Reklama

Kultūra, Lietuvoje | 2017-08-14 15:14 | Autorius:
Versija spausdinimui

Suprasti praeitį – labai svarbu(0)

Rugpjūčio 19–25 d. Vroclave (Lenkija) vyks 83-ioji IFLA konferencija „Bibliotekos. Solidarumas. Visuomenė“.
Prieš šį reikšmingą tarptautinį įvykį Nacionalinėje bibliotekoje rengiama IFLA lydinčioji konferencija. Viena iš nagrinėjamų temų – istorinės ir kultūrinės atminties išsaugojimo ir skatinimo problemos.
Prisidėdama prie prasmingo tarptautinio įvykio laukimo, Nacionalinė biblioteka kreipėsi į žinomus Lietuvos žmones, prašydama pasidalinti mintimis apie genealogijos ir giminės istorijos žinojimo svarbą.
Savo nuomonę išdėstė mokslininkai, istorikai, žurnalistai, ekonomistai.

Giminėje – ne vien lietuviškos šaknys

Jolita Steponaitienė – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento direktorė, Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė – sako, kad jai žinios apie protėvius paįvairina gyvenimą, suteikia jam naujų spalvų, užpildo istorijos dėlionę.
„Pati turiu istorikės išsilavinimą – vertinu tikslumą ir dokumentais patvirtintus faktus. Laikausi nuomonės, kad svarbu rūpintis žmonių, kuriuos prisimename, atminimu ir jų mums perduotomis istorijomis. Mano pačios atmintis siekia XX amžiaus pradžią, Pirmąjį pasaulinį karą, smetonišką Lietuvą, okupacijas. Apie tai daug sužinojau iš močiutės, kuri buvo puiki pasakotoja. Jos akimis ir mintimis žinau, ką jautė Kaune prie Soboro susirinkusi minia, kai paaiškėjo, kad žuvo S. Darius ir S. Girėnas, kaip 1941 m. birželį riaumojo vokiečių kariniai lėktuvai virš Kauno, ir tokių istorijų galiu papasakoti labai daug“, – tvirtina direktorė.
Kaip daugumos Lietuvos šeimų, J. Steponaitienės giminėje ne vien lietuviškos šaknys.
„Galiu pasigirti, kad mano protėvių ištakos žinomos iki XVII amžiaus vidurio. Abiejų „šakų“ pradžia buvo dabartinės Ukrainos teritorijoje. Vedybinės peripetijos ir kai kurių iš protėvių „laisvųjų valstiečių“ statusas leido jiems atkeliauti ir įsikurti šioje Nemuno pusėje. Visoje toje šakų raizgalynėje esama ir totoriškų vytelių – tikriausiai todėl ir esu rudaakė“, – savo akių spalvą linksmai komentuoja departamento direktorė.

Tai – kaip esminis instinktas

Rimvydas Valatka – žurnalistas, publicistas, Nepriklausomybės Akto signataras, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir viešosios diplomatijos fakulteto dėstytojas.
„Kai būna sunku, remiuosi į savo protėvius. O į ką apskritai daugiau žmogui remtis – į savo istoriją. Tik tai daro tautą istorinę. Ar tai svarbu? Tai – kaip esminis instinktas. Jei tauta nebėra istorinė, jos nebėra, ir tiek“, – skaudžiai paprastą tiesą lakoniškai išdėsto žurnalistas.
„Yra variantas, kad Valatkos Palangos valsčiaus Užpelkių kaime gyveno bent nuo XVI amžiaus II pusės – nuo valakų reformos laikų. Visi iki manęs mano giminės visose šakose arė žemę. Buvo stambūs ūkininkai. Užtat visi buvo išvežti į Sibirą. Natūralu, kad savo genealoginio medžio nežinau. Vis neprisiruošiu nueiti į archyvą. Norėčiau tokį medį sukurti ir palikti bent jau dukroms“, – savo ateities svajonę atskleidžia R. Valatka.
Istoriko išsilavinimą turintis publicistas sako, kad asmeniškai jam žinios apie protėvius duoda supratimą apie kiekvieno misiją šioje planetoje.
„Kas aš esu šioje žemėje, kokia mano užduotis Lietuvoje, kodėl aš esu toks, o ne kitoks. Mano kraujyje teka ne tik žemaičių, bet ir nemaža dalis kuršių kraujo. Tautą sudaro tie, kurie gyveno iki tavęs, tie, kurie gyvena dabar, ir tie, kurie gyvens po tavęs. Pvz., jei su tavimi vakarais ar naktimis nekalba tavo protėviai, tau šita žemė nėra paskutinė žemės pėda, dėl kurios galėtum mirti.“

