.
Būtent dėl to Mažeikių muziejuje atidaryta Liutkų tapybos darbų paroda vadinama brolių susitikimu bei sugrįžimu į gimtąjį kraštą.
Ir Antano, ir Juozo vaikai mano, kad pomėgis tapyti jų tėvams buvo tarsi atsvara prieš nesaldžią tikrovę – išskirtas šeimas, priblėsusius ryšius su giminėmis.
Tapybos pradmenų broliai Liutkai įgijo būdami gimnazistais. Vėliau Antanas tapybos mokėsi meno mokykloje Prancūzijoje, tad yra vadinamas profesionaliu dailininku. O štai gydytoju dirbęs Juozas pristatomas kai dailininkas mėgėjas.

Impulsas tyrinėjimams – susitikimas su dėde

Paklaustas apie tai, kaip tarsi mozaiką iki šiol sekėsi dėlioti nežinomus faktus apie giminę, ieškoti savųjų šaknų, P. Lutkus sakė, jog tos paieškos dar nebaigtos. Jos vienu metu ir lengvos, ir sudėtingos, ir įdomios, ir kaskart siūlančios dar daugiau klausimų.
Prancūzijoje gimęs ir užaugęs, bet lietuvybę išsaugojęs pašnekovas prisiminė savo pirmąją kelionę į Lietuvą. Drauge su seserimi Egle pirmąkart jie čia atvažiavo 1989-ųjų gruodį. Tada dar buvo gyvas jų dėdė Juozas. Susitikimas su juo Perkūną ir Eglę labai nudžiugino.
„Nuo to susitikimo ir prasidėjo mūsų giminės šaknų tyrinėjimas. Aš ne tik visada apie tai galvoju, bet kai tik pasitaiko proga, mezgu ryšius, bandau kažką naujo sužinoti. Visada širdyje kirbėjo noras surengti tėvo tapybos darbų parodą“, – prisipažino pašnekovas.

Perkūnui Liutkui ir jo seseriai Eglei Liutkus-Jardel (nuotraukoje antra iš dešinės) tėvo ir dėdės tapybos darbų parodos pristatymas buvo viena iš progų susitikti ir pabendrauti su giminėmis. Autorės nuotr.

Sugrįžimas į vaikystę

Menininkui Gediminui Šiboniui, teatrologei Elvyrai Markevičiūtei padedant, A. Liutkaus tapybos darbų paroda „Sugrįžimas iš žydrosios pakrantės“ pirmiausia buvo surengta Kaune.
Dabar galimybę apžiūrėti abiejų iš Leckavos kilusių brolių paveikslus turi ir mažeikiškiai.
O P. Liutkui  ir jo giminaičiams parodų organizavimas – proga kaskart sužinoti vis daugiau.
„Štai, dėdės Juozo paveiksle pavaizduoti Židikai ir kunigo Bukonto namas. Turiu nuotrauką, kurioje – mano tėvas Antanas, dėdė Juozas, o viduryje – kunigas Bukontas. Ant nuotraukos nugarėlės užrašas: „Dėdė Bukontas“. Man tas užrašas tuo pačiu yra ir užuomina, ir mįslė apie tai, kokie čia ryšiai, iš kokios pusės tėvui ir jo broliui kunigas buvo dėdė. Gal jį dėde vadino dėl to, kad jis jiems padėjo išeiti į mokslus? O gal kunigo mama buvo Liutkutė?“ – samprotavo P. Liutkus ir pridūrė, kad gilintis į šeimos istoriją jam įdomu dėl to, kad tai yra proga sugrįžti į vaikystę, galimybė pažinti gimines.

Atmintyje – apsnigti miškai

Perkūno sesuo Eglė Liutkus-Jardel, nors čia negimė ir negyveno, sako visada jaučianti sentimentų  Lietuvai ir kiekvienąkart džiaugiasi galėdama čia atvykti.
Kalbantis su viešnia, iškyla Eglės vaikystės prisiminimas apie tai, kad jie, trys A. Liutkaus vaikai, kiekvienas turėjo po sviedinuką. Visų spalvos buvo skirtingos: geltona, žalia, raudona. Tėvai vaikams išaiškino šių spalvų reikšmę ir sugebėjo įskiepyti meilę Lietuvai, nepaisant to, kad vaikai jos nebuvo regėję.
„Mes gyvename pietų Prancūzijoje, kur saulė, mėlynas dangus, pajūris, palmės. Ten vyksta visai kitoks gyvenimas. Kai pirmą kartą su broliu atvykau į Lietuvą, buvo žiema. Aplink apsnigti miškai. Prancūzijoje pas mus nėra tokių miškų. Man Lietuva paliko labai didelį įspūdį“, – kalbėjo pašnekovė.

