Tradiciją siųsti šventinius atvirukus saugoja entuziastai

Prekybos centruose atvirukų galima įsigyti ir už keliasdešimt euro centų,ir už kelis eurus – jų kainos priklauso nuo dydžio, dizaino, popieriaus.

Paprotys išreikšti pagarbą, linkėti gerovės, sveikinti artimus žmones ar pažįstamus kalendorinių ar asmeninių švenčių progomis turi savotišką raiškos būdą – atvirukus.
Artėjant didžiosioms metų šventėms – Šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams, parduotuvėse esančios atvirukų lentynos mirga marga nuo jų gausos ir įvairovės. Todėl žmonės, puoselėjantys tradiciją savo bičiulius bei artimuosius švenčių proga pasveikinti atvirukais, gali pasirinkti ir pagal skonį, ir pagal piniginės storį.
„Santarvės“ pašnekovai, kalbinami apie tradiciją siųsti atvirukus, sakė, kad ji graži ir miela, tačiau pripažino, kad ji pamažu nyksta.

Viekšniuose – atvirukų paroda

Mažeikių muziejus kasmet artėjant Kalėdoms stengiasi savo lankytojus nudžiuginti vienokia ar kitokia temine – kalėdine, naujametine paroda.
Pernai muziejaus lankytojai galėjo ateiti pasidairyti į senovinių eglutės žaisliukų parodą, nukeliančią į vaikystės, jaunystės prisiminimus.
Šiemet, nuo antradienio iki vasario 1 dienos, Viekšnių vaistinės muziejaus lankytojai turi galimybę apžiūrėti kalėdinių atvirukų kolekciją iš Mažeikių muziejaus raštijos rinkinių.
Atvirukus šiai parodai surinko Mažeikių muziejaus rinkinių saugotoja Živilė Ruikienė. Jų parodai parinkta apie 200. Seniausio parodoje eksponuojamo atviruko užraše užfiksuota 1921 metų data.

Tematiką diktavo laikmečiai ir mados

Lietuvoje pirmieji atvirukai pasirodė 19 amžiaus antroje pusėje. Į Lietuvą jie atkeliavo iš Vakarų Europos. Jų leidybai Lietuvoje turėjo įtakos Rusijoje išleistas potvarkis, pagal kurį teisė sveikinti atviruku buvo suteikta ne tik valstybinėms, bet ir privačioms įstaigoms. Atvirukų leidyba ypač išaugo panaikinus caro valdžios draudimą rašyti lietuviškais rašmenimis.
Parodoje Viekšnių vaistinės muziejuje eksponuojami kalėdiniai atvirukai išsiskiria spalvomis, žiemos peizažais, kuriuose dažniausiai vaizduojami apsnigti miškai, sodybos, bažnytėlės, gyvūnai, eglės šakelės, žvakės, žaisliukai. Ant jų būdavo vaizduojami ir religiniai motyvai, tokie kaip prakartėlės, Šventosios Šeimos narių portretai.
Kalbant apie senųjų atvirukų tematiką – ji įvairi, tačiau labai priklausė nuo laikmečio.
Pavyzdžiui, dalis fotografų tarpukario laikų atvirukus perfotografuodavo. Tada juodai balti paveikslėliai vietomis būdavo paspalvinami. Ir tai jau būdavo atvirukai. Tiesa, sukurti ne visai legaliu būdu.
Sovietmečiu kalėdinių atvirukų pirkti iš viso nebūdavo, o vietoj jų dominavo naujametiniai, papuošti vidurnaktį mušančiais laikrodžiais, konfeti, šampano taurėmis ir panašiai.