Žinios apie protėvius skatina svajoti

Gitanas Nausėda – SEB banko prezidento patarėjas, finansų analitikas, dėstytojas, mokslininkas – mano, kad giminės patriotizmas papildo Tėvynės patriotizmą ir jie negali vienas be kito egzistuoti. Be to, žinios apie protėvius skatina svajoti.
„Pirmiausia, buvo svarbu atrasti savo etnografinę tapatybę. Neslėpsiu, genealogijos žinios taip pat suteikia peno fantazijoms, imi svajoti, kaip viskas galėjo atrodyti prieš 100 ar 200 metų, kokioje aplinkoje augo mano proseneliai ir kokia buvo jų gyvenimo filosofija ar panašiai. Nemanau, kad šiame technologinių revoliucijų amžiuje šie dalykai nustojo prasmės ir vertės“, – savo požiūrį pateikia G. Nausėda.
Finansininko giminės šaknys – lietuviškos, tiksliau būtų teigti, žemaitiškos. G. Nausėdos žinios apie jo giminę kol kas siekia XIX amžiaus pradžią.
„Labai įdomu sužinoti ir iš kokio etnografinio Lietuvos regiono kilo mano protėviai. Drįstu teigti, kad giminės patriotizmas papildo Tėvynės patriotizmą“, – pabrėžia ekonomistas. Pasak mokslininko, jo protėviai daugiausia buvo valstiečiai iš Žemaitijos paribio Tauragės krašto. G. Nausėdos senelis iš mamos pusės ilgą laiką dirbo anglių kasyklose JAV, o susitaupęs pinigų grįžo į Lietuvą ir pasistatė malūną Darbėnų seniūnijoje. Malūnas išlikęs iki šiol – vienas iš nedaugelio Vakarų Lietuvoje.
„Man ne tiek svarbu buvo rasti bajoriškos kilmės įrodymus, norėjosi geriau suvokti, kuo užsiėmė mano protėviai, kokiame geografiniame areale jie judėjo, gyveno, dirbo.“