Retrospektyvinės J. ir A. Liutkų parodos iniciatoriai prisiminimui nusifotografavo drauge su padėjusiaisiais surengti parodą bei jos atidarymą. Autorės nuotr.

Svarbiausia – kalba

Turizmo įmonėje dirbęs ir daugybę pasaulio šalių pažįstantis P. Liutkus sako, jog Lietuvoje jis jaučiasi kaip namuose ir taip tikriausiai yra dėl to, kad moka lietuvių kalbą.
Pasak pašnekovo, ne tautybė ar pilietybė kažką nulemia. Kas nekalba tos šalies kalba, negali giliau suprasti vietinių žmonių.
„Vaikystėje su broliu ir seserimi tėvų namuose mes augome lyg mažytėje lietuviškoje saloje. Namuose lietuviškai kalbėdavomės su tėvais bei sena teta ir su kartkartėmis pas mus viešėdavusiais lietuviais. O štai peržengę savo namų slenkstį, girdėdavome kalbant vien prancūziškai. Man pasakojo, jog būdamas dar visai mažas mamos klausdavau: ar dar yra kita šalis, kurioje kalba taip pat, kaip mes?“ – prisiminė P. Liutkus.

Gresia prarasti sielą

Paklaustas apie tai, kokius pokyčius Lietuvoje mato, P. Liutkus prabyla anaiptol ne apie atnaujintus miestus, miestelius bei kaimus. Tarptautinė ekonominė situacija pasaulyje yra sudėtinga. Ir, pašnekovo nuomone, Lietuva gana gerai įsigyveno į pokyčius, yra modernizuota, tad turintieji darbus gyvena neblogai.
„Dabar visur didžiuliai prekybos centrai, pirkėjams atviri nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro… Bet viskas aplink, regis, mirę. Ypač kalbant apie kultūrą, laikraščius, televiziją. Man atrodo, kad Lietuvai gresia pamesti savo sielą. Patriotizmas ir vienybė giliai žmonių širdyse vis dar rusena, bet netrukus gali ir užgesti. Ir nebūtinai dėl to kalta emigracija. Nebūtinai lietuvybę pameta geresnio gyvenimo į užsienį išvykstantieji“, – savo įžvalgomis pasidalijo pašnekovas.

Atidarymo dalyviai galėjo susipažinti ir su Liutkų giminės istorija. Autorės nuotr.

Išvyksta ieškoti geresnio gyvenimo

Ilgus metus lietuvių bendruomenės pirmininko pareigas Prancūzijoje ėjęs P. Liutkus ir dabar dažnai bendrauja su į Nicą gyventi ar dirbti atvykstančiais lietuviais.
„Atsakymas į klausimą: „Kodėl išvykai iš Lietuvos?“ dažniausiai būna: „Dėl to, kad Prancūzijoje gavau darbą ir gerai uždirbu, todėl galiu finansiškai padėti savo tėvams“. Žmonės pasakoja, kad savo vaikus vasaroti veža pas senelius į Lietuvą, o kai jų nebeliks, į tėvynę sako nebevažiuosiantys“, – patirtimi pasidalijo svečias.
Jį tokios ateities perspektyvos liūdina. Kad emigruojantys žmonės nesijaustų atstumtaisiais, reikėtų nustoti juos „muštruoti“ vadinant vos ne tėvynės išdavikais, naudos ieškotojais ir panašiai.
Valdžios atstovai turėtų būti ryžtingi ir pagaliau išspręsti dvigubos pilietybės klausimą.

Netrūko jaudinančių emocijų

Trečiadienį Mažeikių muziejuje įvykęs retrospektyvinės tapybos darbų parodos atidarymas jame dalyvavusiems Liutkų giminės atstovams buvo jaudinantis. Jo metu netrūko emocijų – nuo susitikimo džiaugsmo iki liūdesio dėl sunkios tėvų dalios.
Parodos atidaryme Jono Aisčio, A. Liutkaus sukurtą poeziją ir į lietuvių kalbą išverstas Irano poeto Omaro Chajamo eiles skaitė aktorė Virginija Kochanskytė.
Apie brolių Antano ir Juozo Liutkų tapybos darbus bei surengtą parodą kalbėjo E. Markevičiūtė.
Parodos atidarymo dalyvius pasveikino Prancūzijoje gyvenantis rašytojas Valdas Papievis.
Likimo ir klaidžių istorijos vingių išskirtų brolių tapybos darbus muziejuje bus galima apžiūrėti iki rugsėjo 19 dienos.

Žymos: ,
  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: Algirdas Butkevičius, avarija, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, orai, paroda, policija, rinkimai, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, taryba, vagystė, vagystės, Viekšniai, šisbeitauskas, Židikai. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.
' + '');