Tekstai nebūdavo ilgi

Muziejininkės Ž. Ruikienės nuomone, iš esmės atvirukai, kuriuos žmonės siųsdavo sveikindami savo artimuosius anksčiau, savo tematika yra panašūs į dabartinius.
Skiriasi jų kokybė, gamybos būdai. Anksčiau nebūdavo vadinamųjų koliažų – atvirukų, kuriuose pavaizduoti keli objektai.
Rinkdama eksponatus parodai muziejininkė pastebėjo, kad žmonės anksčiau sveikinimuose rašydavo paprastus, neilgus tekstus. Tokius, kaip „Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų“, „Laimingų Naujųjų metų“. Tačiau kai kurie siuntėjai ant atvirukų surašydavo savo artimiesiems ir nedidelius laiškelius. Vis tik tai būdavo iš širdies užrašyti, savo pačių sugalvoti, o ne nuo kieno nors nusirašyti tekstai.

Apsisukus laiko ratui, tradicija sugrįš

Kita muziejininkė – Jūratė Miliauskytė įsitikinusi, kad, kalbant apie atvirukus, ateityje muziejai tikrai turės ką saugoti ir ką žmonėms parodyti.
Nepaisant to, kad gamintojai kasmet išleidžia labai daug masinės gamybos atvirukų, nemažai žmonių kuria rankų darbo atvirukus.
„Manau, kad žmonės tuos pačius gražiausius, įdomiausius, išskirtiniausius rankų darbo atvirukus išsaugos, o atėjus laikui, perduos muziejams. Kadangi šiuolaikiniai žmonės nieko naujo nesukuria, tai po dešimtmečio kito, apsisukus laiko ratui, vėl bus tas pats – atvirukai gyvuos“, – kalbėjo pašnekovė.
Atvirukų siuntimo tradicijos nelaidojo ir Ž. Ruikienė. Ji sakė ir pati juos siunčianti, ir kasmet jų sulaukianti.

Laiškai su atvirukais džiugina

Norėdami sužinoti ir daugiau mažeikiškių nuomonių, socialiniame tinkle „Facebook“ paklausėme, ar jie rašo ir siunčia kalėdinius bei naujametinius atvirukus. Panorusieji pasidalyti savo pastebėjimais ir mintimis tikino, kad ir siųsti kitiems, ir patiems gauti sveikinimų įprastu paštu – miela ir malonu.
Mažeikiškė Jurgita Jokubauskienė suskaičiavo, kad toliau nuo Mažeikių gyvenantiems draugams ir giminėms pati šiemet išsiuntė 17 atvirukų.
„Sveikinimuose „sugula“ palinkėjimai ir ilgesys… Iš tikro, jų reiktų siųsti dar ir antra tiek“, – mintimis pasidalijo ji.
Aldona Andriuškienė įsitikinusi, kad, gavus laiškelį su atviruku, šildo mintis, jog žmogus tikrai norėjo pasveikinti, kažko palinkėti ir surado tam laiko. O jei atvirukas dar ir paties padarytas – dvigubas džiaugsmas.
„Pati visada galvoju: na, šiemet tikrai sveikinsiu paštu, bet išeina taip, kad lieka paskubomis parašyti žinutę telefonu. Tada stengiuosi sveikinimą išreikšti bent jau savais žodžiais, o ne „padėvėtomis“ frazėmis“, – paaiškino A. Andriuškienė.

Nusiųstų, bet nežino adresų

Mažeikių rajone gyvenanti Irena Jokšienė pasakojo, kad sveikinimų paštu sulaukia iš vienos likimo draugės. Atsiųsti atvirukai visada nustebina ir labai nudžiugina, nes būna pagaminti pačios siuntėjos pasitelkiant įvairias technikas – dekupažą ir panašiai.

Atvirukus kurianti Alfa Intaitė-Vaitkevičienė pastebėjo, kad mažeikiškių, norinčių jais pasveikinti savo draugus, artimuosius, kasmet daugėja. Autorės nuotr.