„Kokia ta mūsų istorija?“

Prof. dr. Alfredas Bumblauskas – Vilniaus universiteto profesorius, mokslų daktaras, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Simono Daukanto literatūrinės premijos laureatas, kitų titulų savininkas – pokalbio pradžioje tvirtai pareiškia, kad esame baudžiauninkų tauta, tad ir žinios apie didžiosios dalies tautos šeimų genealogiją dažniausiai prasideda vos su XIX amžiaus pradžia.
„Nesu ypatingas genealogijos entuziastas. Menka ta mūsų genealogija… Daugiau toks pašto ženklų kolekcininkų reikalas“, – sako garsus istorikas.
„Genealogija neatsiejama nuo civilizacijos, krikščionybės, raštingumo. O ką mes turime, kokia ta mūsų istorija? K. M. Čiurlionio „Karalių pasaka“ ir J. Basanavičiaus „Iš gyvenimo vėlių ir velnių“? Tiesa tokia, kad net mūsų bajorija iki XVIII amžiaus pasirašinėjo dėdama kryžiukus… Kol neįsigalėjo krikščionybė, nesuklestėjo raštingumas, kol neatsirado bažnytinės sakramentų registracijos knygos, tol nėra tikrų istorijos faktų, tol negalime teigti, kad žinome savo protėvių ištakas“, – teigia profesorius.
Mokslininkas sutinka, kad žinoti visada geriau, nei nežinoti, tačiau istoriko mąstymo pagrindas – sisteminis požiūris. „Žinoma, yra labai rimtų kolektyvinės biografijos tyrimų – tai prozopografija. (Prozopografija tyrinėja visuomenės praeitį, jos socialinę struktūrą ir ją kūrusius individus.) Profesorius pozityviai vertina naujienas ir tradicinėje genealogijoje.
„Tai moterų tema, kuriai nebuvo skiriama deramos vietos bajoriškoje visuomenėje. Moterų genealogija išskirtinai svarbi, nes dažnai mama, senelė ar teta žmogui reiškia daugiau nei paveldėjimas. Ir tai yra labai sveikintinas reikalas. Atsimenate Giunterio Grasso romano „Skardinis būgnelis“ pradžią? Ten pasakojama istorija, kaip moteriškė po keturiais sijonais paslėpė bėglį ir taip jam išgelbėjo gyvybę. Niekaip nesuprasdavau, kaip galima suaugusį vyrą paslėpti tokioje vietoje. Bet mano giminėje pasakojama istorija, kad lygiai tokiu pačiu būdu – paslėpusi po savo dėvimu sijonu, mano močiutė yra išgelbėjusi 1863 metų sukilėlį. Vis nebuvo laiko plačiau domėtis šiuo faktu, o reikėtų. Pažadu“, – pokalbį baigia istorikas prof. dr. A. Bumblauskas.

Nelikime kūdikiais

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė – žurnalistė, portalo www.delfi.lt vyriausioji redaktorė – kaip ir dauguma iš mūsų norėtų daugiau žinoti apie savo giminės istoriją.
„Su savo genealoginiu medžiu susipažinusi tik labai kukliai, iš močiučių pasakojimų, neskyriau tam specialaus dėmesio ir neieškojau archyvuose, tačiau mielai sužinočiau daugiau“, – tikina garsi moteris, kurios giminėje susimaišęs lenkų, prancūzų ir vokiečių kraujas.
„Ciceronas yra pasakęs, kad jei neišmanysi istorijos, taip ir liksi kūdikis. Šie žodžiai taikytini ne tik istorijos plačiąja prasme žinioms, bet ir asmeninei istorijai. Nes istorija paaiškina dabartį, liudija, kodėl mes esame būtent tokie, kokie esame. Istorija moko – iš protėvių klaidų galima pasimokyti, jų žygdarbiai ar tiesiog žmogiški poelgiai įkvepia. Apie savo protėvius mes kai kada linkę galvoti kaip apie atsilikusią, dažnai varganą senovę, tačiau bendražmogiški dalykai – ydos ir dorybės, kilnūs poelgiai – išlieka universalūs, jie nepavaldūs laikui. Iš savo tėvų ir senelių mes perimame tam tikrus kodus, elgsenos pavyzdžius, vėliau juos perduodame savo vaikams. Svarbu, kad perduotumėme gerą kodą, apsaugantį nuo didelių nuopuolių, fatališkų klaidų“, – gražų linkėjimą išsakė M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Protėviai labai vertino laisvę

