Svarbiausia – būti užimtam ir justi žmonių bendrystę

Nuotr. iš Sedos TAU archyvo

Šis laikas ir viruso mums primestas gyvenimo būdas keičia daug ką. Prisipažinsiu: jau pakeitė ir mano asmeninį požiūrį į tai, ką galima laikyti rimtomis pilietiškomis iniciatyvomis, o kas gal ne tiek svarbu.
Būtent dabar imi aiškiai suvokti: tai, kas padeda žmogui išgyventi, išlikti sveikam ir nutolti nuo niūrių minčių ar baimių, yra aukso vertės.


Paprastas būdas pasidaryti paukščių lizdelius Velykoms. Nuotr. iš Sedos TAU archyvo

Gavusi pirmą elektroninį laiškelį iš Sedos Trečiojo amžiaus universiteto, kurį jo autorė man atsiuntė be jokių minčių apie publikavimą, tiesiog pasidalijo savo nuotaika, pasijutau lyg po pasivaikščiojimo miške. Energijos antplūdis, nuovargis dingo, kilo noras veikti… Kitą dieną paprašiau: duokite dar.
Neabejoju: tai puikus sumanymas, kuris padeda karantino apribotiems žmonėms geriau jaustis, bendrauti, žinoti, kad jų mintys ir patirtys yra svarbios. Juk įjungus kompiuterį taip norisi pamatyti ir gerą žinią.
Todėl tvirtinu: sediškių TAU bendravimas – viena iš svarbių priemonių, padedančių gelbėtis nuo COVID 19 pasekmių. Laiku sugalvota ir teisinga.
Skaitykite. Galvokite, kam jūs galėtumėte parašyti laišką (elektroninį ar tradicinį popierinį, bet pastarasis mažiau saugus) ir iš ko sulaukti atsakymo. Tai išties padeda ir bet kokiu metu.


Labas, tvarkydama lentynas radau senų atvirukų, laiškų… Beveik susigraudinau. Prisimenate, laiško pradžioje būtinai rašėm ketureilį atminimą (jiems turėjom storą sąsiuvinį). Atminimas buvo specialiai tam laiškui parenkamas, o ne užrašomas pirmas papuolęs. Kartais ir ant nuotraukų rašėm trumpą atminimą. Viešpatie, kaip seniai tai buvo…
Ir panorėjau parašyti laišką, kad ir ne ant popieriaus, bet vis tiek senovišką.
Gyvenu gerai, nieko naujo neįvyko. Lauke tarpais sninga, tarpais saulė šviečia. Tvarkausi po spintas ir lentynas. Ruošiu ką nors skanaus. Šiandien prikepiau bandelių su kelių rūšių įdarais: su dešrelėm, su lašinukais, su obuoliais ir su varške. Ar nebijau sustorėti? Atrodo, ne.
Kadaise buvau labai plona, tai labai norėjau sustorėti. Pusę savo gyvenimo nesvėriau nė penkiasdešimties kilogramų. Ištekėjau sverdama keturiasdešimt penkis. Atsimenu, kaip, besilaukdama ir stovėdama prieš veidrodį, negalėjau atsidžiaugti, kad storėju. Taigi, nesakau, kad šiandien džiaugiuosi storėdama, bet priimu tai kaip natūralią duotybę.
Viskas praeina. Viskas. Šiame blogume tiek daug gero, tik mokėkime džiaugtis. Tvarkydama spintą radau mokykloje dėvėtą smulkiai languotą kostiumėlį. Buvau pamiršusi, kad tokį turėjau.
Išsiploviau galvą, atsisėdau prie veidrodžio, užsitepiau putų, pasiėmiau džiovintuvą ir pasidariau šukuoseną. Sėdžiu sau pasipuošusi pamirštu kostiumėliu (nustebau, kad jis man vis dar tinka) ir rašau jums laišką.
Tiesa, dar užsiplikiau skanios arbatos: avietės, čiobreliai, imbieras, citrina ir truputis medaus. Malonumas. Ir dar būtinai klausausi geros muzikos.
Kitą kartą parašysiu apie skaitymo malonumus. Lieku laukti atsakymų.


Taip atrodo Vilijos nuvelti paukšteliai. Nuotr. iš Sedos TAU archyvo

Parašyk tu man paprastą laišką.
Man užteks jo švelnios šilumos,
Sūkuriais baltos pūgos kai vaikščios
Ar žvaigždė vakarinė rymos.

(V. Mozūriūnas)
Rašau Jums laišką. Pas mane viskas gerai, tikiuosi pas Jus taip pat. Kai kas nors pasikeis, parašysiu. :) Siunčiu paukštukus – gaudykit.
Linkiu gražaus vakaro. Vilija


Labas, gera gyventi, kai dar jaunystė spintose ar lentynose užsibūna. Taip yra pas kiekvieną – turime kažkokį daiktą ar nuotrauką – ir grįžti mintimis prie to, kas buvo miela, nepakartojama.
Keičiamės mes patys ir nejuntame, kokį lobį esame sukaupę, ir vis norisi kažko naujo. Tad nesenkim, būkim pilni energijos, ruoškimės šventėms.
Geri darbai visada puošia, pasirodykim, kad dar turim jėgų būti su visais kartu.
Sėkmės Sedos TAU.


Labas, neturiu laiko, visiškai neturiu laiko, bet prisėdau pailsėti, tai parašysiu… Papasakosiu, kuo būnu užsiėmusi.
Darbai mano paprasti. Gal dėl sulėtėjusių apsukų vis neapsidirbu. Taigi. Kasdien plaunu grindis, valau dulkes, apsitvarkau. Tėvų esu išmokyta, kad netvarkinguose namuose gyvena tik apsileidę, amžinai kuo nors nepatenkinti žmonės.
Valgį reikia paruošti. Vyras prie šilto viralo pripratęs. Kai būtini darbai baigti, sėdu prie širdžiai mielų.
Artėja šv. Velykos. Reikia tam tinkamų puošmenų pasiruošti. Užkibome mes ant Vilijos mestos meškerės – vėlimo.
Jei kokią dieną prie to neprisėdi, vakare lyg ir negerai jautiesi. Dar prieš paskelbiant karantiną, pradėjom paukštelius velti, iš šakelių ant kaladėlių lizdelius daryti. Seniai mokam apvelti muilo gabalėlį, tai pamėginau apvelti kiaušinį, aišku, netikrą.
Pavyko, bet šitie darbai man nėra nei greiti, nei lengvi. Per pusdienį nuvėliau porą paukštelių ir porą kiaušinių. Bet koks tai yra malonumas… Neskubi, rankos dirba, galva švari. Kažkaip jokios negeros mintys nelenda. Visko reikia padaryti ne tik sau, bet ir dovanoti. Dukroms pirmiausia. Jos irgi mėgsta ir moka namus puošti. Reikia ir malūnui Sedoje.
Kasdienybės meno galerija nebus Velykoms atidaryta, bet langus nutarėm papuošti. Ten gražios palangės, metro pločio. Tegul sediškiai, praeidami pro šalį, akis pagano, tegul žino, kad gyvastis yra.
Va taip ir gyvenu. Aišku, bijau, kad vaikai nesusirgtų. Į darbus važinėja. O aš savo mažais džiaugsmais blogas mintis vaikau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*