Vaižgantas ir Laižuva: ketveri tremties metai(0)

1905 m. minint metines, kai buvo panaikintas spaudos draudimas, ant Girnikų piliakalnio (Šiaulių r.) buvo pastatytas paminklas. Balandžio 24 d. jį pašventino kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, iškilmėse dalyvavo rašytojas Jonas Biliūnas, dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir kiti visuomenės veikėjai. Paminklas neišliko, tačiau 1990 m. Romuvos bendrija ant piliakalnio pastatė naują kryžių. Nuotr. iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo

Rašytojo ir lietuvių tautinės sąmonės žaidintojo Juozo Tumo-Vaižganto gyvenime buvo daug stočių – vietų, kuriose jam teko dirbti, kurti ir… kariauti.
Nuo 1911-ųjų kovo iki 1914 metų pabaigos J. Tumas buvo Laižuvos klebonas. Šios ryškios asmenybės atsiradimo mūsų krašte priežastys tiesiogiai susijusios su lietuvybės puoselėjimu. Į Laižuvą J. Tumas buvo paskirtas dėl konfliktų su lenkų kunigais, mat kovojo už lietuvių kalbos teises Vilniaus ir Vilniaus krašto bažnyčiose.
Iki naujojo paskyrimo jis buvo „Vilties“ laikraščio leidėjas.

Skirtingi metodai

Aleksandro Merkelio monografijoje „Juozas Tumas-Vaižgantas“ rašoma, kad du iškilūs lietuviai – dr. Jonas Basanavičius ir kun. J. Tumas labiausiai prisidėjo prie lietuvybės puoselėjimo Vilniaus krašte. Tik jų veiklos metodai skyrėsi.
J. Basanavičius paramos ieškojo Romoje ir Petrapilyje. Jis rašė straipsnius, organizavo lietuvių delegacijas, Vatikanui ir rusų valdžiai pasakodamas apie lenkų kunigų lietuviams daromas skriaudas.
J. Tumas apie lietuvybės problemas rašė viešai – laikraščiuose.

Į pagalbą „Vilniaus žinioms“

Vilniuje J. Tumas atsidūrė tuomet, kai pirmojo lietuviško dienraščio „Vilniaus žinios“ leidėjui Petrui Vileišiui teko ieškotis kunigų pagalbos, kad jie padėtų išgelbėti laikraštį nuo žlugimo. Žemaičių ir Vilniaus kunigai pažadėjo pagelbėti pinigais ir darbuotojais. Tuomet J. Tumas ir buvo savo valdžios paragintas įsikurti Vilniuje. „Vilniaus žiniose“ jis susipažino su Antanu Smetona, abiem teko kartu dirbti.
„Vilniaus žinių“ finansiniai reikalai taip ir nepasitaisė, laikraščio leidimas buvo sustabdytas, tad J. Tumas su A. Smetona ėmė galvoti apie naują leidinį – ir apie naują leidimo būdą.

Naujas finansavimo būdas

Kaip pasakoja A. Merkelis, tuomet Lietuvoje nebuvo tokio pinigingo žmogaus ir „tiek pinigingos bei idėjiškai stiprios organizacijos, kuri būtų valiojusi leisti dienraštį“.
J. Tumo ir A. Smetonos idėja buvo ta, kad laikraštį gali ir turi leisti pati visuomenė. Jie rado bendraminčių ir įkūrė „Vilties“ bendrovę.
J. Tumas važinėjo po Lietuvą ir pasiturinčius žmones – kunigus, inteligentus, kuriems buvo svarbi lietuvybė, – ragino tapti laikraščio dalininkais. Gana greitai buvo surasta beveik 180 bendrovės narių, kurie sutiko sumokėti po 100 rublių indėlio.

Juozas Tumas-Vaižgantas. Vilnius, 1908 m. Nuotr. iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo

„Vilties“ tematika ir idėjos

1907 m. pradėtas leisti laikraštis „Viltis“, kurio redaktoriumi tapo J. Tumas, o atsakinguoju redaktoriumi – A. Smetona.
Naujajame leidinyje, pasak A. Merkelio, „buvo gvildenami visi tie dalykai ir reikalai, kurie šiokiu ar tokiu būdu buvo susiję su lietuvių tautine kultūra. Ten plačiai buvo rašoma apie lietuvių dvasines vertybes – kalbą, literatūrą, meną, mokslą, religiją, dorovę, – bet nebuvo pamirštama ir medžiaginė kultūra – žemės ūkis, kooperacija, amatai, emigracija, ect. „Viltyje“ taip pat plačiau buvo nušviečiami lietuvių visuomeniniai ir politiniai reikalai“.
Tarp A. Merkelio paminėtų visuomeninių ir politinių reikalų buvo ir lietuvių kalbos vartojimas (o gal tiksliau – nevartojimas) Vilniaus ir Vilniaus krašto bažnyčiose.

Nuolatinė rubrika

„Vilties“ redaktorius, nepaisydamas jį kritikuojančios bažnytinės valdžios ir kolegų, stengėsi stebėti ir fiksuoti – aprašyti lietuvių tikinčiųjų reikalus.
„Kun. J. Tumas plačiai veikė pačiame Vilniuje. Jis drąsiai ir atvirai skelbė „Viltyje“ lenkų dvasininkų neteisybes, kritikavo vyskupijos valdytojo įsakymus, liečiančius lietuvių ir lenkų kalbas bažnyčiose. Skaudžiau kur užgavus lietuvių kalbos teises bažnyčioje, iškilus didesniam skandalui ar dvasinės vyresnybės prievartai, tuojau ten buvo siunčiamas „Vilties“ korespondentas, kuris viską smulkiai aprašydavo ir „Viltyje“ paskelbdavo.<…> „Vilčiai“ tiek rūpėjo Vilniaus krašto lietuvių reikalai, jog ji turėjo nuolatinį skyrių „Lietuvių padėjimas Vilniaus vyskupijoje“, kuriame atidžiai buvo registruojamas lietuvių tautinis judėjimas“, – rašė A. Merkelis.