Dr. Virgis Valentinavičius – Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto dekanas, mokslų daktaras, filosofas, žurnalistas – pripažįsta, kad su savo giminės istorija susipažinęs bendrais bruožais ir neabejoja, kad geriau pažindamas savo šaknis, geriau pažįsti save ir savo šalį. „Iš tėvo pusės tai Žemaitijos bajorų – veikiau plikbajorių – giminė. Tikima, kad protėviai atsikraustė prie Kryžkalnio iš pačiais neturtingiausiais bajorais Lietuvoje garsėjusio Upytės pavieto XVI amžiuje“, – teigia V. Valentinavičius. Jo giminės medyje ne tik lietuviškos (žemaitiškos), bet ir lenkiškos šakos susipynusios.
„Vien tai, kad protėviai neabejotinai buvo prisilietę prie lenkiškos civilizacijos ir kultūros, verčia kritiškiau vertinti Lietuvos ir Lenkijos santykius, dabar čia, deja, per daug mužikiško nacionalizmo, nepasitikėjimo ir per mažai Abiejų Tautų Respublikos vertybių – abipusės pagarbos, solidarumo, ištikimybės laisvei ir strateginės išminties, kuri vienareikšmiškai sako, kad istorinis lietuvių ir lenkų bendras priešas yra Rusija ir tik jai naudingi lenkų ir lietuvių tarpusavio vaidai.
Smagu suvokti, kad protėviai labai vertino laisvę – pasakojama, kad mano prosenelis per neramumus XIX amžiuje rusų kazoką Ančios upės brastoje „pakišo po keru“. Kartu lengviau paaiškinti ir savo asmeninį pomėgį žvejoti – bajoriškoje giminės pusėje buvo daug užkietėjusių medžiotojų ir žvejų“, – savo aistringą pomėgį giminės genetika pagrindė dėstytojas.

Norisi žinoti daugiau

Pasak Larisos Lempertienės – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos skyriaus vadovės – jos ir jos vyro šeimų giminėse dominuojančioji tautybė yra žydai. Judaikos tyrinėtoja apgailestauja, kad savo giminės genealoginį medį, deja, žino tik fragmentiškai.
„Būtent todėl noriu žinoti apie tai daugiau. Saugau, studijuoju šeimos archyvą, nes žinios apie giminę yra tiek ir individualios, tiek ir lokalios istorijos dalis. Jos yra svarbios istorijos tėkmei pajausti.
Ateityje planuoju šiuos tyrimus plėtoti.“

Reikia skatinti bendruomenes šiai veiklai

Prof. dr. Arvydas Pacevičius – humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, Vilniaus universiteto komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto direktorius – įsitikinęs, kad žinios apie protėvius suteikia pagrindą jaustis bendruomenės nariu. „Puiku, kad pastaruoju metu Lietuvos gyventojai daugiau dėmesio skiria savo šeimos ir giminės istorijai, genealogijai. Manyčiau, svarbu yra savo šaknis žinoti siejant jas su apibrėžtos (lokalios) bendruomenės tapatumų kaita ir palaikymu. Aišku, malonu žinoti, kad protėviai buvo raštingi, aktyvūs piliečiai, neabejingi savo tautos ir valstybės likimui, tarp jų buvo ir bajorų, ir valstiečių, ir mokytojų, ir kunigų. Tačiau nereikėtų šio žinojimo sureikšminti. Ne bajoriški herbai, ne siekis suvokti savo šeimos ar giminės išskirtinumą yra svarbūs, o tai, kaip ši istorija turtina bendrą suvokimą apie praeitį, kuri dažnai neturi nieko bendro su herojiškais mitais“, – moko teisingo požiūrio į genealogiją A. Pacevičius. Mokslininką džiugina Lietuvos vyriausiojo archyvaro ir Lietuvos vyskupų konferencijos pasirašyta sutartis dėl bažnytinių registracijos knygų skaitmeninimo.
„Bažnytinės metrikų knygos mums teikia daugybę informacijos apie tyrinėjamo regiono gyventojų sudėtį, demografiją, pavardžių susidarymą, vietovardžius, netgi kasdienį gyvenimą. Tik labai svarbu, kad prie skaitmenintos medžiagos būtų patogu kiekvienam prieiti“, – sako profesorius ir ragina bibliotekas energingiau kibti į darbus.
„Manau, kad bibliotekos, kitos atminties institucijos galėtų aktyviau prisidėti prie bendruomenes įtraukiančios ir skatinančios geriau pažinti savo krašto praeitį veiklos. Ir tam naudoti ne tik metrikų knygas, bet ir kitą dokumentinį paveldą, sukauptą šeimų archyvuose ir kituose rinkiniuose“, – akcentuoja profesorius.

Parengta pagal BNS Spaudos centro inf.

Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.