Stasys Ličkūnas: nuo paštininko iki kraštotyrininko ir žurnalisto

Stasys Ličkūnas ir jo kapas Mažeikių kapinėse.

Su mūsų kraštiečiu Stasiu Ličkūnu – tarpukario kraštotyrininku, žurnalistu – šį rudenį sieja svarbi data: 1928-ųjų rugsėjį jis, mokytojavęs Mažeikiuose, įsijungė į gimnazisto Vlado Pūnio įkurtos Senovės pažinimo mėgėjų kuopelės veiklą, tapo jos pirmininku ir tais pačiais metais savo namuose įkūrė muziejų. Pagrindiniai muziejaus eksponatai buvo S. Ličkūno asmeninis bei kuopelės sukauptas senovės daiktų rinkinys.
Nuo tada skaičiuojama Mažeikių muziejaus istorija, o S. Ličkūnas laikomas jo įkūrėju.

Paštininkas, pašto viršininkas, pedagogas…

S. Ličkūnas gimė 1884 m. gruodžio 12 d. Žemalėje. Čia baigęs pradinę mokyklą jis išvyko į Liepoją ir vyresniųjų brolių padedamas baigė 6 gimnazijos klases. Namo negrįžo – įsidarbino Liepojos pašte laiškininku, ilgainiui tapo pašto viršininku, vedė, augino tris vaikus.
Pirmojo pasaulinio karo metais S. Ličkūnas evakavosi į Rusiją, vėliau persikėlė į Ukrainą. Valko mieste jis susirado savo šeimą – žmoną ir tris mažamečius vaikus, su kuriais per evakuacijos sumaištį buvo išskirtas.
Valke S. Ličkūnas pradėjo savo visuomeninę veiklą. 1916 m. jis suorganizavo pabėgėlių iš Lietuvos šelpimo komitetą, pats buvo to komiteto pirmininkas. Išlaikęs reikiamus egzaminus, tapo mokytoju – mokytojavo lietuvių pabėgėlių mokykloje.
Vėliau S. Ličkūnas vėl perėjo dirbti į pašto tarnybą – buvo paskirtas Permės krašto viršininku, kur dirbo iki 1918 metų pabaigos, kai nutarė grįžti į Lietuvą.
Sugrįžęs į Žemaitiją, S. Ličkūnas apsistojo Sedoje, čia lankė vokiečių surengtus mokytojų kursus ir buvo paskirtas Ketūnų mokyklos vedėju. 1919 m. pradžioje jis suorganizavo Ketūnų partizanų būrį. 1924–1928 m. S. Ličkūnas mokytojavo Mažeikiuose, jis buvo paskirtas Mažeikių antrosios pradžios mokyklos vedėju.

Senovės pažinimo mėgėjai

Senovės pažinimo mėgėjų kuopelę, kurios aktyviausias veiklos laikotarpis – 1926–1928 m., subūrė Mažeikių gimnazijos mokiniai, jos iniciatorius ir pirmasis vadovas – 6-os klasės gimnazistas V. Pūnis.
Pirmininkas taip įvertino kuopelės veiklą: „…Antrais kuopos gyvavimo metais daugiausia narių buvo važinėjama po žmones senovės daiktų rinkimo ir apsaugos reikalu, todėl šie metai davė daugiausia teigiamų išdavų, nes be senovės daiktų rinkimo kuopos globoje buvo paimta keletą žymesnių istorinių vietų, pradėta jas registruoti ir buvo daroma kaimuose visa eilė paskaitų“.
V. Pūniui 1928-aisiais išvykus į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti medicinos, kuopelei vadovauti ėmėsi prie jos prisijungęs S. Ličkūnas.
Tais pačiais metais S. Ličkūno name iš kuopelės surinktų senovinių daiktų ir pirmininko asmeninės kolekcijos buvo įrengtas muziejus.
Kuopelės veikla lyg ir baigėsi – kai kurie jos nariai išvažiavo mokytis į kitus miestus, kiti vedė, ir nebeturėjo laiko visuomeninei veiklai. Manoma, kad kuopelei sunykti įtakos turėjo ir S. Ličkūno asmeninės savybės – jis buvo pasišventęs muziejininkas, tačiau prastas organizatorius, visą darbą užsikrovė ant savęs, nesugebėjo bendrauti su bendraminčiais.

