Virginijus Sungaila: „Metafora mane gydo, bet kartu ir užmuša“

Virginijus SUNGAILA. Autoportretas.

Šiandien „Kūrybos erdvių“ pašnekovas – Virginijus Sungaila, akmeniškis, daugiau nei prieš tris dešimtmečius persikėlęs į Mažeikius. Išleido dvi poezijos knygas „Rudenio kosulys“ (1999) ir „Paslapties piligrimas“ (2016). Pagal jo eiles Mažeikių Juozo Vaičkaus „Skrajojamajame“ teatre 2016 m. buvo sukurtas spektaklis „Langas“ (režisierė Airida Lementauskienė).
V. Sungailos kūryba publikuota kultūros ir meno žurnaluose „Durys“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Dienovidis“, „Septynios meno dienos“, kituose leidiniuose.
Palyginti neseniai susidomėjęs fotografija V. Sungaila surengė savo darbų parodą, kurią pristatė dviejose dešimtyse šalies savivaldybių. Parodos atidarymų metu skambėjo ir autoriaus eilėraščiai.
Poeziją į „tinginystės atostogas“ šiuo metu išleidęs kūrėjas prisipažįsta, kad yra parengęs kelias eilėraščių knygas, tačiau kada jos išvys šviesą, – nežinia.

– Virginijau, ar gali pasakyti, koks buvo tavo pirmasis eilėraštis – kada, apie ką ir kodėl?
– Tą dieną puikiausiai atsimenu. Namuose buvau vienas, tai užsirakinau duris, užsitraukiau užuolaidas, kad kiemo draugai nesijuoktų, kad rašau eilėraštį. Kažkodėl viduje jaučiau gėdą. Atsiguliau ant kilimo ir, žiūrėdamas į ant sienos kabančią reprodukciją, kurioje moteris per audrą nešė ar tai savo broliuką, ar tiesiog berniuką, nutariau rašyti apie audrą. Parašiau porą posmelių ir pasigirdo beldimas į langą… Tokia buvo pradžia.

– Prisimenu tave dar „Pergalės vėliavos“ redakcijoje vykusiuose literatų susiėjimuose. Buvai tik persikėlęs gyventi į Mažeikius. Tada jau buvai poetas ar dar tik mokeisi?
– Nežinau, ką atsakyti, nes kiekvienas poetas yra kažkoks kitoks. Poetas yra vienatvės ir vienišumo vargšas. Jis buria tekstą, nežinodamas, kas iš jo išsityčios. Nes rašyti kartais yra labai sunku, o kai yra juokiamasi iš tavęs, iš tavo teksto, iš to, kad tavo proto fizika į aplinką reaguoja visiškai kitaip, juokiamasi, kad tavo metaforų nėra duota suprasti, bet tu į tai neturi reaguoti. Tavo prigimtis yra tiesiog rašyti. Žinoma, dabar aš rašau mažai. Tiesiog poeziją išleidau į tinginystės atostogas.

– Prisipažinsiu, mane nustebino pirmosios tavo eilėraščių knygos rankraštis. Mintis buvo: neįprasta, bet talentinga. Ir dabar, kai atsiverčiu „Rudenio kosulį“, tas jausmas gyvas. O ką tu jauti, kai ją skaitai?
– Pirma knyga visada bus jautri. Ji galėjo būti kitokia, arba jos galėjo visiškai nebūti. Buvo parašyti trys rankraščiai. Vienas iš šių rankraščių atsidūrė Vilniuje. Man papasakojo, kad viename iš universitetų dėstytojai skaito tą rankraštį ir… Po ilgų klajonių šie eilėraščiai pakliuvo į Poeto, Nacionalinės premijos laureato Vlado Braziūno rankas. Mes su juo susitikome ir nutarėme išleisti rinkinį. Žinoma, buvau pritrenktas, kai kitas Nacionalinės premijos laureatas, Poetas Jonas Strielkūnas mano kelis eilėraščius išspausdino savaitraštyje „Literatūra ir Menas“.
Ir šių dienų aktualijomis „Rudenio kosulys“ išlieka aktualus. Kai kartais paskaitau knygą, pagalvoju, kur būčiau rašęs kitaip, kur gal išvis nebūčiau rašęs. Bet yra eilėraščių, kurie man patinka ir jie yra skaudūs.
Vieną iš jų pacituosiu tarybos posėdžio metu, nes jis visada bus aktualus. Eilėraštyje yra rašoma apie tiesą, kuri gyvena smegenyse.

– Tarp pirmos ir antros knygos praėjo nemažai laiko. Kodėl? Buvai „metęs“ poeziją?
– Poezijos nebuvau metęs. Tiesiog taip susiklostė. Per tą laiką parašiau kelias poezijos knygas. Tik neišleidau. Vieną jų parašiau akrostichais – įvairiems vardams. Kitoje knygoje būtų eilėraščiai, kurių pirma eilutė prasideda žodeliu „Kai“. Na, dar surinkčiau eilėraščių porai knygų.
Kartais aš pagalvodavau, ar reikia tų eilėraščių. Arba galima juos publikuoti tiesiog socialiniuose tinkluose. Knyga yra brangus malonumas, kai neturi rėmėjų, o aš jų turbūt niekada ir neturėsiu…

– Virginijų Sungailą – „Paslapties piligrimo“ autorių – Sara Poisson pavadino vienu paskutinių niekur neskubančių, filosofiškai pro langą besidairančių skiemenuotojų. Ir poetikos taisyklių laužytoju. Ir gebančiu prakalbinti „mandagiai nutylimus“ daiktus. Ginčytumeis su ja?
– Nematau tikslo ginčytis. Kiekvienas išsakome savo jausmą. Todėl neįsivaizduoju, kaip galima nuginčyti jausmą.

