- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Viekšniškė teigia: Afrikoje daugiau gavusi nei davusi

Savanorė pastebėjo, kad kai kurie Tanzanijos vaikai pirmą kartą išvydo baltaodžius – jiems tai sukėlė didelį susidomėjimą. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Mediciną studijuojanti viekšniškė Džiugilė Kersnauskaitė prieš kelias dienas grįžo iš Tanzanijos, kur buvo išvykusi drauge su būriu bendraminčių iš katalikiškosios organizacijos „Savanorystės Misijų korpusas“. Šešias savaites praleistas Afrikos šalyje ji pavadina nauju gyvenimo etapu, kelione į savęs pažinimą.
Mergina teigia suvokusi, kad savanorystė į jos gyvenimą atėjo visam laikui ir jau audžia mintis, kaip panaudoti įgytą patirtį.

Tebegyvena įspūdžiais

Tik šią savaitę į Lietuvą sugrįžusi savanorė prisipažino tebegyvenanti Afrikoje patirtais įspūdžiais. O ir tas sugrįžimas į realybę nelengvas – tenka iš naujo adaptuotis.
„Man dar sunku priprasti, kad mano lova yra be tinklelio, nes nereikia saugotis uodų, kurie galbūt gali užkrėsti maliarija, kad nereikia daržovių plauti su soda, nereikia būtinai virinti vandens, nes jis jau yra švarus, kad gali praustis šiltame duše, turėti visus patogumus, o nuėjęs į prekybos centrą gali visko nusipirkti“, – kalbėjo Džiugilė.
Šešias savaites Dodomos mieste, dabartinėje Tanzanijos sostinėje kartu su dar dešimčia bendraminčių iš pirmosios Lietuvos krikščioniškos organizacijos „Savanorystės Misijų korpusas“ praleidusi mergina pamatė, kas yra tikras skurdas, kaip žmonės gyvena molio ir šiaudų trobose. Teko matyti ir badaujančius vaikučius, išsipūtusiais dėl baltymų stygiaus pilvukais.
Nors toje Afrikos šalyje daug skurdo, didelė socialinė atskirtis, daug ko trūksta, tačiau mergina dėkinga likimui, Dievui, suteikusiam tokią galimybę visa tai pajausti.
„Tanzaniją įsimylėjau vos nusileidusi joje. Bet dabar įsimylėjimas virto meile, nes aš apsisprendžiau. Apsisprendžiau mylėti šią šalį su jos trūkumais ir sunkumais, su visa įvairove ir spalvingumu“, – įspūdžiais dalijosi mergina.

Didelė socialinė atskirtis

Džiugilės pasakojimu, Tanzanija nuostabi šalis, labai spalvinga, viskas joje dera. Vienoje pusėje mečetė, kitoje – katalikų bažnyčia ir visi puikiai sutaria. Žmonės labai daug bendrauja, nes ten itin svarbus bendruomeniškumo jausmas.
„Yra labai didelė socialinė atskirtis – žmogus yra turtingas arba ne. Bet jie visi yra kartu. Sumaišai šiuos du ingredientus ir gauni Tanzanijos vaizdą“, – apibūdino Afrikos šalį pašnekovė.
Tanzanijoje labai svarbus mokslas, nes mokslas yra galimybė vaikui ir galimybė visai tai šeimai pakeisti gyvenimą. Deja, daugelis šeimų čia – daugiavaikės ir dėl finansinių sunkumų neišgali išleisti visų vaikų į mokyklą.
Šioje šalyje yra nemažai privačių mokyklų, ir už mokslą tenka mokėti. Veikia valstybinės, bet jos yra labai skurdžios.

Žavi žmonių nuoširdumas

Merginos teigimu, kiekvienam žmogui būtų naudinga tokia patirtis – ne tik turistinėse kelionėse, bet iš arčiau pamatyti šios šalies žmonių gyvenimą.

Džiugilė Kersnauskaitė Ddžiaugėsi galėjusi misijoje savo meilę dalinti sergantiems vaikams. Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Pamačiau, kiek daug Tanzanijoje yra skausmo, korupcijos ir mirties, ir kaip nepaisydami visko žmonės geba šypsotis ir būti laimingi. O mes skundžiamės dėl mažų atlyginimų, gyvenimo sąlygų, visokių buitinių smulkmenų. Kai pamatai, kad jie nuolat šypsosi, o iš savo neturto pasiruošę tau atiduoti galbūt paskutinį savo maistą, negali likti abejingas – keiti savo požiūrį iš esmės. Tu supranti, kaip mes Lietuvoje gerai gyvename ir esame laimingi, nes mes turime galimybę rinktis, turime branginti tai, ką turime“, – samprotavo pašnekovė.
Džiugilė prisiminė ją sukrėtusį matytą vaizdą, kai Lietuvos savanoriai važiavo susitikti su viena tos šalies gentimi. Ji, kaip studijuojanti mediciną, atkreipusi dėmesį į moterį su vaikučiu ant nugaros.
Keistai pasirodę, kad vaikas visai nejudėjo. Savanorė patikrinusi jo pulsą, kurio beveik neužčiuopė.
„Tas vaikutis buvo labai silpnas, plaučiukai – karkaluose. Lietuvoje jis skubiai būtų atsidūręs reanimacijoje. O ten… mama su tokiu vaikučiu kartu šoko su kitais gentainiais. Jie kitaip suvokia problemas. Jie pasitiki Dievu ir džiaugiasi ta akimirka, nes žino, kad kita gali ir neateiti“, – pastebėjimais dalijosi savanorė.

