Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė: lietuviškumą išsaugoti nelengva

Pasak Jūratės Kaspersen, parodų pristatymo metu stengiamasi betarpiškai pabendrauti su lankytojais
ir papasakoti apie gyvenimą Šveicarijoje. Dariaus Pavalkio nuotr.

Šiandien Mažeikių viešojoje bibliotekoje pristatoma paroda „Lietuvių Šveicarija“. Ją bus galima apžiūrėti iki gruodžio pabaigos.
Iš Mažeikių kilusi Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Kaspersen „Santarvei“ papasakojo, kaip savo lietuvišką identitetą saugo savo bankais, laikrodžiais, šokoladu bei sūriais garsėjančioje šalyje gyvenantys tautiečiai.

Komisijos posėdžių dalyvė

Iš mūsų krašto kilusią J. Kaspersen (mergautinė pavardė – Jablonskytė) pokalbiui telefonu „pagavome“ pirmadienio vakarą. Ji šiuo metu yra Lietuvoje, nes dalyvauja Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos posėdžių sesijoje.
Komisijos sudėtyje esantys Seimo nariai bei po įvairias pasaulio šalis išsibarsčiusių lietuvių bendruomenių atstovai posėdžiauja dukart per metus po keturias dienas.
J. Kaspersen nėra šios komisijos narė, tačiau yra Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narė. Dėl šios priežasties ji ir nepraleidžia galimybės dalyvauti šios komisijos posėdžių sesijose, kuriose ne tik sprendžiami pasaulio lietuviams svarbūs klausimai – taip pat į juos užsienio šalyse gyvenantys lietuviai atveža ir perteikia savo patirtis.

Aptarė rimtus klausimus

„Santarvė“ pašnekovės paklausė, kokie klausimai gvildenami šioje komisijoje ir apskritai, kokiomis aktualijomis, rūpesčiais šiuo metu gyvena pasaulio lietuvių bendruomenės.
J. Kaspersen informavo, kad šioje komisijos posėdžių sesijoje buvo svarstomi klausimai dėl dvigubos pilietybės išsaugojimo po referendumo, dėl Seimo rinkimų organizavimo užsienyje.
Pavasarį vykusiame referendume dalyvavo 63 tūkst. užsienio lietuvių. Toks referendumo dalyvių skaičius parodė: užsienyje gyvenantys tautiečiai turi turėti vienmandatę rinkimų apygardą ir rinkti savo atstovą į Seimą. Tai istorinis įvykis, keliantis nemažai klausimų apie tai, kaip užsienyje bus organizuojami artėjantys Seimo rinkimai.
Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos nariai aptarė ir kaip įgyvendinama 2018–2030 metų demografijos, migracijos ir integracijos strategija. Jie tarėsi ir tautinės tapatybės ugdymo Lietuvos švietimo įstaigose klausimais.
„Manome, kad žmonių norui emigruoti ir nenorui jungtis į bendruomenes įtakos turi ir tai, kad mokyklose nebesirūpinama tautine tapatybe. Nebegerbiama nei lietuvių kalba, nei kultūra, o labiau vertinamas globalizmas. Mums rūpi, kas vyksta Lietuvos švietimo sistemoje“, – kalbėjo pašnekovė.

Prisistato kaip mažeikiškė

Tiek apie Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos posėdžius. Norėjosi daugiau sužinoti apie pačią J. Kaspersen bei apie jos vadovaujamos Šveicarijos lietuvių bendruomenės veiklą.
Pašnekovė gimė Mažeikiuose, čia lankė 1-ąją vidurinę mokyklą (dabartinę Merkelio Račkausko gimnaziją), paskui 5-ąją (dabar – Senamiesčio pagrindinė mokykla). Jos tėtis buvo kilęs iš Buknaičių.
Drauge su tėvais Jūratė gyveno name Reivyčiuose. Tačiau kai Jūratei buvo 10 metų, šeima neteko tėčio. Po vyro mirties pašnekovės mama nebenorėjo likti Mažeikiuose ir išvažiavo gyventi į Pagėgius. Ten Jūratė baigė mokyklą ir iš ten išvyko studijuoti į Vilnių, o paskui ir į Šveicariją.
„Labai mylėjau tėvelį ir iki šiol bendraudama su žmonėmis visada prisistatau: esu kilusi iš Mažeikių. Moku kalbėti ir žemaitiškai. Šveicarijos lietuvių bendruomenėje turime narę telšiškę, kuri kitaip kaip žemaitiškai ir nešneka. Tai i so ana, i so kėtas žemaites ėr rokoujamies žemaitėška“, – pasakojo J. Kaspersen.
Pašnekovės tėtis yra palaidotas Leckavoje. Ji Mažeikiuose turi pusbrolį ir gerą vaikystės draugę, todėl mielai čia sugrįžta.

