Kultūra | 2019-05-03 10:18 | Autorius:
Versija spausdinimui

Vaižgantas ir Laižuva: ketveri tremties metai(0)

J. Tumas-Vaižgantas, jo sesuo Severija Mėginienė ir jos duktė Bronislava. Nuotr. iš A. Merkelio monografijos „Juozas Tumas-Vaižgantas“.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 25)

Jaunėlį paskyrė Dievui

Dar labiau nei patirtos negandos Vaižgantą slėgė nepagydoma sesers sūnaus Kaziuko Mėginio liga. Sūnėnas atvažiavo į Laižuvą, tikėjosi pasveikti nuo džiovos. J. Tumas seserėną kuo rūpestingiausiai slaugė, gydė, bet jo gyvybė pamažu geso.
J. Tumas labai mylėjo savo šeimą. A. Merkelis monografijoje „Juozas Tumas-Vaižgantas“ pasakoja, kad, gimus jauniausiam sūnui Juozui, jo motina paskyrė vaiką Dievui tarnauti. Barbora Baltuškaitė-Tumienė buvusi labai pamaldi, net egzaltuota, o Juozas gimė 1869 m. rugsėjo 8 (20) dieną, dvyliktą valandą, – kai visa šeima buvo bažnyčioje ir minėjo Švenčiausios Panelės gimtadienį. Šeimynykščiams sugrįžus namo, ji papasakojo apie tai, ką pati nutarė. Vaižgantas rašė, kad niekas iš šeimos tokiam motinos pasirinkimui neprieštaravo, bet ir nelabai tikėjo, kad iš Malaišių kaimo (Svėdasų valsčiuje, dabar – Anykščių rajonas) išeitų kunigas.
Barboros ir Anupro Tumų šeimoje augo trys dukterys Marijona, Ona ir Severija ir du sūnūs Jonas ir Juozas.

Itin artimas ryšys

J. Tumo-Vaižganto sūnėnas Kaziukas buvo sesers Severijos vaikas. Ji ištekėjo už Liudo Mėginio, rimto, darbštaus ir visų gerbiamo dviejų valakų (2 valakai – beveik 25 hektarai – aut. past.) ūkininko. Kaip rašo A. Merkelis, „jaunatvė, meilė ir perteklius jai lėmė laimingą gyvenimą. Bet tos laimės viliugės nebuvo: mirė daug vaikų, bevažiuojant į bažnyčią pasibaidęs arklys užmušė vyrą, ir pačiai teko ūkininkauti“. Pasak Vaižganto, nors ir bemokslė Severija buvo didelės inteligencijos moteris. Viską svarstė giliai ir kritiškai apgalvodama, nepasiduodama jausmams, emocijoms. Pati silpnai paskaitydama, vaikus vertė balsu skaityti, kad viską žinotų. Ji buvo iš visų seserų jauniausia, J. Tumui artimiausia ir mylimiausia.
„Nors aš negyvenau namie, tačiau ši sesuo buvo mano padaras, – rašė Vaižgantas. – Ji viena mano rolę kaip reikiant, tesuprato, pritarė, manim didžiavosi ir mylėjo, mylėjo be galo; daugiau nei savo vaikus. Aš irgi.“
Severija savo lėšomis išleido Juozą į kunigus, finansavo jį visus penkerius klierikavimo metus, nuolat rūpinosi broliu ir nerimavo dėl nemalonumų, nesutarimų su bažnytine valdžia.
Severija Mėginienė mirė ant kunigo J. Tumo rankų 1910 metais. Ją pakirto anemija.