Įsirėžė giliai į širdį

Turbūt labiausiai sukrečiantis momentas Džiugilei buvo „Vilties kaimelio“ aplankymas. Tai yra vaikų namai, kur gyvena vaikučiai, jau nuo kūdikystės indentifikuoti ŽIV. Nė vienas iš jų neturi nei tėvų, nei senelių, nei kitų artimųjų. Šių vaikų tėvai ir artimieji yra mirę nuo AIDS.
Visi jie kiekvieną dieną geria vaistus, yra labai silpni ir nežino, kas bus rytoj. „Vilties kaimelio“ tikslas yra palaikyti jų dvasią, suteikti vilties.
„Juos prižiūri sesutės ir to kaimelio misionieriai. Tačiau jiems labai trūksta rankų, nes augančiam vaikui reikia paramos, švelnumo, šilumos, artumo. Mes, ten apsilankę, nieko ypatingo nepadarėme, bet, paėmę tuos vaikučius ant rankų, pabuvome meilės šaltiniu“, – pasakojo mergina.

Tikslas – bendravimas

D. Kersnauskaitės teigimu, misijos Tanzanijoje tikslas buvo bendravimas su žmonėmis, jų švietimas, kitokia pagalba.
Misija prasidėjo nuo apsilankymo vaikų namuose, kuriuose gyvena apie penkiasdešimt neįgalių vaikučių. Juos prižiūri sesutės, tačiau jos nėra kvalifikuotos, be to, joms trūksta pagalbos. Užsiėmimams skirtos klasės netvarkingos, nes nėra pinigų už ką sutvarkyti.
Tad pirmąją savaitę Lietuvos savanoriai kibo į darbus: dažė sienas, piešė paveiksliukus, kad vaikams patalpose būtų jaukiau.
Vėliau jiems teko dirbti ir mokyklose. Pavyzdžiui, Džiugilė vedė pirmosios medicinos pagalbos užsiėmimus, pamokėles apie lytiškumą, apie ŽIV ir AIDS, lytiniu keliu perduodamas ligas.
„Mūsų komanda buvome iš vienuolikos žmonių. Visi – iš skirtingų sričių. Stengėmės dalintis savo laiku, savimi“, – teigė savanorė.

Gavo daugiau nei davė

Viešoji įstaiga „Savanorystės Misijų Korpusas“ – pirmoji Lietuvoje katalikiška organizacija, skirta globalioms bei vietinėms, savanoriškoms jaunimo misijoms Lietuvoje ir besivystančiose pasaulio valstybėse, įsikūrė tik pernai sausio mėnesį. Džiugilė džiaugiasi perėjusi atranką ir patekusi į pirmąją organizacijos surengtą misiją, kuri buvo tarsi naujas gyvenimo lapas, privertęs daug ką permąstyti.
„Savanorystė – tai ne mes išgelbėjame vaikus. Savanorystė išgelbėja daugelį iš mūsų, padeda augti kaip asmenybei, nes ji ugdo gebėjimą duoti, gebėjimą dalintis“, – mano mergina.
Džiugilė įsitikinusi, kad savanorystė į jos gyvenimą atėjo visam laikui. Ji norėtų ir pati padėti organizuoti misijas, galbūt net sugrįžti į Tanzaniją kaip grupės vadovė ar ten padirbėti savanore, kai taps diplomuota medike.
„Kiekvienas turime tą dovaną dalintis. Tai, kaip ir meilė, yra fenomenas, nes kuo daugiau tu dalini, tuo labiau ji plečiasi“, – lygino viekšniškė.

