Reklama

Tomas Venclova – apie žemaitiškas šaknis, Račkauskų giminę ir kitus dalykus(0)

Tomas Venclova. Eltos nuotrauka

Prieš 93 metus, prasidėjus rugsėjui, Mažeikių mokykla tapo progimnazija, o jos direktoriumi buvo paskirtas Merkelis Račkauskas. Dar po dvejų metų ši mokslo įstaiga tapo gimnazija.
M. Račkauskas, kuris pasirūpino, kad mokykla gautų patalpas ir įgytų aukštesnį statusą, laikomas Mažeikių gimnazijos įkūrėju.
Šią vasarą Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje pirmą kartą apsilankė ilgai lauktas svečias – M. Račkausko anūkas, poetas, vertėjas, eseistas, publicistas, Jeilio universiteto profesorius emeritas Tomas Venclova. Jis susitiko su senelio vardu pavadintos gimnazijos pedagogais, miesto bendruomenės atstovais, kitais į renginį atvykusiais svečiais.
Praėjusią savaitę Merkelio Račkausko gimnazija atšventė savo 97-ąjį gimtadienį – šios mokymo įstaigos veikla skaičiuojama nuo 1919 metų lapkričio.
O mes tęsiame M. Račkausko anūko T. Venclovos pasakojimą, kurį pradėjome spausdinti 98-ajame mūsų laikraščio numeryje.

Merkelis Račkauskas, Tomas Venclova, Antanas Venclova prie Račkausko tėvų kapo Luokės miestelio kapinėse. Epitafija ant antkapio: „Žyvata bėg, smertis gen, viečnastis lauk“. Nuotrauka iš katalogo „Melchioras Račkauskas“, http://www.vilniausmuziejai.lt

Apie komjaunuolius ir disidentus

Iki 1956-ųjų metų aš buvau karštas komjaunuolis. Man nelabai patogu tai prisiminti, bet manau, kad ir šitoje salėje yra žmonių, kurie kažkada buvo karšti komjaunuoliai.
Dauguma mano bičiulių veidmainiavo, o aš tikėjau, maniau, kad ši veikla – tai yra šviesios ateities įsikūnijimas ir aš galėsiu prisidėti prie tos šviesios ateities statybos.
Mano pažiūros pasikeitė. Iš pradžių buvo Chruščiovo kalba, kurioje demaskuotas Stalinas. Supratau, kad Stalinas buvo budelis ir vienas didžiausių pasaulinėje istorijoje niekšų. Pagalvojau: „Viešpatie, kuo aš tikėjau?! Kokia nesąmonė, koks siaubas!“ Bet dar galvojau: gal tai galima pataisyti? Paskui prasidėjo bruzdėjimai Lenkijoje, o vėliau – Vengrijoje. Tuomet pagalvojau: „Lenkai, vengrai – vyrai, geri žmonės jau taiso…“ Na, Lenkijoje padėtis šiek tiek pagerėjo, o Vengrijoje viskas buvo numalšinta – įvedė sovietinius tankus, apgriovė Budapeštą, sunaikino daugybę žmonių, daug vengrų tada pabėgo į Vakarus.
Tuomet supratau, kad jokio pataisymo nebus.
Dzenbudistai turi tokią savoką – satori, tai nušvitimas, kada vieną akimirką staiga viskas pasidaro aišku, viskas sustoja į savo vietas.
Man tas politinis nušvitimas buvo kaip lazdos smūgis per galvą. Ir nuo to laiko aš pasidariau gana griežtas antitarybininkas. Kaip tik tuo laiku susipažinau su Tumeliu, kuris nemėgo tarybų valdžios ir to neslėpė, su kitais kritiškai mąstančiais žmonėmis.
Aleksandras Solženycinas, pagrindinis rusų disidentų vadovas, yra pasakęs labai paprastą receptą, kaip išsigelbėti tokiu atveju: „Gyventi nemeluojant“.

