Reklama

Valstybė – tai mes. Kaip šitai suvokiame?(0)

Valstybės šventės išvakarėse  „Piliečių klubo“ pašnekovams pateikėme keturis klausimus:
1. Kokias tris pastarojo šimtmečio asmenybes, turėjusias įtakos mūsų šalies valstybingumui, Jūs  išskirtumėte ir kodėl?
2. Kokie mūsų šalies įvykiai, Jūsų nuomone, leido Lietuvos žmonėms pajusti, kad juose išties „žydi vienybė“?
3. Kokias mintis jums sukelia teiginys „Valstybė – tai mes“ šiandien?
4. Kokią matote Lietuvą dar po šimto metų?

„Lietuvą vienija ne tik sunkūs įvykiai, bet ir džiaugsmai“

Tadas VARAPNICKAS, židikiškis, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojas, doktorantas:
1. Nors šimtas metų nėra daug istorijos kontekste, išskirti tik tris asmenybes ypač sudėtinga, kadangi kone kiekvienas dešimtmetis gali turėti savo išskirtines asmenybes politikos, mokslo, kultūros ir kitose srityse. Galiausiai kiekvienas mūsų galime turėti savo išskirtines asmenybes, kurios nėra žinomos valstybiniu mastu, tačiau darė ir daro lemiamą įtaką mums formuojantis – mama, tėtis, mokytojai.
Į galvą man pirmiausia šauna Antanas Smetona. Nors tai prieštaringai vertinama asmenybė, tačiau jo veikla didžiąja dalimi lėmė tarpukario Lietuvos vystymąsi, t. y. tos Lietuvos, kuri per tokį trumpą laiką pasiekė tiek daug.
Kaip teisininkas negaliu nepaminėti kurio nors iš mūsų iškilių teisininkų. Šimtmečio proga norisi prisiminti prof. Petrą Leoną – teisingumo ministrą, Lietuvos teisininkų draugijos steigėją, ilgametį Lietuvos advokatūros vadovą bei, žinoma, profesorių, klojusį Lietuvos teisės teorijos pamatus.
Galiausiai, man didelį įspūdį palieka ir įkvepia žmogus, nepabūgęs atstovauti Lietuvai tuomet, kai jos nebuvo – tai Stasys Lozoraitis vyresnysis. Šis žmogus formavo Lietuvos užsienio politiką, neleido pasauliui pamiršti Lietuvos vardo, kai ji buvo okupuota. Nors neturėjo išskirtinio išsilavinimo (nebuvo baigęs aukštojo mokslo), tačiau turėjo neįtikėtinos erudicijos ir meilės Lietuvai.
2. Be abejo, kovos dėl Nepriklausomybės – tiek 1918–1920 metais, tiek 1945–1953, tiek ir 1990–1991-aisiais. Ir šiandien minėdami, pvz., Laisvės gynėjų dieną jaučiame ne tik susikaupimą, bet ir vienybę.
Kita vertus, Lietuvą vienija ne tik sunkūs įvykiai, tačiau ir džiaugsmai – sporto pergalės, mūsų šalies žmonių išskirtiniai pasiekimai, kad ir S. Dariaus ir S. Girėno skrydis per Atlantą.
Mus vienija ir šventės – štai švenčiame šimtmetį ir pažiūrėkime, kiek turime puikių akcijų visuose miestuose ir miesteliuose. O įsigyti valstybės vėliavą tampa misija neįmanoma.
3. Man, gimusiam jau Nepriklausomoje Lietuvoje, šis teiginys pirmiausia reiškia galimybę dalyvauti sprendžiant valstybei svarbius klausimus – balsuojant rinkimuose, išreiškiant nuomonę socialiniuose tinkluose, diskusijose ir t. t. „Valstybė – tai mes“ reiškia, jog kiekvienas mūsų turime teisę būti išklausytas ir išgirstas.
Ne visada šis gražus teorinis postulatas įgyvendinamas praktikoje, tačiau, matyt, to norėti būtų naivu – juk pusę amžiaus gyvenome, manydami, jog „valstybė – tai jie ir tikrai ne mes“. Gal dėl to dažnai ir pamirštame, jog savo nuomonę galime reikšti ne tik balsuodami kojomis. Tačiau, neabejoju, jog žingsnis po žingsnio suvoksime, kad, gyvendami laisvoje, demokratinėje, vakarietiškoje valstybėje, galime kurti ateitį ir čia. Ne tik galime, bet ir turime. Reikia tik daugiau optimizmo.
4. Šiandien matome Lietuvos tikslą tapti inovatyvia, moderniąsias technologijas bei investicijas traukiančia valstybe. Tad norėtųsi, kad Lietuva nesustotų, o šio tikslo siektų nuosekliai.
Norėtųsi tikėti, kad Lietuva kitą šimtmetį minės, pragyvenusi taikos ir klestėjimo laikotarpį, būdama viena iš regiono politinių ir finansinių lyderių, kurios nuomonė girdima ir gerbiama, o žmonės – laimingi šios valstybės kūrėjai.
Vėlgi, kaip teisininkas norėčiau matyti Lietuvą tarptautinio komercinio arbitražo regioniniu centru.