„Senovė“ Nr. 3

Nors kuopelės visuomeninė veikla nuo 1929 m. beveik nevyko, ji oficialiai egzistavo kaip muziejaus steigėja. Muziejaus oficialūs raštai, laiškai buvo antspauduojami „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelės“ antspaudu.
1930-ųjų pradžioje šalies spaudoje pasirodė pirmoji žinutė apie Mažeikių muziejų: „Mažeikių mieste įsisteigė naujas muziejus (Kankinių g-vė Nr. 18), kad senovės liekanos nežūtų. Tam reikalui susitvėrė senovės pažinimo mėgėjų kuopelė. Senovės liekanos pradėtos rinkti 1926 metais. Senovės liekanų rinkime pradžioje pasižymėjo pil. Pūnius ir Petroška, paskutiniu laiku Stasys Ličkūnas. Jo daugiausia rūpesčiu muziejus ir atidarytas“.
1930 m. buvo išleistas neperiodinis muziejaus leidinys „Senovė“ Nr. 3. Iš tikrųjų pasirodė tik vienas „Senovės“ numeris, o numeracija pratęsta nuo „Praeities“ – ankstesnio kuopelės šapirografuoto leidinio (visas pavadinimas – „Mažeikių Apskrities Senovės Pažinimo Mėgėjų Kuopos Pirmininko leidinys „Praeitis“). Iš viso „Praeities“ buvo išleisti du numeriai (1927 m. kovo ir balandžio mėnesiais).
„Senovės“ redaktorius, daugelio straipsnių autorius buvo S. Ličkūnas, visus leidybos reikalus tvarkė, vedamąjį parašė V. Pūnis, o apipavidalino Alfonsas Dargis, būsimasis dailininkas, kuris jau mokėsi Kauno meno mokykloje.
„Senovė“ buvo paskutinis bendromis kuopelės narių pastangomis atliktas darbas.

Kolekcija didėjo

Trečiuoju ir ketvirtuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiais S. Ličkūnas surinko apie 3 tūkst. muziejinių eksponatų, tarp jų – turtingiausią Žemaitijoje Užgavėnių kaukių kolekciją. Jis ištyrė ir išmatavo apie 60 šio krašto piliakalnių, alkakalnių, pilkapių. Spaudoje paskelbė istorinę studiją „1863–1864 m. žemaičių sukilimas Mažeikių apylinkėse“, parašė Mažeikių apskrities istoriją (manoma, kad ji neišliko).
Pragyvenimui S. Ličkūnas užsiėmė žurnalistine veikla. Savo straipsnius jis publikavo „Lietuvos aide“, „XX amžiuje“, „Ryte“ , „Žemaičių prieteliuje“, kituose tarpukario leidiniuose. Pasirašinėjo ir skirtingais slapyvardžiais, ir inicialais.

Tapo „Alkos“ skyriumi

1931 m. Senovės pažinimo mėgėjų kuopelė ir muziejus prisijungė prie Žemaičių senovės mėgėjų draugijos „Alka“, įkuriant jos Mažeikių skyrių.
Šio prisijungimo iniciatoriumi laikomas S. Ličkūnas, tokį sprendimą priėmęs dėl kelių priežasčių, tarp kurių svarbiausia – finansinės problemos.
Išleisdama „Senovę“ kuopelė įsiskolino įvairiems asmenimis, spaustuvei, skolų grąžinti nebuvo iš ko. „Alkos“ valdyba mažeikiškių skolas pažadėjo padengti, buvo žadama ir tolesnė finansinė parama.
Kaip savo darbe „Kultūrinės muziejinės veiklos iniciatyvos Mažeikiuose 1905–1996 m.“ apibendrina muziejininkas Vytautas Ramanauskas, šiuo prisijungimu buvo baigtas pradinis Mažeikių muziejaus kūrimo etapas.
Pagal Mažeikių krašto enciklopediją parengė
Asta ŠILAITYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

scroll to top