Tautodailės metus atidarė ir mažeikiškiai kūrėjai

Dalis renginyje Alytuje dalyvavusių mažeikiškių tautodailininkų nusifotografavo su muzikologe,
laidų vedėja Zita Kelmickaite (trečia iš dešinės). Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus nuotr.

2020-ieji Seimo nutarimu yra paskelbti Tautodailės metais. Jie oficialiai buvo paskelbti sausio pradžioje Alytuje vykusios respublikinės konkursinės meno parodos „Aukso vainikas“ baigiamajame renginyje.
Konkurse ir baigiamajame renginyje dalyvavo mažeikiškių tautodailininkų delegacija, o mažeikiškei siuvinėtojai Adelei Monstavičienei įteiktas specialus diplomas už precizišką siuvinėjimą ir subtilų ornamentų komponavimą.

Metai, skirti prisiminti bei pažinti

Šiemet yra minima Kaune gyvenusio ir kūrusio Lietuvos dailės istoriko, profesionalios muziejininkystės mūsų šalyje pradininko Pauliaus Galaunės 130 metų gimimo sukaktis.
Per savo 98 gyvenimo metus P. Galaunė nuveikė daug darbų. Jis Sankt Peterburge rūpinosi Lietuvos kultūros paminklų registravimu ir grąžinimu į Lietuvą, dirbo mokytoju, dėstytoju, muziejininku. Jis buvo vienas iš Lietuvių meno kūrėjų draugijos steigėjų, rengė tautodailės parodas ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje, kaupė, tyrė, sistemino tautodailės ir profesionaliosios dailės kūrinius. Ir kartu P. Galaunė buvo ne teoretikas, bet ir praktikas – pats kūrė grafikos kūrinius, knygų viršelius bei iliustracijas, vinjetes, ekslibrisus, pašto ženklus.
Siekiant visuomenei priminti tautodailės reikšmę, norint pagerbti P. Galaunės atminimą Seimo nutarimu ir nuspręsta 2020-uosius paskelbti Tautodailės metais.

Tiltas tarp praeities ir dabarties

Skelbdamas tautodailės metų pradžią, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas sakė tikintis, kad kūrėjams metai bus aktyvūs, intensyvūs, kad jie suteiks daug progų parodyti savo kūrybą, pasisemti naujų idėjų bei įkvėpimo ateičiai ir atskleisti tautodailės grožį.
„Folkloras, tautodailė yra sfera, kuri mums, šiuolaikiniams žmonėms, padeda suprasti: žmogus nėra vien tik sau. Jis yra tautai, pasauliui, visuomenei“, – kalbėjo ministras.
Jis atkreipė dėmesį į tai, kad tautodailė, kaip ryšys tarp to, kas buvo seniau ir kas yra dabar, yra šaltinis moderniai kūrybai. O nemaža dalis šiandieninės skubančios, nuolat laiko neturinčios visuomenės narių pradeda ieškoti darnaus ryšio pasauliu, su vietomis, kuriose gyvena. Ir tam puikiai pasitarnauja liaudies kūryba.

Istoriją atsekti sudėtinga

„Santarvė“ ne kartą rašė apie Mažeikių rajone gyvenančius ir kuriančius tautodailininkus, juos kalbino, pristatė mažeikiškių kūrybą. Tai darys ir ateityje.
O šį kartą buvo įdomu daugiau sužinoti apie rajono tautodailininkus vienijančią Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių skyriaus Mažeikių grupę.
Šiai grupei nuo 2011 metų pirmininkauja, veiklą kuruoja Mažeikių kultūros centro etnografė Jolanta Kaleckienė. Pasak pašnekovės, ji bandė atsekti, kada mūsų rajone tokia tautodailininkų grupė susikūrė ir nuo kada prasidėjo veikla, tačiau to padaryti nepavyko.
Bet kad ta istorija ne trumpa, rodo tai, kad grupei anksčiau vadovavo keturi pirmininkai.
„Truputį keista, kad Mažeikių, Telšių, Plungės rajonų tautodailininkų grupės priklauso sąjungos Telšių, o ne Žemaitijos skyriui. O Žemaitijos skyrius jungia Klaipėdos rajono tautodailininkus. Matyt, tas susiskirstymas liko nuo tų laikų, kai dar gyvavo apskritys“, – kalbėjo pašnekovė.

Grupėje – aktyvūs nariai

Šiuo metu grupės narių sąraše – 45 mūsų rajono tautodailininkai. Jie kuria, rengia asmenines savo darbų parodas, teikia kūrinius grupinėms parodoms, drauge su kitais tautodailininkais važiuoja į įvairius renginius. Anksčiau mažeikiškių tautodailininkų grupės narių sąraše buvo 48 kūrėjai. Tačiau gyvenime atsitinka visko ir būna, kad žmonės arba atsitraukia nuo liaudies dailės, arba ir iš viso ja nebeužsiima, o gal tiesiog nebenori būti grupės nariais.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariai turi tai patvirtinančius pažymėjimus, už narystę moka tam tikrą mokestį.