„Dar reikės gerokai mums pasimokyti“

Stasė ČUPKOVIENĖ, Mažeikių politechnikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui:
1. Išskirčiau du lietuvius, kurie prieš šimtą metų stovėjo prie Lietuvos nepriklausomybės ištakų.
Tai Jonas Basanavičius – lietuvių tautinio judėjimo veikėjas ir ideologas, Vasario 16-osios akto signataras, ir Antanas Smetona – Lietuvos prezidentas, kuris ypač prisidėjo prie Lietuvos valstybės pamatų kūrimo. Trečiasis – Vytautas Landsbergis – kaip svarbiausia asmenybė, prisidėjusi prie  Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
2. Baltijos kelias. Tai vienas įspūdingiausių reiškinių pasaulio politinės kultūros istorijoje. Baltijos kelyje teko dalyvauti ir man su dar nedideliais vaikais. Tas jausmas buvo ypatingas.
Kartais vienybės pojūtis gali glūdėti ir kasienybėje. Buvau Liudo Mikalausko koncerte ir pajutau, kaip gali sujaudinti atlikėjas, nuoširdžiai mylintis Lietuvą. Seniai buvau nubraukusi ašarą, kalbant, dainuojant apie Lietuvą ir mūsų vienybę.
3. Mes turime teisę laisvai, nevaržomai išsirinkti savo valdžią. Ar visada tai padarome teisingai, ar jau mokame išsirinkti geriausius, ar atskiriame pažadus nuo realios galimybės juos įvykdyti – tai jau kiti klausimai.
Dar mums reikės gerokai to pasimokyti, dažnai – iš skaudžios patirties. Bet galimybę turime. Džiaugiuosi, kad jaunoji karta laisvėja, drąsėja, ji mažiau pakanti blogybėms.
4. Matau gražią Lietuvą. Kad ji bus turtinga, moderni, šiuolaikiška, bet laisva valstybė, tuo net neabejoju. Nerimą kelia tik tai, kiek Lietuvoje liks lietuvių…