„Draugė nustebina kaskart vis kitaip, tačiau be galo originaliai. Būna, kad nustebina be progos, bet tai labai svarbu – juk jei atsiunčia, vadinasi, galvoja, rašo laišką, darbelį sukuria, skuba į paštą, moka pinigus už siuntimą. Nesugebu atsakyti tuo pačiu. Bet gerai, kad esam skirtingi. Padėkoju kitaip“, – apie ranka rašytų laiškų bei atvirukų vertę pasisakė I. Jokšienė.
Keli mažeikiškiai pusiau rimtai, pusiau juokais įvardijo problemą: realiai žino, kur bičiulis ar giminaitis gyvena, tačiau nežino, koks yra tikslus adresas, kurį reikia užrašyti ant voko. Be to, yra ir dar viena bėda – ant voko reikia užklijuoti pašto ženklą, o jį įsigyti, kai mieste nebėra spaudos kioskelių, yra ne taip ir paprasta. Reikia eiti į pašto skyrių, taikytis prie jo darbo laiko. O jis dirbantiems žmonėms nesąs patogus.

Mokyklose veikia kalėdinis paštas

Kai kuriose bendrojo lavinimo mokyklose, kaimo bendruomenėse prieš tokias šventes, kaip Kalėdos bei Naujieji metai, Valentino diena, veikia specialus „Kalėdų“ ar „Valentino“ paštas.
Jo esmė tokia, kad įstaigoje įrengiama dėžutė, į kurią visa įstaigos bendruomenė gali mesti laiškelius, sveikinimus pasirinktiems žmonėms.
Vėliau pasirūpinama, kad laiškai pasiektų adresatą.
„Labai džiugu, kad mano gimnazijos bendruomenė naudojasi tokiu kalėdiniu paštu ir rašo sveikinimus savo draugams, mokytojams. Aš ir pati kasmet stengiuosi parašyti ir savo klasės draugams, ir draugams, kurie mokosi kitose klasėse. Atrodo, keli žodžiai atviruke, o suteikia daug džiaugsmo“, – patirtimi dalijosi Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos mokinė Rugilė Stirbavičiūtė.

Perka, bet nebūtinai siunčia

Lietuvos pašto korporatyvinių reikalų departamento vadovė Vaida Budrienė sako, kad įmonės darbuotojai nemato, ką – laiškus ar ir atvirukus siunčia žmonės, todėl ir detalių apibendrinimų apie atvirukų siuntimo tradicijų nykimą ar populiarėjimą daryti negali.
Tačiau pašto darbuotojai pastebi, kad atvirukų pirkimas šventiniu laikotarpiu išauga.
Lietuvos pašto darbuotoja pateikė statistinių duomenų. Palyginus šių metų gruodžio pradžią su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šiemet atvirukų parduota 31 proc. daugiau. Bet šis skaičius nebūtinai reiškia, kad tie atvirukai yra išsiunčiami. Išsiųstų laiškų per devynis šių metų mėnesius, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai, sumažėjo apie 17 proc.
„Net ir kalėdiniu laikotarpiu laiškų neišsiunčiama dramatiškai daug. Todėl galbūt galima daryti prielaidą, kad atvirukus žmonės prideda prie dovanų. Beje, šie metai Lietuvos pašte buvo išskirtiniai tuo, kad pirmą kartą išsiunčiamų laiškų ir siuntinių skaičius beveik susilygino. Tai – pasaulinė tendencija. Tik į Lietuvą ji atėjo pavėluotai. Vis dėlto žmonės Kalėdų proga siunčia nebe atvirukus, o siuntas“, – paaiškino V. Budrienė.

Kiekvienas turi savų įpročių

Pašto atstovė tikina, kad iš regionuose dirbančių laiškininkų sulaukiama informacijos apie tai, kad atvirukus noriai perka senyvo amžiaus žmonės ir juos siunčia savo užsienyje gyvenantiems vaikams bei anūkams.
Beje, regionų gyventojai labiausiai yra pamėgę pirkti atvirukus su realistiniais vaizdais: eglutėmis, kalėdiniais žaisliukais ir apsnigtais namukais. Miestiečiai dažniau įsigyja atvirukų, papuoštų abstraktesniais paveiksliukais.
„Beje, pastebėjome, kad atvirukai atgimsta vadinamojoje hipsterių kultūroje. Tarp jos hipsterių bendruomenės narių tampa madinga siųsti ne elektroninį pasveikinimą, o įteikti gražų, originalų atviruką“, – apibendrino Lietuvos pašto korporatyvinių reikalų departamento vadovė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*