– Galvoju, kad esi bet kokių taisyklių laužytojas, pats sau ponas ir poezijoje, ir kituose žanruose. – Eksperimentuotojas ir… Man sunku užbaigti dar vienu tiksliu apibūdinimu. Užbaik tu. Ir pratęsk pradėtą mintį. Arba ginčykis. Galima net eilėmis… Bus eksperimentas.
– Aš esu neklaužada. Man patinka laužyti stereotipus. Visai neseniai parašiau kelis „politinius“ eilėraščius. Nes žvelgiant į vietinius politikus ir į savivaldybės vadovybę mane ima juokas. Kokie jie yra įsitempę. Juose aš nematau laisvės. Dauguma iš jų yra tarybinis produktas, kuris sunkiai pritampa prie laisvės ir demokratijos. Manęs visai neseniai buvo paprašyta, kad per tarybos posėdžius merui nereikščiau replikų. Juokingesnio prašymo jau seniai nesu sulaukęs.

– Dabar išsyk atsiprašau, labai kvailas klausimas: kaip gimsta tavo eilėraštis? Iš ko gimsta? Ar ilgai jį nešiojiesi?
– Tie tekstai gimsta visaip. Būna, kad net susapnuoji kažkokią eilėraščio dalį. O būna, kad tiesiog renki žodžius, dėlioji ir ieškai metaforos. Arba kažkas trenkia iš kažkur, sėdi ir parašai eilėraštį.

– Kažkada parašiau: „Taip poetą saugo metafora…“ O ar tave ji saugo? O gal veikia kitaip?
– Metafora yra dovana. Jei tau yra duota pasakyti kažką tokio ir kartu tame pasakyme yra kažkas nutylima, tada dažniausiai pasireiškia fantazija. Metafora yra fantazijos išdava. Man kartais būna sunku, nes aš kalbu ne sausa kalba, joje yra daug visokių plonybių ir dažnai būnu nesuprastas. Na, aš pasakysiu: „išrėktas atstumas“. Ir kiekvienas galime įsivaizduoti, fantazuoti arba tiesiog paklausti: ką tas kvailys čia pasakė?
Kažkada kažkas pasakė, kad aš esu metaforos poetas. Man tai patiko, nes aš irgi taip suprantu savo poeziją. Metafora man yra viskas. Ji mane gydo, bet kartu ir užmuša. Bet nuo to darosi tik svaigiau.

– Viename iš savo fotografijos parodų pristatymų, atrodo, Šilutėje, pasakei, kad fotografija – sau, eilėraštis – sau, tai nesusieina. Nejau išties taip manai?
– Kiek pamenu, tai pasakiau Šilalėje ir Utenoje. Poezija su fotografija man neturi nieko bendro. Nors iš pirmo žvilgsnio galima sakyti, kad šias dvi „personas“ jungia jo didenybė atsitiktinumas, bet man jos visiškai skirtingos. Galėčiau aš čia rašyti daug palyginimų, bet ar to reikia?
Aš jaučiu žodį „Ne“ ir man poezija su fotografija nesusieina. Galime sakyti, kad susieina, bet ar tai ką nors keis, pavyzdžiui, manyje? Manau, kad ne. Todėl šiuo klausimu aš pasilieku save savyje.

– Gerai, pasakyk dar vieną dalyką: kas tau pačiam yra eilėraštis.
– Man eilėraštis yra gyvenimas. Labai nustembu, kai kas nors man parašo ar pasako, kad mano eilėraštyje atrado save, kažkokią savo gyvenimo atkarpą ar dalelę. Būna, kad poetai tiesiog nuspėja ateitį ir jų tekstai būna pranašiški. Man keisčiausia, kai dalis visuomenės nesidomi poezija ir net pašaipiai žiūri į poetus, bet jų tekstus kažkodėl įvairiomis progomis cituoja.

– Gal jau žinai trečios knygos pavadinimą ir pirmą bei paskutinį kūrinį joje?
– To tikrai nežinau. Nes jaučiu, kad tiesiog nesulauksiu to, nes jau būsiu miręs. Nes geri poetai visada būna mirę.
Kalbėjosi Audronė MALŪKIENĖ

2 Atsakymai į “Virginijus Sungaila: „Metafora mane gydo, bet kartu ir užmuša“”

  1. Skaitytojas parašė:

    – Man keisčiausia, kai dalis visuomenės nesidomi poezija ir net pašaipiai žiūri į poetus, bet jų tekstus kažkodėl įvairiomis progomis cituoja.-
    Taip, cituoja poetus, o tų kurių necituoja, poetais save laiko tik jie patys. Išleisti už pinigus savo knygą gali kiekvienas. Pasiekti, kad ji būtų ne dovanomis dalinama o perkama ir skaitoma – ne kiekvieno autoriaus dalia…

  2. taip parašė:

    Savikritiškas Sungaila viešai pripažino,kad rėmėjų niekada neturėjau ir neturėsiu.Reikia pačiam susimąstyti kodėl esate nemėgiamas rėmėjų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*