„Paklausk, ką tu gali duoti tėvynei“

Artūras GERIKAS, Mažeikių karatė klubo „Danas“ vadovas ir treneris:
1. Pastarojo šimtmečio išskirtinėmis asmenybėmis, turėjusiomis įtakos valstybingumui, aš laikau daktarą Joną Basanavičių, profesorių Vytautą Landsbergį ir profesorių Liudą Mažylį.
J. Basanavičius stovėjo prie valstybingumo atkūrimo ištakų. V. Landsbergis – prie Nepriklausomybės, o L. Mažylis savo pernykščiu atradimu tarsi sujungia šimtmečio pradžią ir pabaigą…
2. Išskirčiau du svarbius įvykius: Baltijos kelią, kai už rankų susikibusių žmonių grandinė sujungė trijų Baltijos šalių sostines, ir 1991 metų sausio įvykius, kai Lietuvoje buvo mėginama įvykdyti valstybės perversmą, panaudojant SSSR ginkluotąsias pajėgas, bet lietuviai gyva siena užstojo Seimą ir kitus strateginius objektus.
3. Galvojant apie pilietiškumą, man pirmiausia mintyse nuskamba JAV prezidento Džono Kenedžio žodžiai: „Neklausk, ką tavo tėvynė gali duoti tau, paklausk, ką tu gali duoti tėvynei“. Mano manymu, keletas principų, kurių turėtų laikytis kiekvienas pilietis: nereikia laukti, kol kažkas išspręs tavo problemas; negali valdininkų kaltinti korupcija, kol pats neši pakišas už paslaugas; investuok į saviugdą bei vaikų auklėjimą ir mokymą bei nebūk abejingas.
Lietuva – gabių, protingų ir išsimokslinusių žmonių kraštas. Mūsų jaunimas puikiai mokosi kalbas, įsisavina naujas modernias specialybes, modernėjant pramonei, kils ir darbo našumas. Įgyjame patirties komercializuoti mokslinius išradimus, tendencija – sugrįžę emigrantai parveža kapitalą ir taiko savo darbo patirtį mūsų šalyje.
4. Ateities Lietuvą matau kaip globalios ekonomikos ir aukštos pridėtinės vertės kūrėjų kraštą.

„Pykdami nuskriaudžiame tik patys save“

Mantas BADAUKIS, Mažeikių apylinkės seniūnas:
1. Kiekviena tauta turi turėti savo herojus, savo simbolius, savo sektinus gerus pavyzdžius. Mąstant apie pastarojo šimtmečio asmenybes, turėjusias įtakos mūsų šalies valstybingumui, norisi paminėti Joną Basanavičių, Romą Kalantą ir Vytautą Landsbergį. Jie rizikavo savo gyvybe ar net atidavė ją, kaip Kalanta, už savo šalį, už jos laisvę.
J. Basanavičius ir kiti 19 Tarybos narių Lietuvos nepriklausomybę skelbė vokiečių okupuotame krašte, žinodami, kad maža tikimybė išlikti gyviems. V. Landsbergio veikla tragiškų 1991 m. sausio įvykių metu nusipelno pagarbos. R. Kalanta – laisvės simboliu tapęs didvyris.
2. Lietuvos žmonių susitelkimą ir vienybę, manyčiau, ryškiausiai pademonstravo du įvykiai: Baltijos kelias ir Sausio 13-oji. Tada buvome kaip niekada vieningi. Ši vienybė pavojaus akivaizdoje parodė tiek Lietuvos žmonių, tiek politinių vadų sąmoningumą, gebėjimą atskirti esminius bendrus tikslus nuo antraeilių nuomonių skirtumų.
3. Valstybės egzistavimo pagrindas yra ne tik teritorija, bet ir joje gyvenantys žmonės. Todėl natūralus teiginys, kad valstybė – tai mes. Tačiau realaus gyvenimo grimasos, kai tampa sudėtinga išgyventi savo valstybėje ne tik finansine, bet ir emocine prasme, iškreipia tą suvokimą. Tuomet mes valstybę tapatiname su valdžia. Nusivylę valdžios vykdoma politika, pykstame ir ant Lietuvos. Savo pyktį išliejame neidami į rinkimus arba keršydami – rinkdami tuos, kurie neturi nei gebėjimų, nei patirties, natūralu, kad jiems sunku pateisinti mūsų viltis. Pykdami nuskriaudžiame tik patys save.
Turėtume suvokti, kad gyvename nepriklausomoje savo valstybėje – laisvi nuo svetimų. Siekime tapti laisvais nuo savų – nuo tarpusavio nesutarimų, nesusikalbėjimo, pykčio.
4. Žvelgdami į ateitį ir būdami sąmoningi savo tautos praeities paveldėtojai, turime rasti atsakymus į labai svarbius klausimus: ką mes paliksime ateinančioms kartoms, ar mūsų gyventas laikotarpis taps stiprybės šaltiniu mūsų vaikams ir provaikaičiams?
Mums dar teks labai pasistengti, kad šiame nedideliame, bet labai brangiame (ne be reikalo už jį tiek kovota) žemės lopinėlyje prie Baltijos jūros gyventų laiminga, ekonomiškai stabili, politiškai brandi ir vieninga (ne tik pavojaus akivaizdoje) lietuvių tauta. Turėtų mums pasisekti, jei kiekvienas prisidėsime, kuriant tokią Lietuvą, kurioje norisi gyventi, jei jausime atsakomybę, pareigą ir pasididžiavimą savo valstybe.

