Sūnus apie tėvo ir savo laiką

Kovryginų vaikai Tatjana ir Andrius prie buvusio mokyklos pastato Sedoje. 2018 metų vasara. Justino GRICIAUS nuotr.

Karo ir pokario metus gerai pamena tais laikais gyvenę žmonės. Šių laikų žmogui tai tolima, nežinoma, nesuvokiama praeitis. Bet visada buvo ir bus žmonių, kuriuos domina praeities istorijos.

Netikėtas susitikimas

Senieji sediškiai su dėkingumu mena Georgijų Kovryginą. Pagal dokumentus jis – Georgijus, pagal sediškius – Jurgis, Jurijus… Vieni jį mini kaip mokytoją, mokyklos vedėją ar direktorių, kiti – kaip nuoširdų, puikų gydytoją, dar kiti – kaip dainuojantį artistą, labai išsilavinusį, puikų žmogų.
Praėjusią vasarą pas Rimantą Karečką sutikau jo dukrą Tanią ir sūnų Andrių su žmona Siu Ian.
Nustebino Kovrygino vaikų taisyklinga lietuvių kalba, nors jie jau beveik trisdešimt metų gyvena Kaliningrade.
Paprašiau Andriaus užrašyti savo prisiminimus apie tėvą. Sulaukiau iš jo ilgo laiško, parašyto lietuviškai ir beveik be klaidų. Su ilgosiomis ir nosinėmis balsėmis…
G. Kovrygino sūnaus prisiminimais noriu pasidalyti su „Santarvės“ skaitytojais.

Į Lietuvą pabėgo nuo raudonųjų

Mano tėvas Georgijus Andrejevičius Kovryginas gimė 1896 metais Minske, garvežio mašinisto šeimoje. Mama – rusė, namų šeimininkė, tėvas giedojo cerkvės chore.
Georgijus mokėsi labai gerai. Baigė gimnaziją sidabro medaliu, mat iš psichologijos gavo ketvertą. Dirbo turtingų šeimų vaikų repetitoriumi. Rusų mecenatai jį pasiuntė mokytis medicinos į Jekaterinoslavo (Dniepropetrovsko) universitetą. Atėjus raudoniesiems, Rusijoje prasidėjus pilietiniam karui, mano tėvui, kaip medikui, grėsė tarnyba Raudonojoje armijoje.
Kaune gyveno tėvo sesuo, jos vyras buvo caro armijos karininkas, kariavęs Briusilovo kariuomenėje Galicijoje, apdovanotas keletu ordinų. Tad tėvas išvažiavo į Lietuvą – apsistojo pas seserį Kaune.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, čia pasiliko ir negrįžo į Sovietų Sąjungą. Kaune susipažino su rusų diaspora, kuri buvo nemaža, su daug buvusių kariškių ir išsimokslinusių žmonių. Įsidarbino rusų gimnazijoje mokytoju. Dėstė rusų ir lotynų kalbas. Turėjo artistinių gebėjimų, gerą balsą ir pats buvo išvaizdus. Režisavo ir pats vaidino savo spektakliuose.
Mokykloje pamilo savo mokinę Vilmą von Dobert. Ji buvo kilminga mergina – iš Rygos baronų. Išsiskyręs su ja, vedė kitą savo mokinę Aleksandrą Kedalovaitę, su kuria gyveno iki mirties.