Prisidėjo paremdami

D. Kersnauskaitė prasitaria: kad svajonės sugrįžti į Tanzaniją galėtų išsipildyti, reikia ir finansinės paramos. Tuo labiau kad „Savanorystės Misijų Korpusas“ – dar palyginti jauna organizacija.
Vykstant į pirmąją misiją taip pat buvo ieškoma rėmėjų. Kiekvieno savanorio įnašas – 500 eurų. Tų pinigų reikėję skiepams, darbo įrankiams, dažams ir kitoms priemonėms nusipirkti.
Džiugilė atvira: be kitų pagalbos ji nebūtų galėjusi išvykti į misiją, todėl dėkoja visiems, padėjusiems finansiškai ir kitaip palaikiusiems.
„Be abejo, nėra lengva prašyti, žemintis. Bet iš kitos pusės, tai yra ir galimybė paskleisti žinią apie misiją, savanorystę. Tad kiekvienas, parėmęs mus, savotiškai taip pat tapo savanoriu“, – teigė pašnekovė.
Prašant paramos, tekę susidurti ir su skeptišku požiūriu: esą kam vykti kitur, jei pagalbos reikia ir Lietuvoje vargstantiems žmonėms. Tačiau, jos manymu, gerų, norinčių padėti žmonių yra daugiau.
Džiugilė prisiminė, kaip ji traukinyje susipažino su vaikinu, su kuriuo išsikalbėjo apie būsimą misiją, finansinius sunkumus, ir labai nustebo, kad šis ja patikėjęs ir paaukojęs nemažą sumą pinigų.
„Pasaulis yra nuostabus, ir negalime užsidaryti. Aš labai myliu savo šalį, kaip įmanydama jai padėsiu. Bet išvažiavusi ten, aš įgijau savybių, kurios man padės ir Lietuvoje būti geresne gydytoja, geresniu žmogumi ir daugiau duoti šios šalies žmonėms“, – taip Džiugilė atsakytų tiems, kurie stebisi jos savanoriavimu svetimoje šalyje.

Trūksta informacijos

Džiugilės mama Regina Kersnauskaitė prisipažino, kad ir jai kilę visokių minčių, sužinojus, jog dukra atrinkta misijai. Iš pradžių apsidžiaugusi tokia galimybe pamatyti egzotišką kraštą, susipažinti su Afrikos šalies kultūra, žmonių gyvenimų. Tačiau kai pradėjo domėtis, kas apie tą šalį rašoma, kalbama, apėmęs nerimas. Tuo labiau kai sužinojo, kad teks dirbti su ŽIV infekuotais vaikais.

Džiugilė jau Lietuvoje, bet, savanorės teigimu, pusė jos širdies – dar Afrikoje.

„Kai kalbama apie Afriką, yra po lova daug baubų, kurių turi visi žmonės. Bet jeigu tuos baubus ištrauki, jie nebeatrodo tokie baisūs. Taip, mes dirbome ir su tokiais vaikais, juos čiūčiavome. Tos baimės kyla dėl nežinojimo, dėl informacijos stokos, kaip užsikrečiama ŽIV ir panašiai“, – pastebėjo Džiugilė.
Mediciną studijuojanti mergina Tanzanijoje buvo atsakinga už komandos sveikatą. Ji pasidžiaugė, kad visi grįžę sveiki, išvengę didesnių negalavimų, buvę tik keli viduriavimo, vėmimo atvejai.

Parinktas prasmingas vardas

R. Kersnauskaitė teigė, kad didžiuojasi savo dukra ir palaikanti jos siekį tęsti savanorystę.
„Ne veltui tavo vardas toks nuostabus, nes savo gyvenimu džiugini kiekvieną širdį, nesvarbu, maža ji ar didelė“, – taip Džiugilę jos „feisbuko“ paskyroje pagyrė jos draugė Karolina.
Mama neslepia dukrai rinkusi tokį vardą, kuris reikštų džiaugsmą, džiugesį. Tokį radusi lietuviškų vardų žodyne. Jeigu būtų gimęs sūnus, būtų pavadintas Džiugu. O dukrai vardą rinkosi tarp Džiugilės ir Džiugintos. Pastarasis atkrito dėl to, kad žmonės jį galėję neteisingai sukirčiuoti.
„Džiugilė šį vardą pateisino dviem šimtais procentų“, – pasidžiaugė mama.
Nuo mažens ji buvęs gera, viskuo besidominanti mergaitė. Besimokydama mokykloje ji yra laimėjusi ne vieną konkursą, olimpiadą, buvo tarp Viekšnių gimnazijos šimtukininkų. Pavyzdžiui, 2015 metais vokiečių kalba vykusiose debatuose „Ar Lietuvoje turėtų būti įteisinta aktyvioji eutanazija?“ ji laimėjo X Lietuvos nacionalinį finalą.
Pati mergina abejoja, kad jos gyvenimo būdą, norą padėti kitiems nulėmė vardas, jos asmenybę labiau formavusi palanki aplinka – mokykla, kolektyvai, į kurių veiklą ji buvo išsiliejusi. Tarp tokių pamini Muzikos mokyklą, „Kauškutį“, ateitininkus, Vilniaus universiteto folkloro ansamblį „Ratilio“.
Ypač daug šiltų žodžių Džiugilė išsakė liaudiškos muzikos „Virventa“ kolektyvui, kuriame ji daug metų grojo smuiku. Rugpjūčio pradžioje mergina su kolektyvu ne pirmą kartą koncertuoti išvyksta į Suomiją.