„Turime labai daug padaryti kaip tauta“

Alvydas BALČIŪNAS, „Santarvės“ leidėjas:
1. Trys vietos yra labai mažai. Pradedant nuo pasiruošimo Nepriklausomybės aktui ir 1918-ųjų vasario, Lietuvai nusipelniusių asmenybių rastume labai daug, bet mes jau žengiame į kitą atkurto valstybingumo šimtmetį, tad noriu kalbėti apie mūsų laikus. Išskirčiau dvi asmenybes: Algirdą Mykolą Brazauską ir Vytautą Landsbergį, o trečią vietą sąmoningai palieku neįvardytą, tebus ji skirta visiems žinomiems veikėjams, Lietuvos žmonėms, kurie prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir jos reikšmingumo Europoje, pasaulyje stiprinimo.
2. Vieningas tautos noras buvo pademonstruotas Baltijos kelyje. Siekiant Nepriklausomybės, buvo visa seka įvykių, kuriuose aktyviai dalyvavo mūsų šalies žmonės. Jie tikėjo, ėjo kartu ir spindėjo vienybe.
Šiandien mes vis dar mokomės būti pilietiški, mokomės gerbti kitus, džiaugtis savo valstybės šventėmis. Šimtmečio išvakarėse tarsi prisikeliame antrai vienybės bangai. Tai svarbu, nepaisant, kad kasdienio gyvenimo rūpesčiai ar tuščios kalbos, kurių nelydi darbai, silpnina vienybės jausmą ir neretai pykdo žmogų.
3. Šiandien mes esame savo laisvos, nepriklausomos valstybės piliečiai. Suvokimas, kad valstybė – tai mes, kad pilietis – tai svarbi valstybės dalis, kiekvieną įpareigoja dirbti savo darbą. Tų darbų suminis rezultatas ir lemia valstybės žmonių gerovę.
Pasisakyčiau už pilietiškumo stiprinimą – nuo ikimokyklines įstaigas lankančių vaikų iki senjorų. Lietuvoje gyvena nuostabūs žmonės. Istorija byloja, kad jiems teko labai daug iškęsti, o kančia dažniausiai išgyvenama tylint. Galbūt tai mumyse išugdė tą uždarą būdą, nuolankumą? Tylime, kada mus mulkina, tylime, kada reikia džiaugtis. Viltis – laisvos Lietuvos karta.
4. Aš tikiu Lietuvos žmonių darbštumu, išradingumu, sumanumu. Mes buvome, esame ir būsime tarp pasaulyje matomų ir žinomų tautų. Tačiau mes patys turime labai daug padaryti, kad išliktume kaip tauta. Padarysime.
Po šimto metų Lietuva bus šalis, kurioje daugelis norės gyventi. Nekamuos jos klausimai dėl emigracijos, nes Lietuvoje gyvens per 5 milijonus piliečių.

