Vaistu nuo tėvynės ilgesio mažeikiškei tapo kalnai

Pasak Viktorijos Jučinskės, gyvenant Norvegijoje, jos ryšys su gamta dar labiau sustiprėjo.  Nuotr. iš asmeninio archyvo

Iš Mažeikių kilusi Viktorija Jučinskė drauge su savo šeima jau penkerius metus gyvena Norvegijoje. Į svečią šalį emigravusiai mažeikiškei pradžia joje nebuvo lengva, tačiau gimtinės ilgesį įveikti padėjo Norvegijos kalnai ir gamta.
Daug po kalnus keliaujanti moteris savo patirtimis dalijasi norvegų kalba rašydama tinklaraštį.

Nedideliame Saulando kaimelyje, aplink kurį driekiasi kalnai, su vyru, septynmečiu sūnumi ir ketverių metų dukra įsikūrusi Viktorija gyvenimo naujoje šalyje pradžią prisimena kaip labai sunkią. Vyras dienomis būdavo darbe, dvejų metų sūnus – vaikų darželyje. Norvegų kalbos moteris nemokėjo.
Su šiauriečiais bičiuliškus santykius užmegzti trukdė ir kalbos barjeras, ir tai, kad jie sunkiai prisileidžia naujus žmones – sveikinasi, šypsosi, tačiau iš pradžių – tik tiek.
Viktorija daug laiko praleisdavo viena, ją kankino tėvynės ilgesys. Buvo apnikusios mintys – ko ji atvyko į Norvegiją, ką čia išvis veikia…
„Ir tada, tuo psichologiškai sunkiu laikotarpiu, aš pradėjau eiti į kalnus. Jie man tapo geriausia terapija. Juose būdama kažkaip prisijaukinau vienatvę, suvokiau, kad pačiam su savimi pabūti yra gerai“, – šypsojosi „Santarvės“ pašnekovė.

Visas straipsnis – penktadienio laikraštyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*