Nuotraukos su istorijomis

Šį kartą kraštietė sugrįždama atvežė mažeikiškiams ir dovaną – fotografijų parodą „Lietuvių Šveicarija“. Tiesa, reikia pridurti, kad paroda yra keliaujanti ir jau anksčiau ją pamatyti galimybę turėjo Židikų, Ukrinų gyventojai.
Parodą sudaro 44 nuotraukos. Simboliškai parodos nuotraukos yra suskirstytos į keletą dalių. Vienose nuotraukose atsispindi Šveicarijos lietuvių bendruomenės istorija nuo jos įkūrimo 1950 metais iki šių dienų. Kitose nuotraukose užfiksuotos Šveicarijos gyventojų tradicijos, žmonės, jų veiklos. Dar kitose – Šveicarijos peizažai. Prie visų fotografijų skelbiami detalūs aprašymai.
Siekiant parodai atrinkti gražiausias, įdomiausias nuotraukas, buvo paskelbtas nuotraukų konkursas. Į jį savo darbus siuntė daug Šveicarijos lietuvių, tačiau buvo atrinkti 10 autorių darbai.
„Fotografai nėra profesionalūs, o paroda – tiesiog pasakojimas apie tautiečius, gyvenančius tokioje pat mažoje, kaip ir Lietuva, šalyje, apraizgytoje legendomis. Be to, Šveicarija lygiai taip pat, kaip ir Lietuva, ilgai buvo žemdirbių kraštas, o tik devynioliktame amžiuje pradėjo kilti ir išsivystė į šiandieninę Šveicariją, garsėjančią bankais, šokoladais, tiesiogine demokratija“, – paaiškino pašnekovė.

Pristatymai tampa dialogais

Savo kelionę po Lietuvos bibliotekas, mokyklas, galerijas paroda „Lietuvių Šveicarija“ pradėjo 2016 metų pavasarį. Planuojama, kad ta kelionė baigsis 2020 metų gegužę.
Ši paroda yra Šveicarijos lietuvių dovana Lietuvos žmonėms – jaunimui, suaugusiems, visiems, kam įdomu, kaip gyvena Šveicarijos lietuviai.
Kaskart didesniuose miestuose vykstančiuose parodos pristatymuose dalyvauja pati Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė J. Kaspersen, o kai gali – ir nuotraukų autoriai.
Todėl pristatymai tampa svečių ir vietinių žmonių dialogu.
Pasak J. Kaspersen, gimnazistai, kad ir nedrąsiai, domisi, kaip Šveicarijoje gyvena jaunimas – kur studijuoja, kaip leidžia laiką, kokie ten tėvų ir vaikų santykiai, kada jaunuoliai tampa nepriklausomais nuo tėvų. Vyresni žmonės klausia jiems aktualių dalykų apie tėvų ir vaikų santykius, apie socialinę, medicinos sistemą, pensijas.

Atsako ir į „nepatogius“ klausimus

Kadangi kraštietė Šveicarijoje gyvena 26 metus, ten pagimdė ir užaugino savo vaikus, jai visi šie dalykai – švietimo, medicinos, socialinė sistemos puikiai žinomi.
Būna, kad parodos pristatymo metu nuskamba ir „nepatogių“ klausimų ar replikų, pavyzdžiui: „Ką jūs, tie Šveicarijos lietuviai, davėte Lietuvai, ką gero padarėte ir kam jūs čia reikalingi?“. Ir į juos stengiamasi atsakyti.

Parodoje „Lietuvių Šveicarija“ – per keturiasdešimt fotografijų. Autorės nuotr.

Parodos organizatoriai yra įsitikinę, kad nuotraukos – geras būdas parodyti užsienio lietuvių indėlį į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Tai geras būdas parodyti šalį, kurioje jie gyvena, kurią pažįsta. Tačiau J. Kaspersen akcentavo: tas pasakojimas – ir nuotraukomis, ir susitikus su žmonėmis, nėra „į vienus vartus“ – nesistengiama sukelti kažkokio pavydo, pasakojama apie gyvenimo Šveicarijoje realybę.
„Žodžiu, kiekvienas pristatymas, kiekvienas pokalbis su žmonėmis yra skirtingas. Bandau atsakyti į žmonėms iškylančius pačius įvairiausius klausimus“, – sakė J. Kaspersen.