„Kokie mes, tokia ir valdžia“

Genoveita GRICIENĖ, sediškė:
1. Pirmu aš pasirinksiu Antaną Smetoną. Gali surasti įvairiausių metamų kaltinimų, bet jis prezidentavo beveik visą tarpukario Lietuvos laiką, net taip žmonės ir vadina „Smetonos laikai“. Visko buvo, bet Lietuvos pasiekimai pradedant švietimu, kultūra, pramone buvo tikrai aukšti. O jeigu dar pridėtume tautoje išugdytą patriotizmą!
Antru įvardinčiau Joną Žemaitį-Vanagą. Sunki, žiauri, daugybę aukų nusinešusi pasipriešinimo kova mūsų valstybėje dar nėra pakankamai įvertinta. Manau, kad mokslininkai, istorikai savo tyrinėjimų išvadas rašo akademiškai, todėl  yra skaitomi tik siauro rato žmonių ir nesulaukia didesnio atgarsio. Jono Žemaičio, kaip Laisvės kovų sąjūdžio pirmininko, pareigos prilygintos prezidento statusui ir tai man atrodo teisinga.
Trečiu renkuosi Vytautą Landsbergį. Nurašau visas jo charakterio subtilybes ir vingrybes prieš jo nuopelnus Lietuvai. Dideli žmonės buvo ir bus prieštaringai vertinami. Dėl to jų nuveikti darbai nesumenksta. Didžiausias jo nuopelnas – indėlis, skelbiant Nepriklausomybę.
2. Galvojant apie šimtmečio pradžią, be abejo, savanorių kovos. Kaimo berneliai, rankose ginklo  nelaikę, karybos nesimokę, rinkosi Lietuvos ginti. Ir apgynė nuo rusų, nuo bermontininkų, nuo vokiečių… Tik lenkai Vilniaus krašte liko.
Toliau, aišku, Sąjūdis. Tų laikų vienybė buvo šventa. O Baltijos kelyje kaip stovėjome? O Sausio 13-osios įvykiai… Prie vienybės pavyzdžių priskirčiau ir balsavimą už stojimą į Europos Sąjungą. Net lipdukus išbalsavę klijavomės.
3. Kažin kodėl visoje žiniasklaidoje yra įsivyravusi nuostata, kad dauguma žmonių Lietuvoje yra nepatenkinti. Tiesiog ta nuomonė yra pateikiama, o kitos nuostatos nerodomos. Renku sediškių albumuose senas nuotraukas. Jeigu šeima jų turi išlaikytų bent šimtą metų, nuotraukose aiškiai matai, ką su Lietuvos žmogumi padarė tarybų valdžia.  Per tą laikotarpį, o jis buvo labai ilgas, mes praradom savo verslumą, kūrybiškumą, iniciatyvą, tikėjimą ir pasitikėjimą. Mes nuskurdom ir vėl bandėme prasigyventi.
Mums, posovietiniams žmonėms, demokratija – pati sunkiausia valdymo forma. Bet mes einame į priekį, mes atsitiesime, teisybės ir teisingumo rasis vis daugiau. Svarbu, kad žmonės patikėtų savo jėgomis. Kad ir kaip būtų keista, bet „Valstybė – tai mes“. Kokie mes, tokia ir mūsų valdžia. Ji negali būti kitokia, nes ji iš mūsų žmonių ir mūsų išrinkta.
4. Žinių laidose daugiausia laiko ir dėmesio skiriama karui. Karo pasaulyje tiek, kad darosi neramu.  Norisi tikėti, kad kitą šimtmetį Europoje bus taika, kad pasaulio galingųjų galvos bus taikingos.
Lietuva bus labai pasikeitusi. Visiškai išnyks kaimai, dalis  miestelių „priaugs“ prie miestų, dalis nunyks. Bet žmonės kursis buvusių kaimų vietovėse, pasistatę gražius, patogius namus. Vėl klestės dvarai ar kas nors panašaus. Miestai turės savo orkestrus, chorus, veiks dideli pramogų centrai…  Man patiktų, kad tautos taip smarkiai nesimaišytų, kraustydamosi iš vieno žemyno į kitą, ir Lietuvoje daugumą sudarytų lietuviai.

Audronė MALŪKIENĖ, Birutė RUDOKIENĖ, Janina SRIBALIUTĖ,
Neringa ŠVELNIENĖ  ir Vidas STANKUS

Tags: ,
  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.