Konfliktai su vyresnybe

Tuo metu „Viltis“, leidžiama tris kartus per savaitę, turėjo kelis tūkstančius skaitytojų, tarp jų – apie 800 kunigų. Tai buvo stipri jėga, su kuria reikėjo skaitytis.
A. Merkelis rašė: vos tik J. Tumas pradėjo dirbti „Viltyje“, Vilniaus vyskupijos administratorius kun. Michalkevičius iš jo pareikalavo dviejų dalykų: nedėti į „Viltį“ jokių žinių iš Vilniaus vyskupijos miestelių, jam pačiam nenusiuntus susipažinti su informacijos turiniu, o taip pat – nežeminti jo autoriteto, t. y. nekritikuoti jo įsakymų, liečiančių lietuvių ir lenkų kalbas bažnyčiose.
Vyskupijos administratoriui J. Tumas atsakė „Viltyje“, tik gerokai vėliau: „Pilnai pripažindamas asmenišką dorybę ir tikėjimo dalykuose pilną ištikimybę vyskupijos ganytojo, bažnytinių kalbų parinkimą aš griežtai išskirdavau iš tikėjimo srities ir perkeldavau į visuomenės sritį, kur kiekvienas veikėjas pasidaro viešai ingriebiamas ir kritikuojamas“ („Viltis“,1911 m. Nr. 1).

Kunigas be garbės ir tikėjimo?

1910 m. rudenį kunigas Černiauskis parašė skundą, kuriame jis teigė, jog J. Tumas įžeidęs vyskupijos administratorių kun. Michalkevičių. Jo tekstas buvo išspausdintas laikraščiuose „Kurjer Wilenski“ ir „Gonniec Codzienny“.
Kun. Černiauskis teigė, kad J. Tumas neklauso bažnytinės vyresnybės, yra kunigas be garbės ir be tikėjimo, niekinąs savo dvasinę valdžią, „savo liežuviu, pilnu nuodų“ plėšiąs jos garbę ir t. t.
Į tai A. Smetona atsakė: „Norėdami išskaičiuoti visus kunigo Černiauskio plūdimus, nesurašysime jų ir keliais šimtais eilučių. Ir didžiausia liežuvininkė, apsisiautusi maldingumo apsiaustu, tikrai nemokėtų už jį geriau išsiplūsti. Lietuvių kalboje trūksta žodžių, kuriais būtų galima jo keikiamojo leksikono turtingumas“.

Vaižgantas perduoda laikraščio „Viltis“ redaktoriaus
pareigas kunigui Fabijonui Kemėšiui. Vilnius, 1911 m.
Nuotr. iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo

Vyskupo sprendimas

Vyskupijos administratorius Michalkevičius pasiuntė į Kauną delegaciją, kuri pareikalavo, kad vyskupas G. Cirtautas atšauktų J. Tumą iš Vilniaus – atgal į Žemaičių vyskupiją.
Kad užgesintų konfliktą, G. Cirtautas ryžosi kunigą atšaukti. Delegatai grįžo į Vilnių ir tuoj paskleidė žinią, kad kun. J. Tumas ištremiamas ir kad „Viltis“ be jo neišeisianti.
Tai sukėlė lietuvių protestą – į „Vilties“ redakciją ėmė plaukti protestai ir aukos pačiam J. Tumui.
Kunigas aukų neėmė, jis dar pridėjo savo pinigų ir įsteigė „Fondą rytiečiams šviesti“, kurį „Viltis“ pavadino „Kun. J. Tumo fondu“. Jo lėšomis išleista kelios agitacinės knygelės lenkų kalba, į sulenkintas Vilniaus krašto vietas siunčiami lietuviškų laikraščių korespondentai.

Atsisveikinimas su Vilniumi

Šis incidentas privertė lietuvius, palaikančius tautines „Vilties“ idėjas, dar labiau susivienyti.
„Išvijus kun. J. Tumą iš mūsų redakcijos, – rašė A. Smetona straipsnyje „Audrai praūžus“, – nustojome stipriausio bendradarbio, geriausio organizatoriaus. Kiekvienas, kuriam lietuvio širdis plaka, giliai atjaučia šitą neteisybę“.
J. Tumas „Viltyje“ išspausdintame straipsnyje „Sudiev sakydamas“ neabejoja, kad jo darbas ir toliau bus tęsiamas: „Niekam nepalieku vilties, kad manęs netekus neteks ir žinių, ką ir kaip daro Lietuvos lenkintojai Vilniaus gubernijoje… Vieku pašalinamojo vieton stos kitas ir trečias, taip pat giliai persiėmęs tautine idėja. Ir kels ją, ir puoselės, kol lietuviai savo tėvynės netaps pilni šeimininkai, laisvi nuo visokių nuošalinių apinasrių“.

Paskyrimas – į Laižuvą

1911 m. vasario 17 d. vyskupas G. Cirtautas kun. J. Tumą paskyrė Laižuvos klebonu.
Paskyrimo rašte buvo pažymėta, kad ne vėliau kaip per du mėnesius nuo paskyrimo kun. J. Tumas turi atvykti į Kauną pas vyskupą ir kanoniškai prisiekti.
Parapijiečiams naujojo kunigo tiek ilgai laukti neprireikė – 1911 m. kovo 1 d. J. Tumas-Vaižgantas atvyko į Laižuvą.
(Bus daugiau)

Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Naujienos iš interneto

traffix.lt
Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.