Pirmoji Tomo Venclovos viešnagė Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje ir susitikimas su mažeikiškiais. Nuotrauka iš gimnazijos archyvo

Apie tėvą, Rašytojų sąjungą ir Šiaulius

Tai aš stengiausi gyventi taip – nemeluodamas – gana ilgai. Man sekėsi kažką spausdinti, bent vertimus ar kažkokius mokslinius straipsnius. Manęs žmonės dažnai klausia: „O kaip tavo tėvas į tai  reagavo?“ Su tėvu mes gana anksti buvome nusistatę tokią tvarką: taip, mūsų pažiūros yra skirtingos, bet, nepaisant to, mes liekame sūnus ir tėvas. Ir taip buvo iki tėvo mirties.
Tėvas buvo širdininkas, jis labai sunkiai sirgo. Aš žinojau, kad jeigu labai triukšmausiu, jo širdis neištvers. Ji ir neištvėrė, kai buvo atmestas mano pareiškimas stoti į Rašytojų sąjungą. Ne todėl, kad aš būčiau labai norėjęs į ją stoti – tai buvo tokia sovietinė organizacija, kurios nauda netikėjau. Bet jei buvai Rašytojų sąjungos narys, tavęs negalėjo apkaltinti veltėdžiavimu – gali gyventi, rašyti, daryti ką nori. Jei kas klausia, kuo užsiimate, parodai tą savo Rašytojų sąjungos nario bilietą – ir viskas. Todėl aš ir nusprendžiau į ją įstoti. Manęs nepriėmė. Po kelių mėnesių tėvas mirė. Tai, kad manęs nepriėmė, jam buvo antausis.
Tuomet aš dar turėjau darbo, buvau Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas. Tada man gimė dukrelė, kurią aš Šiauliuose ir auginau.

Apie laišką partijai ir Artūrą Milerį

Po kažkiek laiko aš parašiau atvirą laišką partijos centro komitetui. Parašiau, kad aš visą gyvenimą dirbau kultūrinį darbą, kito darbo dirbti nenoriu ir nemoku, bet pastaruoju metu šito darbo nebeįmanoma dirbti – niekas manęs nebespausdina. Patys nekalčiausi dalykai, kuriuos aš siūlau leidykloms, nespausdinami, žurnaluose irgi nespausdinami. Tokia situacija, kad mano egzistavimas šioje valstybėje tampa beprasmiškas. Todėl prašau, vadovaujantis Žmogaus teisių deklaracija ir kitais veikiančiais įstatymais, leisti man išvykti nuolatiniam gyvenimui į užsienį. Tą laišką išsiunčiau į Centro komitetą.
Nebuvau kvailas ir turėjau kelias to laiško kopijas, vieną kopiją daviau Tumeliui, kadangi žinojau, kad jis turi ryšių su Katalikų bažnyčios kronika. Tumelis tą laišką perskaitė, nieko nepasakė ir įsidėjo į kišenę.
Laiškas pateko į Vakarus, buvo išpopuliarintas. Jį išpopuliarino Česlovas Milošas ir kiti. Buvo toks amerikiečių dramaturgas Artūras Mileris, apie kurį daug kas girdėjo kaip apie Merilin Monro vyrą. Po aktorės mirties jis parašė apie ją pjesę ir ta pjesė ėjo Vilniaus dramos teatre. Staiga tą pjesę išėmė iš repertuaro. Tada aš pagalvojau: greičiausiai Artūras Mileris tą mano laišką skaitė ir ką nors apie jį pasakė.
Gerokai vėliau, jau būdamas Vakaruose, aš susipažinau su Mileriu. Papasakojęs šią istoriją jo paklausiau, ar mano spėjimas buvo teisingas. „Taip taip, – pasakė Mileris. – Manęs Brodskis paprašė ir aš pasirašiau kažkokį raštą, kurio turinys buvo maždaug toks: nesodinkite Venclovos į kalėjimą, bet išleiskite jį į Vakarus“.
Daug kas pasako ir aš išgirstu, ar net į spaudą patenka tokios nuomonės: na kaip čia gali būti, tais laikais nieko neišleisdavo už geležinės uždangos. Jei tokį laišką parašai, tave greičiau „išleis“ į Sibirą, o Venclovą štai ėmė ir išleido. Matyt, jam tėvas padėjo. Arba jis išvažiavo su specialia saugumo užduotimi.
Kas dėl saugumo, tikrino mane atitinkamos tarnybos, o po to, gerokai vėliau, aš ir pats varčiau savo bylą saugume. Tokio atestato iš saugumo, matyt, niekas kitas Lietuvoje ir neturi: „Ryšium su griežtai neigiamu Venclovos požiūriu į tarybinę santvarką, jo operatyvinis panaudojimas atrodo mažai tikėtinas“.
(Bus daugiau)

Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: Algirdas Butkevičius, avarija, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, orai, paroda, policija, rinkimai, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, taryba, vagystė, vagystės, Viekšniai, šisbeitauskas, Židikai. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.
' + '');