Įvairių sričių atstovai

Pasak J. Kaleckienės, šiuo metu Mažeikių rajonas yra turtingiausias medžio drožyba užsiimančiais tautodailininkais. Jų galima suskaičiuoti penkiolika.
„Turėjome šešis tapytojus, tačiau senieji tapytojai pamažu traukiasi iš tos veiklos. Jei kalbėtume apie tekstilininkus, jų rajone irgi turime, tačiau tik viena tekstilininkė bedalyvauja parodose. Išskirtinė yra viekšniškės Snieginos Chriščinavičienės kūryba, tošininkų Raimondos ir Vytauto Ramanauskų darbai“, – situaciją apžvelgė pašnekovė.
Be to, grupės veikloje dalyvauja ir po keletą audėjų, kalvių, siuvinėtojų, mezgėjų, vilnos vėlėjų. Yra ir karpinių, nėrimo vąšeliu, pynimo, juvelyrikos, odos meistrų.

Reikia parodyti darbus

Kultūros centro etnografė prisimena, kad yra buvę įvairių atvejų, susijusių su mažeikiškių noru tapti tautodailininkų grupės nariais.
„Yra buvę, kad paskambina žmogus ir sako: aš noriu būti tautodailininku, man kitą savaitę reikia tautodailininko pažymėjimo. Tada klausiu, kokiu amatu tas žmogus užsiima, ar yra su savo darbais kur dalyvavęs, prašau juos parodyti. O tada patys tautodailininkai balsuoja, ar kandidatas savo kūriniuose išlaiko senąją liaudies kūrybos tradiciją“, – situaciją apžvelgė J. Kaleckienė.
Pasitaiko atvejų, kai apie kokį nors kuriantį ir savo kūryboje tautodailės bruožus išlaikantį žmogų papasakoja ir pavieniai žmonės.
J. Kaleckienė šiuo metu turi Mažeikių rajone gyvenančio ir kaukes drožiančio žmogaus telefono numerį. Jį atsiuntė Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos specialistė Aldona Kuprelytė pridėdama: „Priimkit žmogų į mažeikiškių tautodailininkų gretas be jokių svarstymų – jis kaukes drožia“.
„Skambinsiu, kalbinsiu prisijungti“, – sakė etnografė.

Reikšmės neprarado

Židikų gimnazijos dailės ir technologijų mokytoja Inga Šilinskaitė patikino: tautodailė šiais laikais tikrai nėra praradusi savo reikšmės.
Kalbėdama apie vaikų mokymo procesą, ji paaiškino, kad į kiekvienos klasės mokymo programas bei vadovėlius yra įtrauktos temos, susietos su tautodaile. Pavyzdžiui, mokiniai įgyja žinių apie audinius, margučių dekoravimą, verbų rišimą ir panašius dalykus.
Kalbant apie technologijų mokymo programą, joje rekomenduojama mokiniams gaminti dirbinius remiantis senosiomis tradicijomis. Tai šiandieniniai įvairias klases lankantys vaikai turi galimybę pasimokyti mezgimo, nėrimo, audimo, žaislų siuvimo ir panašių dalykų.
„Visi vaikai yra supažindinami su tautodaile, gauna galimybių prie jos prisiliesti“, – kalbėjo mokytoja.

Propaguojami popieriaus karpiniai

Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazija nuo kitų rajono mokyklų skiriasi tuo, kad ten labai propaguojami karpiniai iš popieriaus.
Gimnazijos bendruomenė mokyklą išpuošė iš popieriaus iškirptais pasaulio gyvybės medžiais. Šie karpiniai tiko ne tik žiemos švenčių proga, bet ir Tautodailės metams prisiminti. Todėl jie mokykloje išbus iki pat pavasario ar net vasaros.
„Žinoma, kad langams puošti skirti karpiniai yra daromi pagal paruoštą trafaretą, mokiniai, naudodami tuos trafaretus, piešinį perkelia ant popieriaus ir tada belieka karpinį išpjaustyti. Aišku, kūrybos šiuo atveju nebelieka, bet taip ugdomas kruopštumas, kantrybė“, – sakė I. Šilinskaitė.

Tautodailė žengia į priekį

Pedagogė sakė žiūrėjusi neseniai per Lietuvos televiziją rodytą laidą „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite“, kurioje buvo pasakojama apie konkursui „Aukso vainikas“ darbus pateikusius Lietuvos tautodailininkus.
„Žiūrint į tautodailininkų darbus tikrai atrodo, kad žmonės mokėsi ir įgijo vienos ar kitos srities išsilavinimą – išlaikytos darbų proporcijos, meistriškai parinktos spalvos ir visa kita. Bet kai pagalvoji, tautodailininkas juk yra žmogus, dirbantis „iš savęs“. Žodžiu, tautodailininkai ir tautodailė nestovi vietoje. Jie domisi, gilina žinias, tobulina gebėjimus ir kuria koja kojon su laikmečiu einančius tautodailės darbus“, – pastebėjo mokytoja.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*