Sedos gimnazijos literatų būrelio valdyba.
Sėdi iš kairės į dešinę: būrelio globėjas, mokytojas Leonas Bartusevičius, direktorius Georgijus (Jurgis) Kovryginas, būrelio pirmininkas Zenonas Malūkas. 1949 m. liepa. Nuotr. iš Andriaus Kovrygino asmeninio archyvo

Iš Kauno – į Mažeikius, paskui – į Sedą

Rusų bendruomenė mano tėvą išsiuntė mokytis į Prahos Jano Amoso Kamenskio slavų kalbų universitetą. Ten jis išbuvo apie metus. Vėliau sugrįžo, manau, dėl finansinių sunkumų. Po to trejus metus mokėsi Vytauto Didžiojo universitete, bet jo nebaigė.
Prasidėjus karui, tėvas iš Kauno persikėlė į Mažeikius. Karo metu jis dirbo vokiečių ligoninėje, paskui – rusų. Dirbdamas vokiečių ligoninėje pasiimdavo vaistų, kuriuos labai vertino.
Šeimai persikėlus į Sedą, dirbo progimnazijoje mokytoju. Vėliau – vidurinės mokyklos direktoriumi. Tiesa, direktoriavo neilgai, iki ateinant į šias pareigas Justinui Paulauskui. Išėjęs į pensiją dirbo vakarinės mokyklos direktoriumi.
Tuo metu labai trūko gydytojų, o pas mano tėvą dar buvo vaistų, likusių iš darbo vokiečių ligoninėje. Jis nemažai žmonių išgelbėjo nuo mirties. Buvo gydytojas nuo Dievo, kaip žmonės sakydavo.

Dėkingi žmonės

Atsimenu, naktį rogėmis atvažiavo žmogus iš kaimo. Lauke pūga, šalta. Tėvą išsivežė pas ligonį. Kai grįžo namo, mano senelė su pašaipa paklausė: „Ką uždirbai?“. Tėvas atsakė, kad ten buvo toks skurdas, tad jam sąžinė neleido net kelių bulvių paimti…
Jis niekada neimdavo pinigų. Žmonės puldavo bučiuoti ranką, o jis neleisdavo… Gyvenome turgaus aikštėje. Užeidavo kadaise pagydyti žmonės ir, norėdami atsidėkoti, atnešdavo kiaušinių, obuolių, kartais – vištą.
Prisimenu, kaip ant slenksčio pasirodė susikūprinusi senelė su lazda ant pečių. Ant lazdos kabėjo krepšys, o krepšyje sėdėjo kalakutė. Moteris paklausė, kur direktorius. Jo nebuvo namie. Pasakė, kad ji neturi kuo atsilyginti už namiškių išgydymą, tai atsidėkodama nori padovanoti kalakutę.
Ir vėliau, kai tik atvažiuodavau į Sedą, prieidavo žmonės, paklausę, ar aš ne Kovrygino sūnus, imdavo pasakoti apie tėvo išgydytus žmones, vaišindavo mane…

Pirmoji abiturientų laida. Trečia iš kairės – Liusia Kovryginienė, penktas – Georgijus Kovryginas. 1947 m. Nuotr. iš Andriaus Kovrygino asmeninio archyvo

Mokyklos laikai

Tuo metu, kai trėmė į Sibirą, vos neišvežė mano mėgstamiausios geografijos mokytojos Jadvygos Grušaitės. Po karo mano tėvas ir mokytoja Grušaitė buvo apdovanoti medaliais „Už šaunų darbą karo metu“. Tiek Grušaitei, tiek kitiems žmonėms tėvas stengėsi padėti išsigelbėti nuo Sibiro arba iš ten grįžti. Jis rašė įvairius prašymus į Maskvą – prezidiumo pirmininkui Vorošilovui.
Mėgstamiausias mano dalykas buvo geografija. Taip ir liko per visą gyvenimą. Sedoje buvo puikūs mokytojai. Geografija – Grušaitė, sportas – Marcinkus. Veikė kraštotyros ir turizmo būrelis, kurio pirmininku buvau aš. Buvo ir nedidelis muziejus, į kurį iš savo kolekcijos atiduodavau ginklus, monetas. Atidaviau lietuvių kalbos vadovėlį, išleistą Tilžėje. Kraštotyros būrelis rengė ekskursijas į Nidą, Rusnę, Kauną, Biržus. Ant Gondingos piliakalnio buvo organizuotas turistų sąskrydis.
Atsimenu mokytoją Mozūraitį, buvęs dvasinės seminarijos auklėtinis, bet jis buvo neilgai. Persikėlė į Naująją Akmenę. Chemijos mokytojas buvo Rimdžius. Tuo metu „Lenino keliu“ kolūkio pirmininkas. Jis finansuodavo mūsų keliones. Jo dvi dukterys baigė mokyklą aukso medaliais.