Bendruomenėje narių nedaug

Šveicarijoje gyvena apie pustrečio tūkstančio lietuvių. Iš jų apie 400 pagal įvairias studentų mainų programas mokosi Šveicarijos universitetuose.
Šveicarijos lietuvių bendruomenė šiuo metu turi tik 160 narių. Todėl ir tokie dalykai, kaip ši paroda, labdaros akcijos, kurių metu surinkti pinigai atkeliauja į Lietuvą, nėra ruošiami visų Šveicarijos lietuvių, o tik dalies.
Į bendruomenę reikia registruotis, reikia mokėti nario mokestį – reikia oficialiai pareikšti, kad Lietuva tam žmogui brangi ir jis nori dalyvauti bendruomeninėje veikloje. Šveicarijos lietuvių bendruomenė lietuvybę palaiko per sekmadieninę lietuvių mokyklėlę, per Lietuvos valstybinių ir kalendorinių švenčių paminėjimus.
„Būčiau neteisi sakydama, kad kiekvienam Šveicarijos lietuviui vienodai svarbi Lietuva, tapatybės išlaikymas. Bet ir būtų netiesa, jei sakyčiau, kad tiems, kurių nėra bendruomenėje, Lietuva nerūpi. Rūpi, bet galbūt kitomis formomis“, – įsitikinusi pašnekovė.

Atvyksta gavę darbo kontraktus

Pasak J. Kaspersen, Šveicarijoje gyvena intelektualioji, šviesioji Lietuvos visuomenės dalis. Į Šveicariją šiaip sau įvažiuoti nelabai įmanoma.
Dažniausiai į šią šalį atvykstama gavus aukštos kvalifikacijos darbo kontraktą. Todėl ir gyvena čia daugiausia lietuviai, dirbantys informacinių technologijų srityje, bankininkai, gydytojai, menininkai, muzikai. Kitaip tariant, žmonės, kurie dėl savo išsilavinimo ar talento lengvai gauna darbą.
Yra ir už šveicarų ištekėjusių moterų. Kita dalis Šveicarijos lietuvių – tarptautinių organizacijų darbuotojai, kurie, pasibaigus darbo kontraktui, tikėtina, grįš į tėvynę ar vyks į kitą užsienio šalį.

Dualinė mokymo sistema gerbiama

Pasak kraštietės, šveicarai visų reikiamų darbininkiškų profesijų žmones išsiugdo patys. Šalyje veikia dualinė mokymo sistema. Pavyzdžiui, jaunas žmogus – šešiolikmetis, sugalvoja, kad norėtų tapti bankininku. Jis susiranda banką, kuris sutinka jį priimti mokytis, ir tris dienas per savaitę bankininko specialybės mokosi būdamas tame banke, stebėdamas suaugusiųjų darbą, jiems pagelbėdamas. Kitas dvi savaitės dienas paauglys lanko pamokas savo mokykloje.
„Tai yra didelis krūvis, nes mokiniams tose jų pasirinktose įmonėse, įstaigose neleidžiama atostogauti ir ugdymo programa mokyklose jiems nėra palengvinama. Jie per tas dvi savaitės dienas privalo išmokti to, ko kiti mokosi penkias dienas. Tačiau kai jaunuoliai išlaiko brandos egzaminus, jie jau turi pagrindą po kojomis – specialybę“, – pasakojo J. Kaspersen.
Dualinė mokymo sistema Šveicarijoje labai gerbiama dėl kelių priežasčių. Pirma, jaunas žmogus anksti tampa finansiškai nepriklausomas nuo tėvų, nes jau sulig pilnametyste gali užsidirbti pragyvenimui ar tolimesnėms studijoms pinigų. Antra, nuo jaunų dienų supranta, ką reiškia dirbti.
Lietuvoje irgi pradedama diegti dualinę mokymo sistema, tačiau ji šiuo metu dar tik žengia savo pirmuosius žingsnius.

Išsaugoti lietuviškumą nelengva

Paklausta apie lietuviškos tapatybės išsaugojimą gyvenant ne tėvynėje, J. Kaspersen sakė, kad tai nėra lengva. Nors užsienyje žmonės gyvena dešimtmečius, dalis jų gyvena su mintimis apie Lietuvą, nori išlaikyti ryšį su tautiečiais, nori išsaugoti savas šaknis, nori išlikti lietuviais ir tokiais užauginti savo vaikus. Žinoma, negalima šio klausimo absoliutinti, nes tai, kam vieni teikia prioritetą, kitiems atrodo nevertinga.
Sudėtingiausia lietuviškumą – kalbą, kultūrą, tradicijas išsaugoti mišrių šeimų nariams.
„Kalbant apie vaikus, vien jau tai, kad jie moka lietuvių kalbą, yra didelis dalykas. Šveicarijoje, kaip ir kiekvienoje šalyje, mokiniai yra perkrauti mokslais. Kad sekmadieniais jie lankytų lietuvių mokyklėlę, reikia arba juos papirkti, arba priversti. Ir daugelis tėvų per anksti nuleidžia rankas dėl vaikų lietuvių kalbos mokymosi. Bet tikrai yra šeimų, kurios sąmoningai stengiasi, kad tas lietuviškumas neišnyktų“, – apibendrino Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė J. Kaspersen.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*