Lemtingas pavasaris

Kaip rašo A. Merkelis, Kaziukas Mėginis buvo gražus, gabus ir daug žadantis jaunas ūkininkaitis. J. Tumo patariamas ir skatinamas jis kartu su motina puikiai sutvarkė savo ūkį. Dėdė savo sūnėną labai mylėjo, rūpestingai sekė visus jo darbus, vylėsi, kad Kaziuko laukia puiki ateitis. Greitoji džiova sugriovė abiejų planus ir lūkesčius.
K. Mėginis atvažiavo į Laižuvą, tikėdamasis čia pasveikti. Deja, 1913 m. pavasarį Laižuvos klebono sūnėnas, būdamas vos dvidešimt penkerių, užgeso. Vėliau savo seserėno paveikslą Vaižgantas įamžino apysakoje „Ar jau medžiai sprogsta?“ (1925).
Šis 1913 metų pavasaris Laižuvoje buvo lemtingas ir J. Tumo kūrybai. Būtent čia kun. J. Tumas, kaip teigia A. Merkelis, iš publicistikos pasuko į beletristiką.
Tiesa, ir anksčiau, dar mokydamasis gimnazijoje, J. Tumas bandė rašyti įvairius kūrinėlius, siuntė juos spaudai, tačiau pirmieji žingsniai buvo kuklūs ir liko skaitytojų nepastebėti.
Gyvendamas Laižuvoje ir Liudo Giros padedamas J. Tumas ėmė rinkti anksčiau išspausdintus kūrinius. Juos ketino išleisti drauge – viename dideliame tome ar dviejuose mažesniuose. Pasak A. Merkelio, šis raštų rinkinys turėjo parodyti „jo kūrybinį veidą“. Surinkęs gerą pluoštą ankstesnių rašinių kun. J. Tumas ėmė ieškoti leidėjo. Pradėjo susirašinėti su Šv. Kazimiero draugija, Jurgiu Šlapeliu, kitais.
Klebonaudamas Laižuvoje J. Tumas ėmė tvarkyti ir dailinti Mintaujos gimnazijoje pradėtus ir vėliau rašytus Aukštaičių vaizdelius. Dalis jų buvo išspausdinti pirmajame lietuvių literatūriniame žurnale „Vaivorykštė“ (leistas 1913–1915 m. – aut. past.), visuomenės, literatūros ir politikos laikraštyje „Viltis“ (leistas 1907–1915 m.), Latvijos lietuvių visuomenės, politikos, literatūros ir mokslo laikraštyje „Rygos garsas“ (leistas1909–1917 m. Rygoje).

Arčiau literatūros

A. Merkelis pastebi: pradėjęs labiau domėtis literatūrine kūryba, J. Tumas ėmė tvarkyti savo raštų stilių. Rašydamas A. Dambrauskui J. Tumas prisipažįsta, kad jo nebetenkina ir knygelės „Ten gera, kur mūsų nėra“ stilius, antrą kartą ją leidžiant, stilių pataisytų, išlygintų. Laižuvoje J. Tumas ima studijuoti vyskupo Motiejaus Valančiaus raštus, laikydamas jį puikiu stilistu.
1913 m. rugpjūtį J. Tumas dalyvavo Estų tautos teatro atidarymo iškilmėse ir ten sakė kalbą. Į Taliną jį pasiuntė „Vilties“ redakcija.
„Mažosioms tautelėms, atstumtoms nuo plataus politinio gyvenimo, kur nūnai visados atsiduoda „broniruotu ar nebroniruotu kumštimi“, palieka nusigręžti į kitą pusę – kur kas garbingesnę, – iškilmėse kalbėjo J. Tumas. – Į puoselėjimą savotiškųjų kultūrų ir tai sukrauti į bendrąjį žmonijos iždą. Pabaltijos Aisčių tautos ir seniau kai ką duodavo civilizuotajam pasauliui – gintarą. Juo puošdavosi savo sostus Rymo ir Bizantijos imperatoriai. Šiandieną gintaro mes veik jau nebeduodame. Ir pats jis atpigo. Bet galime ir vėl pradėti duoti, tik jau kur kas brangesnių daiktų – savotiškus tautinių dvasių apsireiškimus literatūroje ir menuose: pasakoje, dainoje, muzikoje, architektūroje ir kt. Tai juk nebe gintarai, bet gryni perlai.“
Kaip rašė A.Merkelis, simpatiškas kunigas ir graži jo kalba estams patiko, tad J. Tumas iš tribūnos buvo palydėtas entuziastingomis ovacijomis. Nemažai iškilmėse dalyvavusių svečių panoro susipažinti ir išsikalbėti. Tos pažintys, užsimezgusios neilgoje išvykoje į Taliną, J. Tumui buvo naudingos – jos padėjo geriau pažinti estus ir jų kultūros laimėjimus. Kelionės įspūdžius ir pastabas J. Tumas paskelbė „Viltyje“, o 1919 m. pakartojo knygelėje „Aplink Baltiją“.
1913–1914 m. Laižuvoje J. Tumas daug dirbo. 1913 m. lapkritį A. Dambrauskui jis rašė: „Kaip šiemet dirbu, intensyviau nebegalėčiau. Ūkio nė žvairomis nebežiūriu, nors žinau, kas darosi“.
J. Tumas mėgo ūkininkauti, tačiau šis darbas nepasiglemžė visos klebono energijos. Kaip daugelis senųjų kunigų, įsikūrusių atokiose parapijose, J. Tumas netapo klebonu-ūkininku.
„Žemiškieji dalykai jo sielos nesupančiojo ir nepavergė. Dinamiška kun. J. Tumo siela veržėsi ten, kur platu ir įvairu. Todėl parapijos horizonuose jam buvo ankšta“, – rašė A. Merkelis.
(Bus daugiau)

Tags:
  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Naujienos iš interneto

traffix.lt
Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.