Vienintelis, atvėręs namų duris

Atsimenu dar vieną epizodą. Žiema, šaltis – minus 20 laipsnių. Kažkas beldžiasi į duris, o jau aštunta vakaro. Už durų stovi čigonas. Autobusai jau nekursavo, tad jis liko Sedoje. Tuo metu čigonai Sedoje dar negyveno.
Pas čigonus toks paprotys: niekada neatsakyk čigonui, jei jis paprašys prieglobsčio. Bet… kad ir kieno jis prašė nakvynės, niekas neįsileido. Kažkas patarė eiti pas Kovryginus, gal ten priims…
Tėvas paliepė senelei pakloti lovą ir paduoti vakarienę. Rytą čigonas prisipažino, kad pirmą kartą gyvenime miegojo tokioje baltoje patalynėje ir širdingai padėkojo.

Prie senosios mokyklos. Pirmoje eilėje pirmas iš dešinės – mokytojas Plaušinaitis, antras – direktorius Kovryginas.
Apie 1947 m. Nuotr. iš Andriaus Kovrygino asmeninio archyvo

Tėvo pomėgis – teatras

Atmintyje man išliko kai kurie mokiniai. Regina Gintvainytė, kuri įsimintinai deklamavo Salomėją Nėrį, Aleksandras Šimanskis puikiai vaidino ir vėliau tapo Klaipėdos dramos teatro aktoriumi, Petras Steponavičius – Panevėžio dramos teatro aktorius, jis vaidino filme „Laiptai į dangų“, Algis Mikalauskas.
Mokykloje buvo pastatytas spektaklis „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“. Tėvas specialiai važiavo į Vilnių konsultuotis su Kazimiera Kymantaite. Buvo dar spektaklis „Kupriukas muzikantas“. Reikėjo smuikininko, bet niekas nemokėjo groti smuiku. Juo kažkiek grojo mokytojas V. Bubliauskas. Tai ir pagrojo, kaip mokėjo…
Tėvas turėjo puikų balsą, su rusų kalbos mokytoja Šukiene duetu dainavo Glinkos romansus.

Gyvenimas išskiria ir vėl suveda

Teko Sedoje gyventi ir Telšių gatvėje. Nuomojom butą pas Praną Krauzą. Jis buvo įdomus žmogus – dirbęs prižiūrėtoju Šiaulių kalėjime. Pasikeitus valdžiai buvo tardomas saugume. Iš ten grįžo invalidas. Liko be kojų. Pas jį radijo imtuvas „Baltija“ niekada nebuvo išjungtas. Būtent šis žmogus paveikė mano pasaulėžiūros formavimąsi.
Tėvams išėjus į pensiją, mūsų šeima išvažiavo į Rovno miestą Ukrainoje. Tėvas dar dirbo lotynų, prancūzų, vokiečių kalbų repetitoriumi, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Jis mirė 1964 m. ir buvo palaidotas Rovne.
Iš vaikystės draugų palaikau ryšį su šiuo metu vėl Sedoje gyvenančiu Rimantu Karečka, jis tėvų namuose įsirengė nuosavą muziejų, Algirdu Mineikiu, kuris iš Klaipėdos grįžo gyventi į Sedą, Algiu Tamošaičiu, Vitalio anūku, Edmundu Stasiuliu, buvusiu Vilniaus universiteto profesoriumi…
Iš gyvenimo Sedoje man liko labai šviesūs prisiminimai, nors po karo laikai buvo sunkūs.

Jūratė MEDEIKYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

scroll to top