Vaida Blistrubienė: „Nieko neveikimas yra nemenka veikla“

Gimtadienio nuotrauka – vienintelė tokia, toliau bus kitaip, – sau ir kitiems linki Vaida. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kalbą su dailininke Vaida Blistrubiene šiandien pradedame nuo dviejų aktualių temų – tos, kuri bendra mums visiems, ir tos, kuri svarbi jai vienai. Ir dar draugams bei artimiesiems.
Bendraujame, kai kalendorius rodo, jog atėjo laikas švęsti Vaidos gimtadienį…

– Kaip jautiesi tokią dieną, apie ką mąstai?
– Gimtadieniams niekada neteikiau didelės reikšmės. Kartais dėmesys iš aplinkinių net trikdo. Šiemet šiek tiek kitaip, nes esame priversti izoliuotis, tad visa esybe kyla „protestai“ iš vidaus.
Bet kiekvienas maištaujam proto ribose – prieš kelias dienas su Vytautu (V. Blistrubienės vyru – aut. past.) apėjome Platelių ežerą – 25 kilometrus. Žmonių beveik nematėme, kas šiuo atveju ramina.
Kiek pamenu, visą laiką – ir kai buvome jauni, ir sukūrus šeimą, jau su vaikais, – svarią vietą mūsų gyvenime užėmė gamta, išvykos ir kelionės.
Tai ne tik būdas praplėsti akiratį, pasisemti minčių kūrybai, bet ir buvimas kartu, bendrų patirčių kūrimas.

– Ar moki nieko neveikti?
– Nieko neveikti… Taip nebūna. Nieko neveikimas yra nemenka veikla, kuri neapkrauna smegenų pašaliniais dalykais.
Rimsta protas, dėliojasi mintys, stebi aplinką, klausaisi savęs tyloje. Gėris.
Vertinu ramybę savo aplinkoje, džiaugiuosi kiekviena diena, net ir pačia „neveikliausia“. Juk ne kiekviename kieme peri gandrai, o ant palangės krykštauja volungės.

– Kiekvienas žmogus pagal savo išgales yra kūrėjas, savo gyvenimo tvarkytojas. Tu esi meną kuriantis žmogus. Ką tau šiandien tai reiškia?
– Ką man šiandien reiškia kurti?

Kurti – kvėpuoti, kurti – gyventi. Kalbu ne tik apie tapybą. Sugalvoti, kur ir kaip įsukti kabliuką ar pakabinti skambalą, po to dešimt kartų persukti ir perkabinti, kol trumpam nusprendi, kad gerai bus (tam kartui), – irgi kūryba.
Bendrauti su aplinkiniais – taip pat kūrybos reikalaujanti veikla. Dabar, kad galėtum išgyventi (atitinkama prasme), tenka pasitelkti kūrybą. Skamba šiek tiek dramatiškai, bet filosofiniu lygmeniu to negalima atmesti.

– Dažnai girdime, kad menininkui reikia parodų salių, kad reikia būti gerbėjų dėmesio centre. Arba nors gyventi centre. O tu sau gyveni Pagardės kaime. Ir tau čia gera būti?
– Mano Pagardėj būti gera, yra erdvė, kur gali būti sau. Tai džiugina, o parodos, salės, klientai, katalogai, plenerai patys mane susiranda. Jau nebe laidinio telefono era, todėl tai daryti paprasta.

– Paprotingauk apie judviejų su vyru Vytautu, beje, irgi žmogumi prie meno, išgyvenimą šio pavasario atskirties sąlygomis.
– Kad gerai jausčiausi, niekad nepasigesdavau „bandos“. Su artimaisiais bendrauti padeda internetas, su mokiniais šiuo metu – irgi.
Aplink sodybą yra daug erdvės, tiek daug veiklos. Tad tenka veikti ne tik rutinos vejamiems, bet ir su dideliu malonumu.
O aplink skleidžiasi PAVASARIS… Visa, kas mus dabar spaudžia, vis vien galų gale baigsis.
Tad daugiau pozityvo, žmonės!
Įsiklausykit į save, saugokit savo vidinę ramybę, mylėkite save.
Būkite sveiki.

Kalbėjosi Jūratė Medeikytė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*